„Mano dvylikametė dukra labai nori šuniuko, aš irgi jo labai noriu, bet mes gyvename dviese, daug dirbu ir bijau, kad mums tuo šuniuku rūpintis ir jį vedžioti bus pernelyg sunku. Žinoma, dukra žada jį beveik visada vesti į lauką, bet aš tuo netikiu. Pagalvojau, gal yra galimybė kokį nors šunį iš prieglaudos, kuris vis tiek neturi namų, pasiimti globoti laikinai (kokiam mėnesiui ar keliems), kad paaiškėtų, ar mes su juo susitvarkome, ar ne?“ – domisi Goda.
Vilniaus „Lesės“ prieglaudos vadovė Vesta Auškalnienė į šį klausimą atsakė neigiamai. Pasak jos, gyvūnui keli mėnesiai namie, po kurių vėl grįžtų į prieglaudą, būtų pernelyg ilgas laikotarpis, juk jis irgi turi emocijas. Be to, gyvūnas per tą laikotarpį netektų galimybės rasti nuolatinius šeimininkus.
Tiesa, būtų galimybė vyresnio amžiaus šunį (tokiais domimasi daug mažiau) pasiimti laikinai globoti ne ilgesniam nei mėnesio laikotarpiui. Tokiu atveju reikėtų užpildyti prieglaudos puslapyje esančią anketą, atvykti su keturkoju susipažinti, jį pavedžioti (gyvūnai nėra atiduodami bet kam, kas to užsimano).
Be to, pasak V. Auškalnienės, dvylikametė apskritai negali vedžioti šuns viena, tą daryti gali tik kartu su suaugusiuoju. „Laikoma, kad šunis savarankiškai vedžioti gali tik vaikai nuo 16 metų. Juk lauke vieną šunį gali pulti kitas ar dar kas nenumatyto nutikti, vaikui bus per sunku išspręsti kilusią problemą“, – pastebėjo „Lesės“ vadovė.
Miesto tvarkymo bendrovės „Grinda“ Vilniaus gyvūnų globos namų vadovės Agnės Žiebienės atsakymas skambėjo panašiai. „Mūsų įstaigoje taikoma praktika – šunis ir kitus gyvūnus perduoti tik auginti nuolat ir atsakingai. Laikinoji globa kaip išbandymas mūsų globos namuose nėra taikoma, nes gyvūnams itin svarbus stabilumas, pastovi aplinka, aiški dienos rutina ir ilgalaikis ryšys su žmogumi. Dažni globėjų ar aplinkos pokyčiai gyvūnams sukelia papildomą stresą, kuris gali neigiamai paveikti jų emocinę būklę, elgseną ir sveikatą“, – aiškino A. Žėbienė.
Išimtis taikoma tik programos „Senjoras – senjorui“ atvejais. Šios programos metu vyresnio amžiaus gyvūnai perduodami laikinai globoti vyresnio amžiaus žmonėms. Tokia laikinoji globa paprastai trunka kelerius metus ir yra orientuota ne į trumpalaikį sprendimą, o į stabilų, ramų ir orų gyvūno gyvenimo etapą šeimos aplinkoje. Programos tikslas – suteikti gyvūnui namų prieglobstį ir nuolatinį žmogišką ryšį, o senjorui – emocinę naudą, bendrystę ir kasdienę prasmę, atsižvelgiant į abiejų pusių galimybes ir poreikius.
Pasak A. Žėbienės, šeimoms, kurios svarsto įsigyti šunį, tačiau abejoja, ar pavyks susitvarkyti su ilgalaike atsakomybe, dažnai rekomenduojamas „pasimatavimo“ būdas – savanorystė gyvūnų prieglaudoje. Tai vienas saugiausių ir realistiškiausių būdų praktiškai įsivertinti, kiek laiko, kantrybės, emocinių ir fizinių pastangų reikalauja šuns priežiūra: kasdienis vedžiojimas, bendravimas, dresūra, priežiūra bet kokiomis oro sąlygomis bei buvimas šalia, kai gyvūnas serga ar jam kyla elgesio iššūkių.
„Nors Vilniaus gyvūnų globos namuose savanorystė šiuo metu nevykdoma, kitose gyvūnų prieglaudose savanoriai reikalingi. Tokia patirtis gali būti labai naudinga tiek vaikui, tiek suaugusiajam. Ypač rekomenduojama į savanorystę eiti drauge su vaiku – tai padeda ne teoriškai, o praktiškai suprasti, ką reiškia kasdienė atsakomybė už gyvą būtybę, pareigų pastovumas ir įsipareigojimas ilgą laiką“, – teigė A. Žėbienė.
Ji pabrėžia, kad gyvūnas nėra žaislas, dovana ar laikinas norų tenkinimo objektas. Vien vaiko noras turėti augintinį negali būti lemiamas veiksnys priimant sprendimą jį įsigyti. Atsakomybė už gyvūną visada tenka suaugusiesiems, todėl prieš priimant tokį sprendimą būtina objektyviai įvertinti šeimos finansines galimybes (maistas, veterinarijos paslaugos, skiepai, sterilizacija, nenumatytos gydymo išlaidos), turimą laisvą laiką, gyvenimo ritmą, būsto sąlygas, galimas alergijas, atostogų ar išvykų planus. Taip pat svarbu suvokti, kad gyvūnas – tai ilgalaikis įsipareigojimas, trunkantis daugelį metų, reikalaujantis nuoseklaus dėmesio, kantrybės ir priežiūros visą jo gyvenimą.
„Jei po savanorystės ar kitos realios patirties šeima supranta, kad yra pasirengusi tokiam ilgalaikiam įsipareigojimui, sprendimas paimti šunį iš prieglaudos dažniausiai būna labiau apgalvotas, tvirtesnis ir sėkmingesnis, naudingas tiek žmonėms, tiek pačiam gyvūnui“, – neabejojo A. Žėbienė.
