„Skaičiau, kad meilė trunka trejus metus. Iš pradžių prieštaravau, bet po kurio laiko aiškiai supratau, ką iš tiesų autorius turėjo omenyje“, – portalui LRT.lt sako aktorė Larisa Kalpokaitė, vasarą su vyru aktoriumi Jonu Braškiu minėsianti santuokos jubiliejų. „Visko per 40 metų būta, tačiau gyvenime ištraukiau laimingą bilietą“, – šypteli ji, bandydama įvardyti bent dalį sudėtinių dalių, reikalingų tvirtai santuokai.
Ar egzistuoja laimingos santuokos formulė ir receptas? Portalas LRT.lt tęsia publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias dešimtmečius, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti krizes.
– Rugpjūtį minėsite 40-ąsias savo ir aktoriaus Jono Braškio vestuvių metines. Turbūt klausimą apie laimingos santuokos receptus girdėjote ne kartą, bet ar turite atsakymą?
– Turbūt tai yra neįmanoma, nes santuoka susideda iš daugybės įvairiausių dalykų, taip pat ir smulkiausių niuansų, tad jokio recepto net ir norėdamas nesudėliosi. Galiausiai niekada apie tai per daug negalvojau, tiesiog gyvenome savo gyvenimą, ir tiek.
Kai pagalvoji, yra daugybė dalykų, kurie sutvirtino mūsų santuoką, – ir sūnaus gimimas, ir bendras darbas, ir bendras tikslas – teatras... Bet dabar tiesiog pasvarstau, jog galbūt yra tiesos, kad būdamas jaunas žinai, kaip vaidinti, ką daryti, ko siekti, žinai, kad myli ir kodėl, o su metais supranti, kad nieko nesupranti. (Juokiasi.)
Laikui bėgant pradedame vertinti šalia esantį žmogų ir norime jį pasaugoti.
– O gal čia ir slypi visas žavesys, kad nieko racionaliai papasakoti ir sudėlioti negalime, kitaip turbūt nebūtų apie ką knygų rašyti, dainų kurti ar spektaklių statyti.
– Žinoma, jei viskas būtų konkretu ir aišku, galėtume porą susirasti pagal tam tikrus kriterijus, viską suderinti ir ramiai gyventume. Tik nežinau, ar tada būtų aistringų diskusijų ar tikrų, nuoširdžių džiaugsmo akimirkų. Esame žmonės, o gyvenimas kupinas situacijų, kai nėra tam tikrų taisyklių, kaip reikėtų pasielgti vienu ar kitu atveju.
– Iš šono atrodo, kad kai du kūrybiškos prigimties žmonės, du aktoriai sukuria šeimą ir eina bendru keliu, jų gyvenimas gal ir nėra labai paprastas, bet tikrai ne nuobodus ir margas. Tiesa?
– Turbūt kiekvieno gyvenime būna įdomesnių ir ne tokių įdomių laikotarpių, tačiau kalbėdama apie sunkumus pati pagalvoju – kas būtų, jei mano vyras nebūtų aktorius? Turbūt būtų daug sunkiau. Nežinau, ar kitos profesijos atstovas taip supratingai žiūrėtų į darbus vakarais, savaitgaliais, gastroles po Lietuvą ir pasaulį.
Beje, kadangi abu esame aktoriai, į gastroles dažniausiai važiuodavome kartu. Pamenu, kaip buvo keista, kai su spektakliu „Meilė ir mirtis Veronoje“ į gastroles išvykau viena. Buvo taip neįprasta gyventi su kolege, o ne su savo vyru! Buvau įpratusi, kad jis visada būna šalia.
Tiesa, dabar dažniau būname atskirai – turime sodybą, tad kai būnu labiau užimta darbuose, jis, turėdamas laisvesnio laiko, išvažiuoja ten. Matomės kiek rečiau, bet pasiilgstame vienas kito, taigi tai išeina į naudą.
– Ta pati profesija padeda suprasti partnerį, bet ar kartais netampate vienas kito kritikais?
– Stengiamės vienas kitam padėti, bet tikrai vienas kito nekritikuojame – abu žinome, kaip tai gali būti jautru, tad stengiamės atsargiai patarti. Apskritai manau, kad reikia ne kritikuoti, o analizuoti – galbūt žmogui kažkas pavyko prasčiau todėl, kad jis tąkart prastai jautėsi, o kitą dieną jau viską padarytų žymiai geriau ir pan. Daug prasmingiau panagrinėti, ką galima padaryti kitaip, o ne mėtyti kritikos strėles.
Tiesa, vienas kitam patarti galime tada, kai drauge nedirbame, kai vienas yra ant scenos, o kitas – įsitaisęs tarp žiūrovų salėje. Beje, ir dirbę kartu esame tik sykį, po to nusprendėme, jog daugiau to nedarysime – vis dėlto vyras ir žmona ant vienos scenos – didžiulis iššūkis. Beveik neįmanomas.
– Gyvenime judu esate labiau panašūs ar skirtingi?
– Galbūt panašūs esame tuo, kad abu mes – sangvinikai, galintys greitai užsiplieksti ir greitai atsileisti. Laimė, iš prigimties esame nelinkę ilgai laikyti pykčio. Tačiau daugeliu kitų atvejų esame gana skirtingi. Tarkime, Jonas gali ilgai būti vienas, susitelkęs į savo darbus, knygas. Dabar jau laikas vienumoje nebegąsdina ir manęs, tačiau anksčiau buvau labai bendraujantis žmogus ir nuolat norėdavau kalbėtis. Matyt, kai kurie dalykai pasikeičia su laiku.
Beje, manau, kad tarp mūsų optimalus amžiaus skirtumas – 7-eri metai. Dažniausiai, mano galva, tai taip pat yra itin svarbu. Nežinau, ar gerai, kai susieina vienmečiai arba žmonės, kuriuos skiria po keliolika metų. Kai skirtumas itin didelis, kažkam veikiausiai tenka smarkiai taikytis prie kito žmogaus ir dažniausiai turbūt jaunesnis žmogus yra priverstas taikytis prie vyresniojo.
Gyvendami kartu žmonės tarsi susilieja, vienas kitą pažįsta, pradeda jausti, rodos, net žino, ką kitas galvoja.
– Galima pastebėti, jog abu su vyru nevengiate ir pajuokauti. Tikriausiai humoro jausmas taip pat praverčia.
– Žinoma, kaipgi be to? Labai užjaučiu tuos, kurie humoro jausmo neturi, – manau, kad tai padeda išlikti, išlaikyti sveiką protą ir sveiką nuovoką apie save bei aplinkinius. Jei per daug rimtai į save žiūrėsi, bus tragedija. Taigi, laimė, mūsų šis dalykas dar nepaliko. (Juokiasi.)
– Kiek teko girdėti jūsų interviu, gražių žodžių negailite ne tik savo vyrui, bet ir uošviams. Ar santykiai su sutuoktinio tėvais svarbus dėmuo santykiuose?
– Manau, kad labai svarbus, ypač santykių pradžioje. Laimė, tėvai niekada nesikišo į mūsų gyvenimą, nediktavo, ką ir kaip turėtume daryti. Ir mano, ir Jono tėvai iškart labai gražiai priėmė.
Pamenu, kaip bičiuliavomės su anyta. Ji buvo puiki siuvėja, mezgėja, tad galėdavau prisigalvoti visokiausių idėjų, o ji jas puikiausiai įgyvendindavo, tad galėdavau puoštis, kaip tik sugalvodavau.
Labai draugavau su savo uošviais ir jiems už tai esu labai dėkinga – iš aplinkinių matau, kaip gali būti sudėtinga, kai santykiai su tėvais nesiklosto, o tai neretai gali paveikti ir poros santykius, juk kartais per sunku plėšytis tarp mylimojo ir tėvų... Taigi džiaugiuosi, kad man šiuo klausimu pasisekė bei tikiu, kad pasisekė ir mano vyrui. (Juokiasi.)
– Veikiausiai net ir laimingos poros savo kelyje neišvengia krizių, galbūt prašmėžuoja ir mintys, jog reikia sukti skirtingais keliais...
– Turbūt krizių neišvengsi, bet jei galima išvengti skyrybų, geriau jų išvengti. Nekalbu apie tuos atvejus, kai pamilsti kitą ir supranti, kad santuoka buvo klaida ar šeimoje yra smurtas ir pan. Tiesa, aktorius Arnas Rosenas kažkada pastebėjo, jog vis tiek dažniausiai renkamės tą patį ir lipame ant to paties grėblio.
Tačiau kalbant apie dviejų žmonių santykius, teko skaityti, kad meilė trunka trejus metus. Iš pradžių prieštaravau, bet po kurio laiko aiškiai supratau, ką iš tiesų autorius turėjo omenyje. Kai praeina treji metai aistros ir negalėjimo būti be kito žmogaus, atsiranda visai kiti dalykai.
Gyvendami kartu žmonės tarsi susilieja, vienas kitą pažįsta, pradeda jausti, rodos, net žino, ką kitas galvoja. Su savo žmogumi galima ilgai tylėti arba ilgai kalbėtis ir tie pokalbiai – labai brangūs. Atsiranda natūralus noras pasirūpinti kitu, jo savijauta, padėti, o kartais palepinti dovana ar pan. Visa tai ateina su laiku. Tai suteikia tam tikros pilnatvės ir teikia jėgų. Ir kai pagalvoji, gera, kad pavyko nugyventi drauge visą gyvenimą.
– Sakoma, kad moterys labai mėgsta dėmesį. Ar jūsų vyras dėmesingas?
– Jis nėra tobulas, tad būna visko, bet kai jo dėmesys man reikalingas, Jonas jį visad parodo – padovanoja gėlių, kokį nors saldumyną atneša ar tiesiog elementariai pasirūpina. Tarkime, pastaruoju metu mano rankos labai jautrios, tad nelabai galiu plauti indų, tad jis negalvodamas stoja prie kriauklės ar pasirūpina nauja indaplove. Ir aš tai labai vertinu.
Apskritai manau, kad laikui bėgant pradedame vertinti šalia esantį žmogų ir norime jį pasaugoti. Dabar ir pačiai būna nemalonu, kai įsiplieskia koks nors konfliktas, kažką lepteli, o po to galvoji – ir kam to reikėjo? Aišku, ir tai ateina su metais – iš pradžių buvo kitaip.
Turbūt krizių neišvengsi, bet jei galima išvengti skyrybų, geriau jų išvengti.
– Tiesa, kai pagalvoji, tikriausiai visi galėtų patvirtinti, kad santykių pradžioje buvo sunku atsiprašyti, o daugelis nesutarimų kildavo tiesiog dėl nepamatuotų principų.
– O tai su amžiumi praranda bet kokią vertę, supranti, kad tai tėra nuostatos, neretai ir labai kvailos. Kaip ir minėjau, jei matai, kad kitas žmogus geras, kad rūpestingas, pradedi tai labai vertinti. Tas elementarus dėmesys yra labai brangus, tai yra visa ko pagrindas, o principai – kaip šapai ir pūkai, kuriuos nupučia vėjas. Kai pagalvoji, visko per 40 metų būta, tačiau galiu pasidžiaugti, jog gyvenime ištraukiau laimingą bilietą.
