Buvęs LRT žinių vedėjas Ignas Andriukevičius jau mėnesį gyvena Afrikoje, Ruandoje, renka įspūdžius ir patirtis. Nors prisipažįsta pasiilgstantis lietuviško maisto, nes vietos virtuvė kol kas didelio įspūdžio nepaliko, jau pripranta prie lėtesnio vietos gyvenimo tempo ir sustiprintos apsaugos rajone, kuriame yra įsikūręs, mat ten pat gyvena Ruandos prezidento dukra.
– Gruodį atsisveikinęs su LRT naujienų tarnyba ir televizijos žiūrovais, sausio pradžioje atvykote į Ruandą. Koks tas pirmasis mėnuo Afrikoje?
– Jaučiuosi jau apšilęs kojas ir įsiliejantis į vietinių gretas. Žinoma, pirma savaitė buvo kupina įspūdžių – viskas nauja, įdomu, neįprasta, o po to trumpam aplankė jausmas, lydintis baigiantis atostogoms, kai atrodo, kad nemažai pamatei ir jau norisi namo.
Tačiau jau apsipratau, kuriu čia savo buitį, prisijaukinau namus. Jaučiuosi neblogai ir čia man išties patinka.
Ypač džiugina klimatas – po lietuviškos žiemos porą savaičių negalėjau patikėti, kad čia dabar sausis – temperatūra viršija 20 laipsnių šilumos ir galima vaikštinėti su marškinėliais. Tiesa, norėtųsi dažniau išsitraukti šortus, tačiau juos nešioju tik laisvalaikiu, darbo metu vis tiek tenka dėvėti kelnes.
– Kai kalbėjomės prieš kelionę, sakėte ketinantis išbandyti naują jums veiklą – tenisą. Galbūt jau tobulinate įgūdžius?
– Nors teko luktelti, kol gausiu raketę, jau pradėjau pamokas. Tiesa, iš pradžių gavau porą trenerių, kurie nekalbėjo angliškai, tačiau pagaliau susiradau mokantį anglų kalbos. Iš tiesų teniso pamokos čia tikrai atsieina nedaug – 5 dolerius per mėnesį moku už narystę klube ir kortus, 7 dolerius už pamoką kainuoja trenerio ir kamuoliukų padavinėtojo paslaugos. Tiesą pasakius, net nežinojau, kad yra tokios pareigos kaip kamuoliukų padavinėtojas. Kiek žinau, jie uždirba po dolerį už pamoką.
– Tie, kas seka jus socialiniuose tinkluose, jau turbūt pastebėjo, kad jums tenka ir nemažai pasivaikščioti – prie jūsų namo dažnai negali atvažiuoti kurjeris ar taksi.
– Tame pačiame rajone gyvena Ruandos prezidento Paulo Kagame dukra Ange, vietinių vadinama pirmąja dukra. Taigi čia yra sustiprinta apsauga, veikia patikros punktai, pareigūnai kruopščiai patikrina atvykstančius į teritoriją. Norėdamas patekti į savo kvartalą, taip pat turiu praeiti pro apsaugos postą. Tiesa, aš turiu rezidento kortelę, o ir šiaip europiečiai paprastai yra praleidžiami labai lengvai.
Kadangi arčiausiai mano namų esantis patikros postas yra maždaug už kilometro, užsisakius maisto į namus, jį pristatantiems žmonėms tenka paėjėti, nes kurjerių apsauga nepraleidžia. Panašiai būna ir tada, kai namo sugrįžti su mototaksi, – paskutinį kilometrą iki namų tenka pareiti. Taigi šiame rajone galiu jaustis visiškai saugiai, nors be tokios sustiprintos apsaugos kartais būtų žymiai paprasčiau.
– Galbūt jau teko sutikti prezidento dukrą?
– Nemačiau jos, nors žinau, kad gyvena visai netoli. Kartą atvažiavau į tenisą ir tuščioje aikštelėje pasistačiau automobilį. Po kelių minučių prisistatė ginkluotas pareigūnas ir pareikalavo mašiną nedelsiant patraukti, buvau įspėtas daugiau nesiartinti. Supratau, kad esu labai arti prezidento dukters valdų. Net kai ji grįžinėja namo, pareigūnai užtveria aplinkinius kelius, kad ji galėtų saugiai pravažiuoti.
Taip pat čia yra kitas kvartalas, kurį su Ruandoje esančiais lietuviais vadiname Turniškėmis – ten gyvena prezidentas. Būna, kad visas kvartalas yra užtveriamas vien tam, kad prezidentas galėtų saugiai pabėgioti parkelyje.
– Atrodo, kad Afrikoje gyvenate gana poniškai.
– Gali būti. (Juokiasi.) Čia netgi turiu namų tvarkytoją. Iki pietų ji dirba pas vieną šeimą, o po to ateina pas mane, sutvarko namus ir pagamina man valgyti. Tiesa, šiuo klausimu dar sunkiai sutariame. Nors nesu išrankus maistui, o vietos daržovės ir vaisiai, ypač ananasai, man labai patinka, kartais norisi kažko man įprastesnio. Vietiniai daugiausia čia valgo ryžius, pupeles, žirnius ir plantanus (bananų veislė), tad kol kas ir šeimininkės ruošiami patiekalai man dar labai neįprasti.
Kartą ant ryžių užsipyliau sriubos, nes maniau, jog tai – padažas, o keptas moliūgas man didelio įspūdžio nepaliko. Tiesa, įdomumo dėlei buvau susisiekęs su šeima, pas kurią ji dirba, ir paklausiau, ką ji gamina ten.
Matyt, mano šeimininkutė apie tai sužinojo ir labai susirūpino, kad ją atleisiu. Nuraminau ją ir sutarėme, kad parašysiu, kas man patinka, o ji pagal receptus pabandys tai pagaminti. Suprantu, kad mano šeimininkutei šis darbas labai reikalingas – ji augina tris vaikus.
Beje, Ruandoje – milžiniška socialinė atskirtis. Sunku suvokti, kaip kai kurie žmonės apskritai pragyvena, nes uždirba vos keliasdešimt dolerių per mėnesį, o kainos čia tikrai nėra mažos. Tiesa, būdamas čia nemačiau benamių ar prašančių išmaldos, matyt, žmonėms pavyksta išgyventi iš to, ką uždirba.
– Kokio lietuviško patiekalo labiausiai pasiilgote?
– Kaip tik neseniai skaičiau portalą LRT.lt ir pamačiau cepelinų nuotrauką. Juokiausi kolegoms, kad nepagailėčiau dvidešimtinės dolerių, kad tik kas nors man dabar pakištų cepeliną. O vietos kavinėse ar restoranuose nėra labai pigu. Neseniai už paprasčiausią dešrainį teko pakloti sumą, kuri prilygsta maždaug 9 doleriams, o mėsos kepsnys gali atsieiti apie 20 dolerių.
– Mačiau, išbandėte ir vietos kirpyklos paslaugas.
– Kolegos rekomendavo apsilankyti pas pakistaniečius, kurie neva dirba geriau už vietinius. Tiesa, gavau ne tik kirpėjo paslaugas. Nuėjau pas vieną vyruką, atsisėdau į kėdę, jis mane informavo, kad kirpimas man kainuos 7 dolerius. Lietuvoje mane paprastai kirpdavo maždaug valandą, o jis vos per 10 min. skutimo mašinėle patrumpino šonus ir baigta.
Tada pasiūlė sutvarkyti barzdą, o baigęs paklausė: „Fresh?“ pamaniau, kad galbūt nori kokio nors losjono užtepti, taigi ir vėl sutikau, o jis man ant galvos užmovė lankelį ir gal pusvalandį masažavo veidą bei tepliojo įvairiausiais kremais. Vėliau kolegos pasakė, kad jis man atliko veido šveitimą. Nors procedūra tikrai nepasirodė labai maloni, kainavo man dar 20 dolerių.
– Buvo daugiau dalykų, kurie kiek nustebino ir prie kurių reikėjo priprasti?
– Didelių nepatogumų nebuvo, tačiau teko priprasti, kad jie čia gyvena truputį kitaip. Ruandiečių gyvenimo ritmas yra ganėtinai lėtas, kartais sunku suvokti, kuo jie užsiima. Lietuvoje tikrai galėtum išgirsti priekaištų, kad ką nors darai per lėtai, ką nors užmiršai ar padarei ne taip, tačiau čia tai yra įprasta.
Pavyzdžiui, jau mėnesį man nesutvarko geriamojo vandens aparato. Nors dėl to kaskart tenka iš talpos vandens prisipilti į ąsotį, nepykstu – tiesiog džiaugiuosi, kad turiu geriamojo vandens. Darbe panašiai – jei ryte kam nors išsiunčiu elektroninį laišką, jau nebesistebiu, kad po kurio laiko turiu dar paskambinti ir priminti, kad laukiu atsakymo. Jau susitaikiau, kad žmonės čia gyvena kitokiu ritmu.
Suprantu, kad čia esu tik svečias ir turiu prisitaikyti. Tarkime, mes, europiečiai, stovėdami parduotuvės eilėje esame įpratę išlaikyti atstumą tarp žmogaus, stovinčio priekyje. Jei vietiniai pamato paliktą tarpą, į jį tiesiog atsistoja ir nelabai ką jiems pasakysi – nes jie tikrai nepasitrauks, teks tiesiog toliau kantriai laukti. Tačiau, kaip ir minėjau, jau pradedu priprasti ir didelių nepatogumų man tai nekelia.
– Galbūt ir pats jau išmokstate gyventi lėtesniu tempu?
– Tikriausiai. Esu čia mėnesį, tad po truputį stengiuosi įsilieti ir prisitaikyti. Tiesa, juokauju, kad dar truputį gyvenu atostogų režimu – po darbų stengiuosi pasižvalgyti, patirti, o kiek lėtesnis tempas darbe tikrai išeina į naudą.
Įdomu tai, kad įmonėje nesijaučia tokios griežtos hierarchijos, tad su kolegomis po darbų galime leisti laiką kartu. Beje, neseniai susimąsčiau, kad gyvendamas Lietuvoje į savo namus tikriausiai niekada nebūčiau įsileidęs nepažįstamo žmogaus, tačiau visai neseniai į svečius pasikviečiau porą lietuvių IT specialistų drauge pažiūrėti krepšinio!
– Ar eterio nepasiilgote?
– Stebiu, kas vyksta LRT, kiek spėju, pasižiūriu „Labas rytas, Lietuva“, „Panoramą“, „Žinias“, skaitau portalą LRT.lt, susirašome su kolegomis. LRT praleidau beveik 5-erius metus, tad taip greitai neatitrūksiu, o prisiminimai dar labai gyvi. Tikiu, kad dar ilgai tokie ir bus.
Tačiau eterio pasiilgti nespėjau – galbūt dar per mažai vandens nutekėjo, galbūt dabar esu labiau susitelkęs į naują etapą, patirčių ir įspūdžių rinkimą. Tiesa, kol kas dar stipriai nekeliauju – su žmona sutarėme, kad kol kas pagyvensiu sėsliau, o kai ji atvažiuos, drauge pasivažinėsime po apylinkes, kiek pavyks, ir po kitas Afrikos šalis.
– Galbūt žmona jau netrukus prisijungs?
– Balandį planuoju trumpam sugrįžti į Lietuvą, o į Afriką jau ketinu grįžti su žmona ir mūsų keturkoju. Taigi laukia dar daugiau įspūdžių ir patirčių!
