Pastaruoju metu legendinio ansamblio „Armonika“ siela Stasys Liupkevičius interviu dalija retai – vasarą 81-ąjį gimtadienį paminėjęs kūrėjas mėgaujasi ramiu gyvenimu Kupiškyje, ten jį atviliojo eiles kurianti Irena Gildutytė-Navikienė, tapusi ne tik kūrybos, bet ir širdies drauge. Taigi kurti S. Liupkevičius nenustoja, tik dabar portalui LRT.lt sako savo dainas keliantis į jutubą. Tiesa, su nostalgija peržvelgia ir senus įrašus, kuriuose – ir pasirodymai su dukromis.
Po jų pasirodymų žiūrovai ovacijose paskandindavo koncertų sales. Šiandien ant scenos juos pamatysi rečiau, tačiau jų dainas gerbėjai niūniuoja iki šiol, o LRT archyvai saugo koncertų ir interviu įrašus. LRT.lt pradeda tekstų ciklą „Scenos legendos“, kuriame mylimi kūrėjai pasakoja apie savo gyvenimą šiandien ir drauge kviečia pakedenti prisiminimus.
Šį rudenį televizijos projektas „Svajonių duetai“ priminė vieną itin linksmą prieš kelis dešimtmečius pasirodžiusį S. Liupkevičiaus atliekamą kūrinį – „Talalines“.
Atlikėja Bjelle panoro įsijausti į to laikmečio dvasią ir jei ne iš tiesų, tai bent jau naudojant skaitmenines technologijas pasirodyti su legendiniu kūrėju. Portalo LRT.lt kalbintam S. Liupkevičiui šis kūrinys iki šiol kelia itin šiltus sentimentus – sako prisimenantis, kiek širdies kompozitorius į jį sudėjo ir kaip jam pačiam buvo smagu „Talalines“ dainuoti.
Šiandien ilgamečio ansamblio „Armonika“ vadovo, muzikanto ir kūrėjo S. Liupkevičiaus gyvenimo tempas kiek sulėtėjęs, o ir interviu žiniasklaidoje pasirodo daug rečiau – ramų prieglobstį jis surado Kupiškyje.
„Kaip dainuojama, kupiškėnai – geri žmonės! O ir gamta čia labai graži. Ja pasigrožėti išeinu kas rytą – labai mėgstu vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis. Tai ir malonumas, ir nauda sveikatai, ir būdas palaikyti gerą nuotaiką“, – sako jis ir ragina neapsigauti – čia ne vien ramybė užburia, bet ir gyvenimas verda. Tereikia nepatingėti įsijungti kompiuterį ir galima surasti daugybę įvairių renginių ir veiklų.

Garsų kūrėją į Kupiškį, kaip pats sako, atviliojo I. Gildutytės-Navikienės kuriamos eilės. Aptikęs internete vieną iš jos eilėraščių, S. Liupkevičius sukūrė muziką ir įrašu pasidalijo jos socialinio tinklo paskyroje.
Taip užsimezgė graži pažintis, o šiandien jiedu – pora kūryboje ir gyvenime. „Taigi, neturiu kuo skųstis, Kupiškyje turiu, kas mane palaiko, kas gražių tekstų parašo. Labai tuo džiaugiuosi“, – šypteli žinomas muzikantas.

Armonikos iš rankų jis sakosi nepaleidžiantis ir šiandien, o jei tik pajaučia įkvėpimą, čiumpa instrumentą ir sukuria melodiją. „3060. Tiek turiu įrašų su Irenos tekstais, maždaug 900 jų jau paleidau į pasaulį, o tiksliau – įkėliau į jutubą. Labai patogu – neišeidamas iš namų galiu dalytis kūryba.
Juolab kad su ansambliu „Armonika“ esame aplankę daugybę pasaulio kraštų: nuo JAV ar Europos iki Australijos, kur gyvena lietuviai. Ir dabar šiurpas perbėga prisiminus, kokie geri susitikimai buvo su tautiečiais užsienyje. Džiaugiuosi, kad lietuvybė ten klesti, laikosi, tad ir kilo mintis dainomis dalytis internete – norėjau, kad jas išgirstų tautiečiai visame pasaulyje“, – pasakoja S. Liupkevičius.
Vyras džiaugiasi, kad neretai sulaukia įvairių žinučių ir komentarų, bet nė vieno neigiamo ar kandaus dar nėra gavęs. Ir gražių draugysčių užsimezgė – buvo bičiulių iš svetur, su kuriais kartais mielai susirašinėja žinutėmis. „O kiek daug sveikinimų iš viso pasaulio suplūdo, kai prieš pusantrų metų minėjau jubiliejų“, – šypsosi.

Būtent dėl muzikos jis daug keliavo, daug pamatė ir patyrė. Simboliška, kad būtent Kupiškyje, kur šiandien dienas leidžia kūrėjas, įvyko pirmasis „Armonikos“ ansamblio koncertas. Nors 1969-aisiais ansamblį įkūrė Vytautas Juozapaitis, 1979 m. iš jo vadovo vairą perėmęs S. Liupkevičius daugeliui iki šiol yra kolektyvo siela ir širdis. Nors konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) jis baigė kaip operos solistas, sakosi visada mėgęs visus žanrus. Taip pat ir estradą.
Kitaip ir būti, pasak jo, negali – juk įvairi muzika jį lydėjo nuo pat vaikystės, o ir groti pirmiausia išmoko pats. „Gimiau pačiame Lietuvos vidury – Šėtos miestelyje Kėdainių rajone. Mama pasakojo, kad tuo metu, vykstant karui, mane ji pagimdė griovy, po obelimi, Joninių dieną.
Mano tėvas buvo kalvis, padaręs daugybę gražių dalykų ir visada visiems pagelbėdavęs. O mama, kiek pamenu, su seserimis labai gražiai dainavo ir turėjo nuostabų balsą. Galbūt todėl ir aš muziką pamilau nuo vaikystės. Matydavau, kaip groja mano broliai, o aš bandydavau atkartoti man patikusias tuo metu populiarių dainų melodijas.

Nors iš pradžių armonika man dengė smakrą ir matėsi tik dvi už instrumento pūpsančios akys, nuo pat vaikystės grodavau kone visuose mokyklos renginiuose. Taip nuo mažų dienų su muzika ir nesiskiriu. Ir, tikiu, nesiskirsiu iki pat paskutiniosios“, – neabejoja S. Liupkevičius. Ir šiandien, kai užplūsta slogesnė nuotaika, akys krypsta į armoniką, o armonikų, beje, jis turi ne vieną, kai kurios jų – parsivežtos iš tolimų kraštų gastroliuojant su ansambliu.
Meilę muzikai jis įdiegė ir savo dukroms Audrai ir Ugnei, jas dar prieš porą dešimtmečių televizijos žiūrovai neretai galėdavo išvysti savo ekranuose. Iš pradžių jos dainavo legendiniame vaikų ir jaunimo konkurse „Dainų dainelė“, o vėliau – ir kartu su tėčiu.

„Pamenu, kai jos dar buvo mažytės, paimdavau instrumentą, visi kartu susėsdavome ir pradėdavome dainuoti. Dar ir langą praverdavome, kad mūsų dainas girdėtų į bažnyčią skubantys žmonės. Taip kartu su manimi jos ir atrado muzikos žavesį“, – pasakoja legendinis kūrėjas. Pasak jo, muzika ir stiprino jų ryšį, ir pripildė mergaičių vaikystę įdomiausių patirčių – koncertų, interviu, muzikinių vaizdo klipų filmavimų.
„Jos mokėsi ir muzikos mokykloje, ir dainavo. Muziką jos myli, tačiau nusekė ne tik tėvo, bet ir motinos pėdomis – pasuko į mediciną“, – apie dukras kalba S. Liupkevičius, šiandien besidžiaugiantis ir keturiais jau suaugusiais anūkais.
Legendinės „Armonikos“ siela sako, kad ir dabar jam be galo gera ir malonu išvysti archyvuose išlikusius įrašus, kuriuose jis dainuoja su dukromis ar kitais šalies atlikėjais. Jei tik pamato internete įrašą, įsijungia pasižiūrėti – tai visuomet kelia tik pačias geriausias emocijas ir šilčiausius prisiminimus.

„Seni įrašai atgaiviną laiką, kai gyvenome pilna krūtine, kai buvome jauni, vėliau – ir kiek pagyvenę“, – šypsosi kūrėjas, dabar juokais save vadinantis solidžiu senjoru.
















