Vilnietis Aušrys Matonis – įmonės direktorius, aplankęs visas 193 pasaulio šalis JTO nares. O dabar jis gyvena Palendrių vienuolyne (Kelmės raj.) ir kas rytą 5.30 val. gieda grigališkąjį choralą. LRT.lt vyras sakė, kad ir noras apkeliauti pasaulį, ir vienuolynas jo gyvenime atsirado visai atsitiktinai.
Pirmiausia studijų metais Aušrio gyvenime atsirado grigališkasis choralas – ir tai taip pat nutiko netyčia. Vaikinas tuo metu studijavo muzikologiją, o jo tėtis giminės susitikime išsiaiškino, kad jų giminaitis yra žinomas kunigas Vaclovas Aliulis. Šis bendravo su grigališkojo choralo choru Vilniaus arkikatedroje, tad pakvietė muzikalų giminaitį prisijungti.
„Nesakyčiau, kad mane tai iš karto sužavėjo – ši daugiau kaip tūkstančio metų amžiaus muzika neturi mums įprasto ritmo, reikia prie jos įprasti, bet ji turi kažką ypatingo, dėl to aš kiekvieną sekmadienį pagiedojęs mišiose jausdavausi labai atsigavęs, turintis daugiau jėgų“, – sakė Aušrys.
Pašnekovas neslėpė, kad būtent dėl giedojimo, nors ir nelaiko savęs labai religingu, galiausiai atsidūrė vienuolyne, bet, kol tai nutiko, jis dar spėjo apkeliauti visą pasaulį.
49 m. amžiaus vyras seniau keliaudavo kaip daugelis – kažkur išvykdavo po vieną du kartus per metus. Tačiau jam gerai sekėsi ieškoti skrydžių bilietų ir rezervuoti viešbučius internete dar tais laikais, kai nedaugelis tą mokėjo, jis vis sulaukdavo pažįstamų prašymų padėti – ir taip nusprendė įkurti kelionių agentūrą.
Būdamas kelionių agentūros direktorius, Aušrys nemažai keliaudavo darbo reikalais (įsigudrino dirbti nuotoliniu būdu, kai tai dar nebuvo įprasta, naudodamas internetinės telefonijos galimybes).
Ryžosi aplankyti visą pasaulį
Vieną dieną maždaug prieš dešimtmetį vilnietis atsisėdęs paskaičiavo, kad jau yra aplankęs daugiau nei šimtą pasaulio valstybių. „Tuomet man sukilo azartas: jeigu galėjau aplankyti pusę pasaulio, vadinasi, galiu aplankyti ir visą!“ – atsiminė Aušrys.
Tada keliauti jam tapo savotiškai sudėtingiau – stengdavosi planuotis maršrutą taip, kad vienos kelionės metu pasirašytų kelis pliusiukus ir aplankytų kelias šalis. Į galą nusikėlė kai kurios šalys, kuriose politinė situacija buvo sudėtinga ir turistams jose lankytis nerekomenduojama, bet Aušrys visgi rasdavo galimybių nuvykti ir ten (kai kur teko pasistengti, kad gautų vizą, pasidomėti saugumo klausimais ir samdytis palydą, dėl to kelionės kaina pastebimai išaugdavo).
Galiausiai pavyko aprėpti viską. Paskutinė šalis buvo Libija, laikyta ypač pavojinga dėl karinės situacijos – dėl to lietuvis buvo nusprendęs, kad jeigu jau žus, tai tegul tai nutinka paskutinėje jo lankomoje šalyje. Tačiau kol praėjusiais metais atėjo Libijos eilė, įtampa šalyje atslūgo ir kelionė praėjo be jokių incidentų.
„Aplankiau visą pasaulį – ir dabar rami galva“, – nusišypsojo pašnekovas.
Tiesa, savo rekordo oficialiai jis neužfiksavo (tą yra padaręs kitas keliautojas lietuvis), mat tam, kad būtų užfiksuotas rekordas, reikia pateikti krūvą visokių popierių su įrodymais, kad tikrai visur lankeisi, o ambicijų kažkam kažką įrodyti jis neturi, jam užtenka fakto, kad pats tai žino.
Dabar renkasi keistas teritorijas
Aušrys sako, kad dabar jau yra aprimęs ir paprastai keliauja darbo reikalais arba nuvyksta į įvairias šalis-teritorijas, neturinčias atskiros valstybės statuso, bet turinčias nemažai autonomijos ir laikančias save atskirais vienetais (jeigu priskaičiuosime ir jas, keliautojas yra aplankęs ne 193, o 206 šalis).
Štai šią vasarą Aušrys su draugu dviračiais keliavo po Farerų salas – jos oficialiai priklauso Danijos karalystei, bet turi savus pinigus bei atskirą valdžią. Prieš tai lankėsi Meno saloje, kuri yra tarp Airijos ir Jungtinės Karalystės, bet nepriklauso nei vienai, nei kitai, nei Europos Sąjungai, turi savivaldą, tik už salos užsienio politikos reikalus atsakingais laikomi britų monarchai.
Beje, po Farerus lietuviai keliavo dviračiais, bet ši šalis pasirodė tam nelabai tinkama – labai kalvota, todėl pasirinko elektrinius dviračius, tačiau pakeliui mažai kavinių ar kitų vietų, kur galėtumei juos įkrauti – ir apskritai labai mažai žmonių.
Leptelėjo, kad gali pasilikti
Į didesnę dalį kelionių Aušrys leisdavosi iš gimtojo Vilniaus, bet į paskutines savo sąrašo šalis keliavo jau gyvendamas Palendriuose.
Brolių benediktinų vienuolynas čia įkurtas 1998 m. – jį įsteigė Prancūzijoje esantis Solemo vienuolynas, kuris yra vienas pasaulinių grigališkojo choralo centrų. Taigi, atsiradus tokiai vietai Lietuvoje, Aušrys su bendraminčiais vis atvykdavo pagiedoti.
Šalia vienuolyno Palendriuose jau keletą metų veikia pasauliečiams skirti svečių namai. Ir štai per vieną apsilankymą juose pandemijos metu Aušrys kalbėjosi su svečių namų darbuotoja, kuri papasakojo, kad netrukus išvyks ir neaišku, kas toliau viskuo rūpinsis.
„Nieko nepagalvojęs leptelėjau, kad aš galėčiau čia likti – juk per pandemiją mano kelionių agentūros veikla buvo sustojusi. Pasakiau ir užmiršau, bet po kurio laiko man paskambino vienuolyno vyresnysis, prioras, ir pasiūlė jų svečių namuose apsigyventi ir dirbti. Aš labai nustebau, bet buvo nepatogu atsisakyti. Na, sutarėme, kad pabūsiu kurį laiką ir tada apsispręsime“, – sakė Aušrys.
Taip jis atsidūrė kaime, kur jau penktus metus dirba svečių namų administratoriumi – rūpinasi rezervacijomis, produktų pirkimu, sutinka ir išlydi svečius, o kartais dar ir iškepa jiems naminės duonos pusryčiams (dar yra virėja ir kitas darbuotojas, kurio pareigos – palaikyti švarą ir tvarką).
Dauguma kaimo gyventojų – vienuoliai
Kai Aušrys įsikūrė jam skirtame svečių namų kambaryje, jų veikla dar nebuvo sustyguota, bet jis apmąstė, ką gero matė daugybėje viešbučių, kuriuose teko gyventi kelionių metu, ir ką galėtų pritaikyti Palendriuose – ir lankytojai liko patenkinti.
Paprastai žmonės čia atvyksta ieškoti ramybės ir labai džiaugiasi ją atradę. Na, o kiek lankysis greta vienuolyne vykstančiose pamaldose – kiekvieno asmeninis reikalas.
„Aplankiau visą pasaulį – ir dabar rami galva“, – nusišypsojo pašnekovas.
Ramybę rasti Palendriuose nesunku: kaime iš viso yra 13 gyventojų, iš jų 11 vienuolių ir 2 pasauliečiai: Aušrys ir kitas svečių namų darbuotojas. Artimiausia nedidelė parduotuvė – už 3 km, kai prireikia nusipirkti kažko rimtesnio, tenka vykti 13 km į Kelmę arba 40 km į Šiaulius.
Taigi Palendrių svečiai čia atsigauna nuo streso, bet neteisinga būtų galvoti, kad ir Aušrys gyvena ramiai. Jam veiklos per akis: jis dabar vėl rūpinasi ne tik svečių namų reikalais, bet ir kelionių agentūros veikla, be to, kelis kartus per dieną gieda grigališkąjį choralą.
Vienuolyne grigališkasis choralas giedamas septynis kartus kiekvieną dieną (užtrunka nuo 10 min. iki 1,5 val.), mūsų herojus prisijungia iki keturių kartų, bet būtinai gieda pamaldose 5.30 val. ryto (taigi kas rytą keliasi 4.50 val.).
Ar jam grigališkasis choralas ir dabar padeda atgauti jėgas kaip seniau? „Na, kadangi dabar giedu kasdien, tai nė neturiu kada pavargti, bet ši muzika tikrai turi jėgos, kuri mane įtraukė, tikriausiai būtent dėl jos aš ir esu Palendriuose“, – konstatavo Aušrys.
Svajonių šalies taip ir nerado
Turbūt keliaudamas po pasaulį vyras susimąstydavo, kur, jeigu ne Lietuvoje, labiausiai norėtų gyventi? „Taip, ir kiti žmonės manęs yra klausę, kur geriausia būtų ramiai ir nebrangiai įsikurti išėjus į pensiją, bet idealios vietos taip ir neradau, visur yra ir pliusų, ir minusų“, – pastebėjo Aušrys.
Vienu metu jis buvo nusižiūrėjęs ne kiekvienam ir girdėtą San Tomės ir Prinsipės valstybę – tai nedidelė salų valstybėlė Gvinėjos įlankoje netoli žemyninės Afrikos. Ten labai ramu ir gražu, smėlėti paplūdimiai ir džiunglės. Bet salos mažos, iki žemyno reiktų skristi lėktuvu ir skrydžiai brangūs, taigi tai gali sunkinti gyvenimą, kad ir panorėjus kažką rimtesnį įsigyti ar aplankyti artimuosius Lietuvoje.
Dar keliautojui labai patiko Kasamanso vietovė Senegalo pietuose – buvusi kurortinė zona, vėliau apleista dėl politinių neramumų. Ten labai graži aplinka, pigu, o ir interneto ryšys geras. Tačiau ten, kaip ir daugelyje kitų Afrikos valstybių, labai abejotinas medicinos lygis, o juk išėjus į pensiją vizitai pas gydytojus gali tapti aktualūs.
Be to, kaip pastebėjo Aušrys, daugelį lietuvių traukia vietos, kur baltas smėlis ir visuomet šilta, bet jeigu ta šiluma tęsiasi ištisus metus (tik kartais lyja, kartais – ne), tai gali ir pabosti, o kai pabosta, nė neišeina laukti pavasario.
„Mes tikrai negalime skųstis gyvenimu savo šalyje: turime keturis metų laikus, neturime didelių žemės drebėjimų nei didžiulių audrų. Turime gana aukštą medicinos lygį ir gerą viešąjį transportą (ne taip, kaip Afrikoje, kur į atvažiavusį devynvietį mikroautobusiuką sulipa 20 žmonių) – autobusiukas atvažiuoja net iki mūsų Palendrių, kartą per dieną, bet nemokamas. Na, pragyvenimo lygis kokioje Šveicarijoje aukštesnis, bet tikrai nemanau, kad pinigai viską lemia. Taigi galiausiai padariau išvadas, kad gyvenimas Lietuvoje tikrai geras, o geriausias jis – Palendriuose!“ – sakė A. Matonis.
