„Man labai svarbu, be proto svarbu, užauginti gerą žmogų. Nieko daugiau iš savo sūnaus nenoriu“, – sako dainininkė, verslininkė Natalija Bunkė, auginanti dvylikametį Kristupą. Vaikystėje buvusi padauža ir turėjusi griežtus tėvus, šiandien pati įkūnija griežtą mamą, bandančią pažaboti savo neklaužadą sūnų.
Ką jie atsinešė iš vaikystės ir kaip šiandien auklėja savo vaikus? Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą, kuriame mintimis ir patirtimis dalijasi žinomi žmonės.
– Kokia buvo jūsų vaikystė? Ką geriausiai prisimenate?
– Nuo pat mažens tėvai skatino pačiai užsidirbti. Tėvai turėjo įvairių nedidelių verslų ir, kiek save atsimenu, jiems vis kažką reikėdavo padėti. Tai buvo tokie vaikiški dalykai: supakuoti, sudėti – mums su sese duodavo padaryti smulkius darbus, ką sugebėdavom. Už tai gaudavome po kelis centus, užsidirbdavome pinigėlį. Buvo didelė paskata užsidirbti ir nusipirkti, ką nori. Svajojau apie muzikinį centrą, skaičiavau, per kiek laiko jam uždirbsiu pinigų. Ir, atsimenu, per vasarą užsidirbau pinigų ir nusipirkau muzikinį centrą!
– Tėvai ugdė verslumą nuo mažens?
– Bet mes pačios norėdavome. Aš nuo mažens dainavau, jau paauglė žinojau, kad norėsiu dainuoti, įrašinėti dainas, vaizdo klipus filmuoti. Pavyzdžiui, muzikinis klipas kainavo du tūkstančius. Man tai atrodė nenormaliai dideli pinigai. Tai 14–15 metų vasaros metu dirbau turguje su tėvais. Turėjau savo prekystalį ir taip užsidirbau pinigų muzikiniam klipui ir dainai. Taip buvo išleista pirma „Yvos“ daina. Arba man tėvai duodavo pinigų į skolą, turėdavau grąžinti.
– Be palūkanų?
– Be. Paauglystės lengvata (juokiasi).
– Ar jūsų tėvai buvo griežti?
– Šiaip griežti. Negalėjau praleisti pamokų, o tai man buvo nesudėtinga, nes lankiau muzikos mokyklą, todėl lengvai galėdavau rasti priežasčių, kodėl negaliu eiti į pamokas. Pavyzdžiui, choro pasirodymas. Aš buvau apsukrus vaikas ir galėdavau gražiai neiti į pamokas, tai tėvai labai prižiūrėdavo, kad taip nedaryčiau.
– O jūs pati ar griežta mama?
– O aš labai griežta, nenorėtumėt tokios mamos, nes mama žiežula, daug reikalauja, liepia padaryti ir tą, ir aną. Bet kad vaikas be proto gabus. Iškalba labai gera. Suaugęs žmogus tokios iškalbos neturi. Mane net psichoterapeutai ramina, kad nebausčiau taip savo vaiko. Ta bausmė – tai neleisti žaisti kompiuterinių žaidimų ir būti prie ekranų, jeigu vaikas kažko prisidirbo. Bet, kai paklausau, kokių dalykų kiti vaikai pridaro, tai galvoju, kad Kristupas dar nieko. Šiais laikais elgesys vertinamas daug griežčiau, nei kai mes augome. Tos pačios patyčios – į tai labai griežtai reaguojama ir tai yra gerai, nes mūsų laikais buvo į viską pro pirštus žiūrima. Mūsų laikais... Kai man sakydavo, kad „mano laikais taip nebūdavo“, tai man juokinga būdavo (juokiasi).
– Ką nors iš savo tėvų auklėjimo perduodate Kristupui?
– Iš savo tėvų daug perimi. Mano mama labai mandagus žmogus. Kai atsiliepia telefonu, ji labai malonus žmogus. Pati irgi bandau taip elgtis, net intonaciją perimu. Ir Kristupas iš manęs perima dalykų, gerai, kad gerų (juokiasi). Pavyzdžiui, jis iš manęs taip pat perėmęs mandagumą. Man sekėjos parašo, kad mano Kristupas apsilankė kokioje parduotuvėje, kad koks mandagus vaikas, kaip gera tokį išauklėtą vaiką sutikti. Tai nustembu, bet man būna labai džiugu girdėti.
– Turite kokių nors taisyklių šeimoje?
– Tų taisyklių prisigalvoji, bet nebūtinai tomis taisyklėmis kažkas baisiai vadovaujasi. Iš to griežtumo sakau, kad mes savo pareigas atliekame, bet vaikai nelabai savo pareigų atlieka. Na, kartais.
– Jis išdykęs?
– (Juokiasi) Sakykime, kad išdykęs. Jis su charakteriu vaikas. Ir geras padauža.
– Bet palaikote artimą ryšį su sūnumi?
– Mūsų labai artimas ryšys. Jam 12 metų, bet mes ir pasikalbam, stengiuosi nebūti per griežta. Aš pati save perauklėjau. Per darbus neturi laiko pabūti su vaiku arba neturi kantrybės ramiai kalbėtis, nerėkti, neskubinti, ne kaip su robotu kalbėtis, tikiesi, kad pasakysi ir viskas bus aišku. Vaikui nebus aišku. Turi būti kantrus. Tik per gerumą gali atrakinti širdį.
– Turite vertybių, kurias norėtumėte perduoti savo sūnui, ar viziją, kokį jį norėtumėte matyti?
– Man labai svarbu, be proto svarbu, užauginti gerą žmogų. Nieko daugiau iš savo sūnaus nenoriu. Kad būtų tikras, geras žmogus, o daugiau – kuo nori, tegul tuo ir būna. Sutinku, kad gyvenime visko nutinka ir, matyt, visko bus, kaip kiekvienam žmogui, bet labai noriu, kad jis būtų geras žmogus.
