Aktorius, dainininkas, 4 vaikų tėtis Mantas Jankavičius LRT.lt laidoje „Lipt stogais su Jurga“ prisipažįsta – neseniai pradėjo kovoti su vidiniais demonais, apimančiais ant scenos ir nulipus nuo jos, – su noru būti šlovinamam, garbinamam, nesvarbu, ar yra herojus Tadas Blinda, ar nuotaikingasis Mantas iš dainos „Čiuožki“, su šiurpuliukais, apimančiais skanduojant žiūrovams, ir nenoru jų paleisti, grįžus namo ir nusimetus kostiumą. Jurgos Šeduikytės laidoje kalbintas Mantas sako dabar atradęs kitokį ryšį su scena – kiekvieną kartą ant jos dėkoja publikai, su kuria, anot atlikėjo, kartu užaugo.
M. Jankavičius žinomas kaip dainininkas, atlikėjas, dažnai miuzikluose įkūnijantis pagrindinius vaidmenis, pavyzdžiui, miuzikle „Meilė ir mirtis Veronoje“ – Romeo, „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legendoje“ – Žygimantą Augustą, „Paryžiaus katedroje“ – Kvazimodą. 2010 m., gavęs pagrindinį vaidmenį režisieriaus Donato Ulvydo filme „Tadas Blinda: Pradžia“, tapo žinomas ir kaip aktorius. Nors muzikalumo Mantui netrūksta, laidos vedėja Jurga pabrėžia, jog į muziko kelią atlikėjas pasuko iš visai nesusijusios sferos – automechanikos.
– Noriu pradėti su humoru – automechanikas, suvirintojas ir ryšių su visuomene specialistė, kurie dirba ne pagal specialybę, nes jiems tiesiog patinka. Kaip tau toks pristatymas?
– Pats geriausias pristatymas, kurį girdėjau per šį pusmetį. Visi pradeda visokiais ditirambais – atlikėjas, aktorius, seksualiausias Tadas Blinda. Praeina penkios minutės ir reikia kažkaip sureaguoti.
– Ar tvarkai automobilius, ar virini ką nors, o gal jau nebenaudoji šių įgūdžių?
– Ne, nesuprantu aš tų automobilių ir niekada nesupratau, man tai buvo kažkoks toks laikas, kai reikėjo sužinoti, ką aš sugebu, ką galiu, tad teko truputėlį virinti.
– Tau būna atmetimo reakcija į buitinius darbus, ar tu tiesiog nesuradęs būdo, kaip tą daryti, kad tai būtų geras užsiėmimas?
– Vienu metu aš buvau labai užsikabinęs, bet man viskas krenta iš rankų. Aš negaliu net vinies įkalti. Bandžiau užuolaidas duše pakabinti, bet pusė tinko išgriuvo. Prie ko prisiliečiu, viskas tampa nesusipratimu. Labai nervindavausi. Po to atėjo metas, kai supratau, kad man reikia pasimokyti ir įgyti tam tikrų įgūdžių.
Dainininkas iš prigimties irgi esu joks, bet nuolat darau tą patį, įgaunu įgūdžių ir kai kas jau pradeda sektis. Kai mokiausi vinį įkalti, įkaliau 100, kol 101-a pavyko. Viską galima padaryti, reikia tik bandyti. Gal ir yra kažkoks prigimtinis talentas, polinkis, bet meistriškumo vis dėlto per praktiką įgaunama.
– Jei galėtum rinktis, kuo galėtum būti gimęs, kokia būtų tavo lytis, tavo šeimos aplinkybės? Kas būtų tas tavo komfortas, kurio mes galbūt norėtume, bet nesame to gavę?
– Aš noriu būti laimingas, niekada nejausti nerimo ar baimės, noriu gyventi rojuje – ir viskas.
– Kas yra laimė, kas yra rojus ir ką reiškia laimingas?
– Aš netikiu, kad laimę, meilę arba ramybę mes galime susikurti ir jausti visada. Man atrodo, kad ne tam gyvenimas yra duotas ir ne tam skirtas. Todėl to reikalauti arba tai pasiekti šiame pasaulyje mums nepavyks. Toks mano žvilgsnis. Bet visą laiką yra noras, troškimas būti laisvam, visą laiką šypsotis, džiaugtis oru, bet kokiu sutiktu žmogumi, gėlyte, staliuku ir šuniuku. Aš labai norėčiau, bet taip nepavyksta.
– Tavo vietoj sėdėjo žmogus, kuris sakė, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Kaip tą požiūrį pakreipti laimės link? Esi labai nuoširdus, visada pasakai, kaip tu jautiesi.
– Jeigu žinočiau, kaip padaryti, kad visada gerai jaustumeisi, pasakyčiau, bet negaliu. Tai priklauso nuo daugybės dalykų. Iš tikrųjų priklauso ir nuo pasirinkimo. Visada yra pasirinkimas būti „Čiuožki“ atlikėju arba būti herojumi Tadu Blinda. Po koncertų bendraujant su žmonėmis, kai jie ateina pasikalbėti, kyla pagunda atliepti jų lūkesčius. Jie turi susikūrę tam tikrą tavo įvaizdį, pvz., kaip „Čiuožki“ atlikėjas jiems atrodai linksmas, tad jie su tokiu įspūdžiu ir prieina. O aš tiesiog nusiprausiu ir grįžtu pas vaikus skaityti pasakos.
Nėra lengva. Labai didelė pagunda yra pasirodyti prieš kitus geresniam, nei esi, kad visi matytų, koks tu linksmas. Tai turi labai daug puikybės. Netgi pasirodyti protingam, intelektualiam arba išmintingam, nes čia gali būti pagunda pasirodyti geresniam, nei esu, kad žmonės galvotų, kad esu gilus.
– Pabandykime suprasti, kodėl mes einame į sceną, kodėl žmonės nori eiti kažkur, kažkur lipti ir kažką transliuoti? Kodėl tu atėjai į sceną? Atsimeni tą pirmą impulsą?
– Aš esu įsivardijęs, dėl ko aš esu scenoje, ir tai yra visiška tiesa. Žinoma, tai yra ir paprasta, ir juokinga, ir žmogiška. Kai tai atradau, man tapo labai lengva apie tai kalbėti, nors būdavo gėda prisipažinti. Iš tikrųjų scenoje esu dėl paprasčiausios priežasties – man patinka dėmesys, man patinka, kai man ploja, patinka, kai mane šlovina. Mes gimę trokštame meilės, norime būti pripažinti, tą gauname iš šeimos, bet laikui bėgant, ypač paauglystėje, ieškojau, ką aš galiu veikti ir kur galėčiau gauti tos meilės ir patvirtinimo, nes tėvų jau nebepakanka.
Pastebėjau, kad, sugrojus porą akordų gitara, mane apspinta būrelis gražių merginų ir joms patinka tai, ką aš darau. Jos į mane žiūri, jos nori su manimi draugauti, bučiuotis, man daugiau nieko nereikia. Supratau, kad tai darydamas, galiu patenkinti savo poreikį, o jis yra didžiulis.
– Dėmesio, meilės ar ko?
– Dėmesio, meilės, taip. Ir patvirtinimo, kad esu geras.
– Ir kaip tau sekėsi 25-erius metus su tuo, smagu?
– Tokia ir esmė. Man sakydavo, kad aš talentingas ar kažkoks, bet aš visa tai dariau tam, kad patenkinčiau šitą poreikį, ir pasirinkau šitą profesiją tik dėl to. Ne dėl to, kad man patinka muzika... Na, taip, man patinka, bet galėjau rinktis bet kokią kitą profesiją. Jeigu man kaip suvirintojui plotų ir mane girtų viršininkas, būčiau pasirinkęs suvirintojo karjerą.
Dvidešimt ar penkiolika metų aš nesupratau, kodėl tai darau, bet kai tą supranti, truputėlį kitaip vertini savo pasiekimus. Labai lengva tame paklysti ir gyventi.
– Tembras nepasiduoda senatvei, man atrodo, tai yra geriau nei ilgaamžiškumo piliulė, kurios mes visi čia ieškome...
– Aš dar prisiminčiau ne vien fiziologinį aspektą, bet ir kas vyksta su žmogumi, kuris visą gyvenimą gyveno scenoje, buvo populiarus, buvo pilnos salės ir staiga visa tai baigiasi. Ką su tuo daryti? Tu tampi nebereikalingas, tavęs niekas nebeseka, tu esi pakeistas kitu, o tu kitaip nemoki gyventi ir tu esi tame iliuzijų pasaulyje, kad esi kažkoks svarbus, tave kiekvieną dieną šlovino, garbino.
– Bet tave rimtai kiekvieną dieną šlovino?
– Aš taip jaučiausi, taip.
– Ar tau daugiau yra mažiau?
– Man arba viskas, arba nieko. Kalbu apie iliuziją, kurioje kamuojuosi ir kenčiu, suprantu, kad sunku su tuo susitaikyti.
– Ar nėra taip, kad iliuzija susidaro, kai yra loginė įsivaizdavimo to, kaip yra, klaida?
– Žinoma.
– Vadinasi, tavo poreikis yra kitas, ne dėmesio. Klausimas: jeigu būdamas per vidurį scenos tu esi tas, kuriam reikia meilės, tai tada arena yra tai, kas nutolina žmones iki maksimalaus atstumo nuo tavęs. Vadinasi, meilės tu negauni. Tai kam tu ten eini tada?
– Nes tikiu, kad gausiu. Kaip ir sakiau, patenku į spąstus. Spąstai yra tai, kad didelėje arenoje ar ten, kur yra daug žmonių, vyksta tokie energijos dovanojimai vienas kitam. Publika daug ploja, jie šaukia, jie jaučia euforiją, jie duoda tau meilę, pripažinimą. Jeigu būna labai daug žmonių, gauni labai labai daug energijos.
– O tu pats irgi darai tą patį. Čia iš tikrųjų yra dideli energijos pliūpsniai, o kur jie eina? Tu nulipi nuo scenos ir tau reikia gyventi.
– Ta iliuzija, kai tu išeini ir aplink tave sukasi tas pasaulis, dėl tavęs žmonės ateina į koncertą, kad jie galvoja apie tave, kad jų kasdienybė sukasi aplink tave, tau sukuria jausmą, kad tu jiems labai reikalingas. Tas dalykas paskui labai skauda: <...> gavai šitiek meilės, grįžti namo ir eini vėl išnešti šiukšlių.
– O čia nėra poilsis?
– Tu esi toks laimingas, kad tau atrodo, kad štai čia ir yra meilė, štai čia ir yra, kad tu esi reikalingas kažkam. Štai čia tu esi pats laimingiausias žmogus ir tu tą jausmą nori išlaikyti visas 24 valandas. Tai yra būsena, kurios nori pasilikti amžinai, bet iš tikrųjų gyvenimas yra kitoks. Grįžti į kasdienybę, eini šiukšlių nešti ir tada tau nebepatinka tas gyvenimas.
– O jeigu tu toje scenoje viduje turi pamatęs potencialą, kaip turi jaustis? Išėjęs turi stengtis gaudyti tas sekundes?
– Aš girdžiu tave, visiškai sutinku su tuo. Labiau norėjau pasakyti, kad tas paklydimas yra destruktyvus. Juo niekaip negalima remti gyvenimo ar savo vertingumo kaip asmens, kaip žmogaus. Būti laimingam nereiškia būti scenoje.
Aš matau jaunus žmones, kurie eina dėl to paties, dėl ko aš einu, ir man labai gaila, kad taip yra. Aš manau, kad atrasti tai, ką tu sakai, pozityvų mąstymą, grožį, yra vienintelis dalykas, galintis padaryti tave laimingą. 20 metų aš scenoje nesijaučiau laimingas ir nesupratau, kodėl taip yra, kur yra šuo pakastas.
– Kas buvo tas kritinis momentas, kai viskas pasikeitė?
– Kai pradedi suprasti, kad pasaulis nesisuka aplink tave. Kad kiekviena akimirka, kad santykis, asmeninis santykis <...> yra svarbus. Man žmonės labai faini, nes jie ne tik ateina ir duoda man pinigų, plojimų ir visą tą šlovinimą, bet ir todėl, kad jie yra, aš esu dėkingas, kad turiu tokią nuostabią publiką, su kuria kartu užaugome. Tie patys žmonės lankosi mano koncertuose. Aš dėkoju už šitas akimirkas, aš dėkoju, kad turiu galimybę su jais būti, man patinka paprasti dalykai: kalbėtis scenoje apie tikrus dalykus, aš nebenoriu daryti šou.
– Kaip tu žiūri į šou ir kiek šou yra tavo gyvenime?
– Jo mažėja. Suprantu, kad scena ir gyvenimas turi truputėlį atsiskirti, nes scenoje mes pakylėjame save.
– Esame geresnė savo versija?
– Ne tiek geresnė, kiek prisimename savo orumą. Truputėlį papuošiame širdį susitikimui su žiūrovu ir apsirengiame gražiau. Aš eidamas į šventas mišias sekmadieniais apsimaunu gražesnes kojines, nes man tai yra svarbu, ir viskas. Taip ir scenoje – mes truputėlį pasipuošiame.
Bet vis labiau man patinka scenoje kalbėtis artimai, kartais perlenkiu lazdą, jaučiu, kad tampa net ne koncertas, bet matau, kad rezonuoja – mes susitinkame ir bendraujame su publika, o ne aš padarau daug triukšmo, jie padaro daug triukšmo ir mes išsiskiriame.
– Tau nėra neramu dėl to, kas dabar vyksta pasaulyje? Kaip su tuo tvarkaisi?
– Aišku, kad neramu, yra to nerimo kiekvieną dieną. Dėl savęs galbūt mažiau, galvoji apie vaikus, kas bus po tavęs. Kartais aš darau paprastus dalykus – negalvoju apie tai, nes tiesiog išprotėčiau, jeigu kiekvieną dieną tik stebėčiau žinias. Dėl to sąmoningai nepiešiu blogiausių scenarijų, neištverčiau kitaip. Reikia gyventi, reikia šiukšles nešti, reikia vaikams pasakas sekti, reikia daug dalykų. Reikia koncertuoti, ir viskas.
– Turi kokią nors rutiną?
– Bandau vis. Turiu rutiną, bet, kai stabiliai stovi, staiga kažkas atsitinka ir vėl viską reikia pradėti nuo pradžių. Tokia nuolatinė cirkuliacinė kova, ciklinė. Yra dvidešimt keturios valandos paroje ir turiu šešis asmenis su manimi namuose. Vadinasi, darbas turi tam tikras valandas, šeima turi tam tikras valandas ir keturių vaikų ir šeimos poreikiai turi tam tikras valandas. Viską turiu surašęs.
– Nėra kada galvoti?
– Tokie interviu labai išbalansuoja, nes jie nekasdieniški.
– Ko tu išmokai iš savo ketvirto vaiko?
– Iš mergytės perspektyvos matau, kad ji yra garsiausiai rėkiantis žmogus mūsų kompanijoje, kadangi yra tiek daug žmonių, išsireikalauti dėmesio yra vienintelis būdas – rėkti. Ji puikiausiai išlavinusi balsą.
– O tave erzina dideli garsai ar jau nebepastebi?
– Anksčiau trūkčiodavo akis, dabar nebe.
– Tu – nušvitęs?
– Aš manau, kad daugiavaikių šeimų motinos yra nušvitusios, o man dar toli iki to. Aš žiūriu į savo žmoną ir nesuprantu, aš ją vadinu šventu žmogumi. Iš manęs kiti juokiasi, kad nebūna šventų žmonių, bet aš taip sakau – jos visos šventos ir galime prašyti jų užtarimo danguje.
– Iš esmės jų vieta scenoje, jos turėtų ką papasakoti, bet jos neturi laiko ten nueiti?
– Taip.
– Tie penkeri metai man labai įdomūs. Ar tau reikėjo kažkokios labai sunkios būsenos, ar reikėjo kažko, kad pajaustum, kad masė žmonių kažkur nubyrėjo, ar turėjai dilemą, ar kurti „Čiuožki“ toliau, ar linkti į savo kūrybą? Kas tave išlaisvino nuo tos iliuzijos?
– Nežinau, ar mane čia išlaisvino, ar aš esu protingesnis nei anksčiau. Nenorėčiau grįžti prieš penkerius metus, net į vaikystę nenorėčiau grįžti, man dabar viskas yra gerai. Bet žinoma, metams bėgant visada kažko ieškojau, man buvo įdomu, kaip čia viskas vyksta. Esu linkęs pergalvoti, mąstau, kas vyksta su santykiais, mėgdavau ilgai kalbėtis apie dalykus, apie kosmosą, kaip tame kosmose mums čia būti, kaip jaustis ir tas dažnai mane paklaidindavo vienoje pusėje, bet kitoje pusėje vesdavo prie to troškimo sužinoti, kaip sukurti savo gyvenimą, kad taip neskaudėtų. Norėčiau negalvoti, norėčiau kartais nematyti dalykų.
– O esi suradęs kažkokį būdą? Kartais žmonės atranda meditaciją, kvėpavimą.
– Mano gyvenime yra tikėjimas. Tai dalykas, kuris mane palaiko, kitaip aš išprotėčiau.
– Dievu?
– Taip. Aš prilaikau savo demonus.
– Ar čia močiutės įtaka, ar pats suradai, ar kur, kaip?
– Ne, mano tėvai nebuvo tikintys, žinoma, kažkokių sėklų turėjau, dainuodavau chore bažnyčiose, važiuodavau į piligrimines keliones jaunystėje ir buvau sutikęs labai smagių žmonių, tai manyje pasėjo, tikriausiai, bet aš visą gyvenimą nebuvau tikintis, bet visą gyvenimą ieškojau. Man buvo svarbu.
Būdavo ir meditacijų, budizmų, ko tik aš neišbandęs ir jausdavau, kad man tai padeda, bet negebėdavo manęs įtraukti ir aš vėl griūdavau, vėl reikėdavo keltis. Šiuo metu mane gelbėja. Jeigu blogai jaučiuosi, aš turiu savo ritualus, praktikas, maldos laiką, prieš koncertus padėkoju, padėkoju žmonėms, man tai labai svarbu, kad nukreipiu dėmesį nuo savęs, to egocentrizmo, kad čia aplink mane sukasi tas pasaulis.
– Muzika mano gyvenime yra apie viską. Tavo gyvenime šeima gali būti visur?
– Labai dažnai kildavo tas klausimas, ar tai darbas, priemonė išlaikyti šeimą, nusipirkti mašiną? Kas yra prioritetas: ar šeima, ar darbas? Nes jie atima daug laiko. Bet iš tikrųjų tai turi būti integruota. Manau, kad muzika gali būti visokia. Vieniems tai yra pabėgimas nuo kasdienybės, yra atvejų, kai žmogus ir jo kasdienybė nuo to, ką jis daro scenoje, kardinaliai skiriasi, tai yra šou, ir gerai, žmonės jį mėgsta.
Tu gali savo gyvenimą ir kas tu esi atnešti į sceną ir aš noriu taip padaryti, nes tu nesiskaldai, esi vientisas ir tau nereikia niekada niekur maivytis ir daryti to, kas tu nesi, tu esi tas, kas esi.
