„Putinas jau yra apsisprendęs tęsti šį karą kaip galima ilgiau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Dienos tema“ sako buvęs Vokietijos gynybos ministerijos štabo viršininkas Nico Lange. Tuo pačiu jis teigia, kad jeigu Kremliaus lyderis nesugebės nieko pasiekti Ukrainoje, jis gali pradėti naują karo teatrą.
– Jungtinės Amerikos Valstijos išveda iš Vokietijos 5 tūkst. karių. Kaip jūs suprantate šį sprendimą? Ar kaip norą nubausti Vokietijos kanclerį, ar kaip strateginį Jungtinių Valstijų žingsnį ir karių išvedimas yra didesnio Amerikos plano dalis?
– Gali būti abu vienu metu. Manau, kad Jungtinės Valstijos pačios turi teisę spręsti, kur užsienyje dislokuoti savo karius, kiek ilgai nori juos ten dislokuoti. Jie gali bet kada keisti tuos dislokavimo planus. Bet tai buvo iškomunikuota akivaizdžiai kaip Donaldo Trumpo kerštas prieš Friedrichą Merzą, kuris pasakė šį bei tą apie D. Trumpą viešumoje ir šis turėjo atsikirsti. Bent jau taip viskas atrodo.
Manau, kad visiems svarbu suprasti – jei tai „Stryker“ brigada Filzeke, Bavarijoje, svarbu suvokti, ar ji liks Europoje, ar bus išvesta ne tik iš Vokietijos, bet ir iš visos Europos. Jei liks Europoje, tada manau, kad nelabai kas ir pasikeitė. Bet jeigu ši mechanizuota pėstininkų brigada bus išvesta iš Europos, jie buvo apmokyti Rytų flange, tada europiečiai turi ją kuo greičiau pakeisti savo pajėgumais.
– Kiek Jungtinėms Valstijoms rūpi Europa, gali iliustruoti šios savaitės Marco Rubio spaudos konferencija Vašingtone. Ji truko valandą ir per tą valandą nė karto nenuskambėjo klausimas apie išvedamus karius iš Vokietijos. LRT žurnalistas Vašingtone sako, kad per tą valandą nė karto nenuskambėjo klausimas nei apie Ukrainą, nei apie Rusiją. Ką tai sako?
– Kad Jungtinės Amerikos Valstijos vis labiau rūpinasi savo reikalais, taip pat labai rūpinasi karu prieš Iraną. Jų dėmesys skirtas Vakarų pusrutuliui. M. Rubio, taip pat P. Hegsetho, D. Trumpo ir kitų pozicija tokia, kad konvencinė gynyba ir atgrasymas turėtų būti pačių europiečių reikalas. Todėl šis klausimas, noras suprasti, ką tai reiškia dėl karių dislokavimo Europoje, yra labai svarbus. Deja, turime labai daug spėlioti, nes nebuvo jokios aiškios komunikacijos, ką Amerika planuoja. Nelengva prisitaikyti, jei negirdime, kokie tie planai.
– Ar Vašingtonas grįš prie Ukrainos ir Rusijos derybų?
– Nemanau. Manau, kad ukrainiečiai turi pagrįstų priežasčių manyti, jog šios derybos nebus tęsiamos. Manau, turime kalbėti nuoširdžiai – tai niekada iš tikrųjų ir nebuvo derybos, tai tiesiog buvo daugelio bandymas įsiteikti D. Trumpui. Vienintelė Jungtinių Valstijų mintis yra atiduoti Donbasą, o Ukraina jo neatiduos ir manau, kad pagrįstai neturėtų to daryti. Todėl perspektyva tokia: šis procesas veikiausiai nesitęs, tačiau Maskvoje nėra jokio noro nutraukti karą. Taigi tai reiškia, kad Ukrainai reikia mūsų paramos, kol tęsis karas. Laimei, situacija Ukrainoje dabar geresnė – tiek fronto linijoje, tiek kalbant apie giluminius smūgius Rusijoje.
– Ar, jūsų vertinimu, Ukraina šiuo metu išlaiko pranašumą prieš Rusiją?
– Ukraina geba prilėtinti pavasario puolimą fronto linijoje, užkardyti kai kurias rusų puolamąsias operacijas savo operacijomis. Daugumą gynybos poreikių atliepia pačios Ukrainos gynyba – tai didžiulis pasiekimas. O kalbant apie smūgius į Rusiją, į naftos perdirbimo infrastruktūrą ir panašiai – tai leidžia užsitikrinti, kad Rusija nepasipelnys iš aukštų naftos kainų. Tai didžiulis Ukrainos pasiekimas.
Šiuo metu taip pat matome, kad Ukraina gali atgrasyti Putiną, nes jis iš tikrųjų baiminasi surengti rytojaus paradą Maskvoje. Turbūt visi parade baiminsis ukrainiečių dronų, nes dronai jau sunaikino tiek daug oro žvalgybinių ir gynybinių pajėgumų, kad gali kone laisvai skraidyti virš Rusijos.
Taigi yra keletas dalykų, kurie suteikia vilties iš Ukrainos pusės, jeigu palygintume su situacija prieš tris ar keturis mėnesius. Dabar problema yra Ukrainos energetika, nes žiemą buvo sunaikinta daug energetikos infrastruktūros, todėl reikia su kitų pagalba stengtis užtikrinti kuo didesnį elektros tiekimą Ukrainai.
– Jeigu sakote, kad Maskva šiuo metu bijo Kyjivo ir jo veiksmų, ar tai gali keisti Maskvos politiką? Ar gali Putinas pereiti prie diplomatijos?
– Abejoju. Manau, kad V. Putinas jau yra apsisprendęs tęsti šį karą kaip galima ilgiau ir kitų planų neturi – nei savo prezidentavimo metu, nei veikiausiai savo gyvenime. Planas yra tęsti karą Ukrainoje ir Europoje. Tačiau mes, jeigu palaikysime Ukrainą ir kartu su Ukraina veiksime, galime pasiekti, kad V. Putinas nežengtų toliau, kad susidurtų su problemomis Rusijoje, kad turėtų spręsti dilemas. Tačiau neturiu jokių vilčių, kad V. Putinas turėtų kokios racijos, kad būtų pasirengęs derėtis ar susitarti. Ukraina, bent jau kol kas, rado priemonių, kaip apsunkinti V. Putino gyvenimą.
– Viename interviu esate sakęs, kad jeigu Rusija nuspręs, jog ji negali judėti į priekį dabar Ukrainoje, ji tiesiog nedelsdama sukurs kitą konfliktą kitame regione. Tai yra jos strategija. Jūsų manymu, ar tas kitas regionas bus Baltijos šalys?
– Turime laikyti tai kaip rimtą grėsmę. Matėme tai istoriškai, taip pat pastebėjome tai pastaraisiais metais ar dešimtmečiais. V. Putinas pradėjo savo operacijas Donbase, kad galėtų išlaikyti Krymą savo rankose. Kad nereikėtų diskutuoti apie Krymą, jis pradėjo kitą konfliktą. Jeigu nesugebės nieko pasiekti Ukrainoje, manau, tai bus pavojinga akimirka – V. Putinas gali pradėti naują karo teatrą. Jeigu pažvelgsime į rusų veiklas – hibridines, dronų, kibernetinio saugumo – deja, Baltijos šalių regionas yra viena galimų krypčių.
Nemanau, kad V. Putinas jau yra paruošęs planą, jis visiškas oportunistas, tai gali būti ir kitas regionas, tačiau geriau pasirengti, negu nepasirengti. Buvo viešai žvalgybų išvardyti metai, pavyzdžiui, 2029-ieji. Neturime to imti už gryną pinigą, viskas gali įvykti daug greičiau.
– Vokiečių brigada Lietuvoje – kaip aukštai Vokietijos gynybos prioritetų sąraše?
– Manau, tai vienas šios vyriausybės pasiekimų, taip pat B. Pistoriuso, kaip gynybos ministro, pasiekimas, nes Vokietija iš pat pradžių nenorėjo to daryti, bet paskui priėmė sprendimą. Taigi brigada bus operatyviosios parengties iki 2027 metų. Tai pati moderniausia brigada Vokietijos ginkluotosiose pajėgose. Aš pats prieš keletą dienų dalyvavau pratybose, kur Vokietijos sausumos pajėgos parodė, kaip kovos ateityje. Taip pat demonstravo dronus, kitas bepilotes transporto priemones ir šarvuotą 45-ąją brigadą Lietuvoje. Ji taip pat bus viena pirmųjų, kuri gaus visas šias technologijas. Taigi Vokietija yra tikrai įsipareigojusi, finansiniai klausimai Vokietijoje išspręsti. Dabar jau kitas klausimas yra įgyvendinimas, čia irgi matome progresą.
– Esate buvęs Vokietijos gynybos ministerijos štabo viršininku karo Ukrainoje pradžioje. Ėjote šias pareigas vyriausybei tuo metu vadovaujant Angelai Merkel. Kada Vokietija bus galingiausia Europos karine jėga?
– Kalbant apie karinę jėgą, kelios Vokietijos politikų kartos nebuvo pratusios ir tai reikia išmokti iš naujo. Aš manau, kad stipriausia karinė jėga Europoje šiuo metu yra Ukraina. Galiu tik įsivaizduoti, kad Europos gynybą stiprinsime kartu su Ukraina. Aš raginu Vokietijos vyriausybę irgi mąstyti panašiai.
Taip pat manau, kad Vokietija turi labai atidžiai pasidomėti, ar visus pinigus išleidžia tinkamai, ar gauna tuos pajėgumus, kurių reikia, ar pinigai leidžiami taip, kad galėtume veikti labiau nepriklausomai nuo Jungtinių Amerikos Valstijų, nes nebegalime kliautis jomis bent jau tiek, kiek galėjome anksčiau. Ir ar investuojama į naująsias technologijas bei išradimus, kurių mums reikia, kad padidintume savo galimybes kovoti, mirtinai smogti, nes tik taip atgrasysime rusus nuo bandymų ką nors padaryti rytiniame flange.
– Esate ir vienas Miuncheno saugumo konferencijos rengėjų. Kam turime ruoštis Europoje artimiausiu metu?
– Europoje vyksta dvejopa pertvarka. Pirmoji pertvarkos dalis yra technologinė revoliucija – ne tik karinės technologijos, bet taip pat ir erdvėje panaudojamos technologijos, kurios veikia mūsų saugumo sistemą. Pastebėjome tai šių metų Miuncheno saugumo konferencijoje, dar labiau tai pastebėsime kitais metais. Vis daugiau diskutuojama apie dirbtinį intelektą, autonomines sistemas, palydovines sistemas. Manau, kad bus tik svarbiau ateityje, bet tai labiau industrijos ir technologijų klausimas, susijęs su pramoniniais pajėgumais.
O antroji tendencija – ką reikš, jeigu Jungtinės Amerikos Valstijos dabar skirs dėmesį tik Vakarų pusrutuliui? Kuo mes galime pasikliauti? Ko mums reikia, kad galėtume patys daugiau padaryti? Ir kaip tai padaryti Europoje? Kas yra mūsų partneriai?
Šiuo metu jaučiu, kad formuojasi tam tikra grupelė – Vokietija, Nyderlandai, Šiaurės šalys ir Baltijos šalys – kurios neša didžiausią naštą, kalbant apie paramą Ukrainai, apie daugybę kitų panašių klausimų. O kaip kitos šalys, pavyzdžiui, Italija, Ispanija, Prancūzija? Manau, turime šiemet išdiskutuoti tam tikrus svarbius klausimus, kad tikrai Europos gynyba būtų tvirta, net jeigu nebegalime visiškai pasikliauti Jungtinėmis Valstijomis.
