Sutuoktiniui svarbu palikti laisvą zoną – neabejoja LRT.lt kalbinti legendiniai šokėjai, treneriai Jūratė ir Česlovas Norvaišos, patikinantys, jog tik du laisvi žmonės gali nugyventi gyvenimą. Drauge jau daugiau nei 6 dešimtmečius žengianti pora negaili patarimų ir tiems, kurie dar tik ieško antros pusės ar pradeda santuokos kelią. Taip pat primena, kad santykiai vis tik yra darbas, nors ir labai malonus.
Ar egzistuoja laimingos santuokos formulė ir receptas? Portalas LRT.lt pradeda publikacijų ciklą apie poras, drauge per gyvenimą žengiančias dešimtmečius, ir domisi, kas joms padeda išlaikyti tvirtus santykius bei įveikti krizes.
– Susipažinę dar studijų metais, praėjusių metų gruodį paminėjote 63-ąsias vestuvių metines. Ar pamenate pirmąjį savo susitikimą?
Č. Norvaiša: Žinoma. Iš tiesų gyvenimas mus suvedė iš skirtingų pusių. Pamenu, gimiau ir augau Šiauliuose, kaip ir dauguma berniukų, svajojau būti kosmonautu. Baigiant 12-ą klasę, su dar keliais bičiuliais buvau išsiųstas į Ukrainą studijuoti karo aviacijos.
Buvome pirmieji iš Lietuvos, kuriuos ten priėmė mokytis. Tiesa, mokslų nebaigiau, nes supūliavus dančiui mane tiesiog parsiuntė namo. Grįžęs į Lietuvą apsigyvenau pas dėdę, Kauno operos teatro solistą Petrą Dargį, kur buvau apsuptas meno – mokiausi piešti, lankiau įvairius kursus ir panašiai. Kadangi mano tėvas susirgo vėžiu, įstojau į tuometinį Kauno medicinos Institutą (KMI), nes norėjau sukurti jam reikiamus vaistus nuo vėžio.
Jūratė gimė ir užaugo Kaune. Buvo talentinga ir darbšti mokinė. Vidurinę mokyklą baigė su aukso medaliu. Mokydamasi mokykloje lankė sportinės gimnastikos būrelį, mokėsi fortepijono muzikos mokykloje. Greta studijų KMI su pagyrimu baigė vokalą J. Gruodžio konservatorijoje. Taigi ji rinkosi tarp medicinos ir dainavimo. Buvo netgi kviečiama dainuoti į Kauno muzikinį teatrą. KMI ir susipažinau su Jūrate – buvome bendrakursiai, vienos grupės studentai. Tiesa, tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
J. Norvaišienė: Jau tada buvau gudri moteris. Pamenu, kad antrame kurse pradėjau dairytis vaikino. (Juokiasi.) Netrūko man simpatizavusių, bet mano dėmesį patraukė Česiukas – pasirodė labai įdomus, organizuojantis įvairius renginius, visokiausių baikų prisigalvojantis. Pagalvojau, kad jis tiktų man į vyrus. (Juokiasi.)
Pamenu, kai buvome trečiame kurse, mirė jo tėvelis. Česlovui teko gyventi iš stipendijos. Todėl į institutą vis nešdavausi sumuštinių ir bandydavau jį pavaišinti, tačiau jis buvo labai išdidus ir vis dėdavosi neišalkusiu. Teko gaminti daugiau, kad galėčiau apdalyti visus aplinkui, tada jau ir Česlovas neatsisakydavo. Taigi, galima sakyti, kad per skrandį – į širdį.
Mes vienas kitam ne tik nepabostame, bet vienas be kito jau beveik ir negalime.
J. Norvaišienė
– Galbūt tvirtų, ilgaamžių santykių paslaptis ir yra ne kaip žaibas trenkęs įsimylėjimas, bet po truputį užsimezgusi draugystė?
J. Norvaišienė: Tikrai taip, manau, didelę klaidą daro tie, kurie renkasi partnerį tik dėl aistros ar seksualinio potraukio. Tai toks pat fiziologinis procesas, kaip ir alkis ar panašiai. Galiausiai šis poreikis bėgant laikui mažėja, tad svarbiausia rinktis draugą, su kuriuo maždaug sutampa požiūriai, pomėgiai, vertybės, intelektas.
– Panašu, kad, kalbant apie profesinį kelią, jūsų požiūriai ir pomėgiai netgi labai sutapo – iš pradžių abu pasirinkę mediciną, vėliau nėrėte į šokio pasaulį.
Č. Norvaiša: Iš tiesų į šokius mane atvedė Jūratė. Kadangi lankiau boksą, su kitais studentais sportininkais stovėdavome prie durų ir palaikydavome tvarką. Kartais ir pašokdavome. O Jūratė visada labai mėgo šokti...
J. Norvaišienė: Šokti pradėjome tada, kai Kauno profesinių sąjungų rūmuose atsirado šokių kursai, kuriuos vedė Vidutis Kamaitis ir Tomas Petreikis. Jiedu pramoginių šokių pagrindų mokėsi iš estų pedagogų Ants ir Male Tael. Kai sužinojau, kad yra tokie kursai, vyrui pasakiau, jog dėl bendro išsilavinimo turėtume juos lankyti. Jei jau išmanome stalo etiketą, kodėl, užgrojus muzikai, nemokame net pagrindinių šokio žingsnių?
Česlovas į mano sumanymą iš pradžių žiūrėjo abejingai, tačiau nuėjome drauge. Kai pradėjome mokytis ir supratome, kokios tai neartos dirvos, kai gavome progą pažiūrėti Prahoje vykusias Europos pirmenybes, kai pamatėme, koks iš tiesų gražus ir įdomus konkursinis šokis, ir mums pakilo apetitas. Ėmėme mokytis iš filmų, įvairios filmuotos medžiagos, knygų... Taip šokis mus ir įtraukė.
Pavydas – ženklas, kad antra pusė tave savinasi, laiko savo nuosavybe.
Č. Norvaiša
– Ar aikštelėje įsiplieskę ginčai nepersikeldavo į namus?
J. Norvaišienė: Pykčių į namus tikrai nesinešdavome. Iš tiesų kiek pakildavo tonas, bet greitai viską pamiršdavome.
Č. Norvaiša: Sakyčiau, esu ramesnis, Jūratė yra labiau temperamentinga, gali greitai supykti, bet taip pat greitai ir nurimsta. Vis tik ji dažniausiai mane girdavo, o ne bardavo, sakydavo, koks aš talentingas, koks fainas...
J. Norvaišienė: Tačiau, kaip paaiškėjo, ir esi labai talentingas! Taip greitai viską perprantantis, su puikia judesių koordinacija. Jau 1968 m. nugalėjome geriausias Tarybų Sąjungos poras, TSRS Kultūros ministerijos buvome du kartus išsiųsti trijų mėnesių stažuotei į Londoną pas geriausius to meto balinių šokių pradininkus. Taigi mokėmės iš pirmų lūpų. 1974-aisiais dalyvavome pirmajame Lietuvos pramoginių šokių konkurse ir jį laimėjome.
– Šilta klausytis, kaip vienas kitam beriate gražius žodžius, komplimentus. Atrodo, ne taip ir dažnai išgirsi, kad sutuoktiniai vienas kitą taip liaupsintų...
J. Norvaišienė: Pastebėjau ir aš. Neretai tenka išgirsti, kaip partneriai vienas kitą traukia per dantį, o kartais net įžeidžia ar pažemina kitų akivaizdoje. Man toks elgesys su partneriu atrodo nepriimtinas ir nekultūringas. Jei jau pasirinkai gyvenimo draugą, su kuriuo gera būti, į kurį remiesi, kai yra sunku ir kai gyvenimas siunčia išbandymus, reikia jį gerbti.
Be to, Česlovą tikrai yra už ką pagirti. Jis – ir puikus rašytojas. Pamenu, viešėdami tuometinėje Jugoslavijoje, pamatėme striptizo šokį. Erotikos jame nebuvo labai daug, tačiau buvo be galo gražu. Mus taip sužavėjo, kad, kai grįžome, Česlovas parengė tekstą „Nemunui“ – kiek žmonių susidomėję jį skaitė! Maža to, Česlovas yra puikus dailininkas, rengiantis tapybos darbų parodas – yra pristatęs tigrų seriją, piešęs papūgas, beždžiones...
Jau nekalbu apie kitus jo gebėjimus. Kai Anapilin iškeliavo mano mamytė, Česlovas perėmė iniciatyvą virtuvėje ir ėmė virti puikias sriubas, ir dabar jis dažniausiai sukasi virtuvėje ir yra išties talentingas kulinaras.
Č. Norvaiša: Aš minėjau, kad Jūratė ne tik talentinga, bet ir labai darbšti. Ji, baigusi medicinos studijas, ilgus metus dėstė Kauno medicinos Institute, turėjo taikyti darbą KMI ir mūsų dalyvavimą tarptautiniuose šokių konkursuose, taip pat darbą su poromis ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ji sugebėjo parašyti ir vėliau apginti disertaciją apie tarpukario Lietuvos mediciną. Tema buvo gana drąsi to meto Lietuvos politinėje sistemoje. Jūratė mėgsta megzti, siūti, yra gera dizainerė, profesionaliai dainuoja, dešimtukui vairuoja automobilį, puikiai rašo, kuria namų jaukumą. Aišku, moka namus ir suversti. (Juokiasi.)
J. Norvaišienė: Česlovas, kaip ir visi vyrai, taip pat moka savo kojines išmėtyti...
Č. Norvaiša: Beje, apie tai turiu istoriją, kuri dar niekur nebuvo aprašyta. Tiesa, pasitaikydavo, kad kartais numesdavau kažkur tas kojines, bet vieną dieną pastebėjau, kad pradėjau jų neberasti. Jūratė sutvarko, maniau. O ji neigė, kad čia jos darbas. Galiausiai įsitaisėme kamerą ir paaiškėjo, kad į mūsų namus įsisuko žiurkėnas, kuris visas pavogtas kojines ir įvairius Jūratės daiktus sutempė po foteliu.
Bandė ten nusitempti netgi mano marškinius ir Jūratės apatinius. Net pro šuns guolį. Keisčiausia, kad net mūsų šuo į tai nereagavo, gal jau laikė šeimos nariu. Tačiau, kai tik atradome slėptuvę, žiurkėnas dingo. Gal tai buvo ne žiurkėnas, o gamtos ženklas... (Juokiasi.)
Galbūt kartais reikia antrai pusei palikti ir laisvą zoną.
J. Norvaišienė
– Panašu, kad neliūdna jūsų namuose. Vis tik papasakokite, kaip per daugiau nei 60 metų santuokos nepabosti vienas kitam?
Č. Norvaiša: Mes su Jūrate – jau nebe šokėjai, o specialistai, pasakojantys apie tai, kaip ilgai ir laimingai gyventi santuokoje, kartais net mokymus vedame. (Juokiasi.) Susirinkusiųjų klausiu, kaip jie mano, ar reikia turėti meilužį ar meilužę. Taip juk gamtos sutverta. Taigi sakau, kad jei moteris eina iškelta galva – ji turi meilužį; jei moteris eina nuleista galva, ji turi meilužį; jei moteris turi galvą – ji turi meilužį. Taip pat sakau, kad normalūs vyrai nekeičia žmonos, keičia meilužes. (Juokiasi.) Jei rimtai, mūsų šeimoje humoras yra be galo svarbus. Aš labai mėgstu juokauti, o Jūratė labai mėgsta juoktis. Taip linksmai bei draugiškai ir gyvename.
J. Norvaišienė: Kalbant dar rimčiau, mes vienas kitam ne tik nepabostame, bet vienas be kito jau beveik ir negalime. Jei tik vienas kuris kažkur išvažiuoja, žiūrėk, kitam jau trūksta, smalsu, kaip jam sekasi, ar viskas gerai.
– Pritartumėte posakiui, kad santykiai yra darbas?
J. Norvaišienė: Tam tikra prasme tai yra darbas, tačiau labai malonus. Vis tik santuoka reikalauja kompromisų, kartais nusileisti, kartais prisitaikyti prie kito.
– Kokių dar patarimų duotumėte tiems, kurie galbūt tik pradeda savo bendrą kelią?
J. Norvaišienė: Galbūt kartais reikia antrai pusei palikti ir laisvą zoną.
Č. Norvaiša: Sutinku. Pamenu, Jūratė kažkada truputį pavydėdavo, nors jai niekada nebuvo ko. Laimei, su laiku ji tai suprato, nes esu tikras, kad pavydas – pats blogiausias jausmas. Taip pat tai – ženklas, kad antra pusė tave savinasi, laiko savo nuosavybe.
Du žmonės į porą sueina kaip draugai, kaip laisvi žmonės. Kaip tik laisva ir demokratiška valstybė gali vystytis, taip ir šeima – tik laisvi žmonės gali kartu nugyventi gyvenimą. Negali pavydėti ir negali tikėtis, kad kitas žmogus bus toks, kaip tu nori, ar atvirkščiai.
Mes su Jūrate – jau nebe šokėjai, o specialistai, pasakojantys apie tai, kaip ilgai ir laimingai gyventi santuokoje
Č. Norvaiša
– Sakoma, kad dideliu išbandymu porai tampa vaikai. Tiesa, vis dažniau kalbama apie tai, kad vaikai užauga ir išeina, todėl svarbu auginant atžalas nepamiršti ir santykių su antrąja puse.
Č. Norvaiša: Sutinku, vaikus reikia mylėti, juos reikia išauklėti ir paruošti gyvenimui, padėti, jei reikia, bet jie kaip paukščiai – užauga ir išskrenda. Todėl svarbu puoselėti santykį su žmogumi, kuris tapo tavo gyvenimo draugu.
– Veikiausiai jūsų atžalos taip pat įsikvepia matydamos tą gražų jūsų pavyzdį...
J. Norvaišienė: Manau, taip, nors ir nesąmoningai. Mums dabar smagu matyti savo dukrą, anūkus, proanūkius. Jau turime du proanūkius, vyresnysis žaidžia ledo ritulį, šoka breiką. Anūkė Indrė su vyru Mindaugu juos labai gražiai augina, negaili dėmesio, rūpinasi jų užimtumu, mokymusi. Neretai susitinkame, savaitgaliais važiuojame į dukros Neringos ir jos vyro Rolando sodybą, kartu pabūname.
– Baigiant mūsų pokalbį norisi paklausti, kaip ta meilė keičiasi bėgant laikui? Auga ir stiprėja?
J. Norvaišienė: Ji išties keičiasi. Iš pradžių mus veikia hormonai, aistros, bėgant laikui jie silpsta ir nebevaidina tokio ryškaus vaidmens. Tačiau jei išlieka tikra, tvirta draugystė, pagarba, ta meilė būna tik tauresnė. Tai jau visai kitos prabos meilė.
