Ukrainoje kai kurios brigados susiduria su dezertyravimo ir karių gyvybes švaistančių vadų problemomis. Tuo įsitikino ir vienas lietuvis karys savanoris, kuris sako, kad buvo mestas laikyti beviltiškos pozicijos fronte, o iš ten sugebėjo atsitraukti tik po beveik keturių mėnesių, praleistų pusantro metro aukščio urve.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- L. Liutkevičiaus atvejis atskleidžia sisteminę problemą Ukrainos gretose – vietomis vyraujančią vadų nekompetenciją, nepasirengusių mobilizuotų asmenų metimą į pozicijas skylėms užkaišyti ir ilgus mėnesius, praleidžiamus pozicijose.
- Anksčiau šiais metais LRT kalbinti kitų dalinių vadai taip pat patvirtino, kad L. Liutkevičiaus istorija atspindi kitus jiems žinomus atvejus.
- Tragiškos sąlygos fronte plačiai nuskambėjo Ukrainoje, kai balandį paplito nuotraukos, rodančios išsekusius 14-osios brigados karių kūnus po daugybės mėnesių, praleistų panašiai, kaip pasakojo ir L. Liutkevičius.
- Anot tokius atvejus dokumentavusio „The Kyiv Independent“, dezertyravimą ir didelius praradimus dažniausiai lemia vadų nekompetencija, misijos „į vieną pusę“ ir stringantis aprūpinimas.
- Kaip pabrėžė visi kalbinti kariai, įskaitant ir L. Liutkevičių, ne kiekviename Ukrainos dalinyje situacija tokia pati.
„Noriu, kad tai keistųsi, – sako Linas Liutkevičius, aiškindamas, kodėl pasidalijo šia istorija su žiniasklaida. – Nediskredituoju Ukrainos kariuomenės – noriu, kad ji veiktų, kaip turi veikti.“
Šie išgyvenimai padiktuoti ne tik mūšio sąlygų. L. Liutkevičiaus atvejis atskleidžia sisteminę problemą Ukrainos gretose – vietomis vyraujančią vadų nekompetenciją, nepasirengusių mobilizuotų asmenų metimą į pozicijas skylėms užkaišyti ir ilgus mėnesius, praleidžiamus pozicijose.
„Kai 2-ajame užsieniečių legione dirbau su pirmais ukrainiečiais, vadai ištraukinėjo [žuvusius], minavo, o čia vadai sėdi 15 kilometrų nuo nulio ir sako: pakentėk, vandens nebus“, – sako Linas.
Su L. Liutkevičiumi susitikome ligoninėje užfrontėje, kur jam atliko daugybę tyrimų dėl per tuos mėnesius patirtų sužeidimų. Ne visas jo pasakojimo detales LRT gali nepriklausomai patvirtinti, tačiau L. Liutkevičius pasidalijo daugiau nei 100 vaizdo įrašų ir nuotraukų, kurios patvirtina daugelį jo minėtų faktų.
Jo patirtį atspindi ir daugybė panašių ar bene identiškų istorijų kitose fronto ruožuose, kuriuose kariai taip pat kritikavo vadus. Panašių atvejų L. Liutkevičiaus dalinyje buvo ir anksčiau, LRT teigė vienas kalbintas nesusijęs šaltinis.
Anksčiau šiais metais LRT kalbinti kitų dalinių vadai taip pat patvirtino, kad L. Liutkevičiaus istorija atspindi kitus jiems žinomus atvejus.
„Sakė dviem savaitėms, nuvežė į instruktažą, o ten – pasakos ir vėjai. Pasakė: ateinate iki pozicijų, įsitvirtinate, įvedame chebrą, išvedame jus. Daugiausia – dvi savaitės, paskui keisime kas dešimt dienų. Nusiteikiau, kad bus mėnuo.
Turėjome užtikrinti jiems [kitai komandai] kelią atgal, bet jokio kelio atgal niekas neatidarė. Kišo, kišo žmones, žmonės ten žuvo ir žuvo. Jais ten kamšydavo [spragas]. Iš viso išvedė keturias pozicijas, o jų ten – apie 30. Prabuvau 5 mėnesius, yra kas [išbūna] 12 mėnesių ir daugiau“, – pasakoja L. Liutkevičius.
„Kitą dieną išvažiavome. Mane paliko su ukrainiečiu, kitus vyrus pasiuntė toliau. Juos subombardavo, vyrai žuvo, o mus maitino rytojais: išvešime rytoj, išvešime rytoj“, – sako L. Liutkevičius.
Po sunaikintos gynybinės linijos pozicijomis jie buvo iškasę du, kaip įvardija Linas, urvus, kuriuos jungė tunelis.
Jis pozicijose išbuvo nuo 2025-ųjų rugsėjo iki šių metų vasario. Siųsta vaizdo medžiaga rodo, kaip šildo sniegą bandydamas pasigaminti vandens, kaip lietus apsemia apkasą.
Anot jo, bent kartą kelias dienas tvyrojo tirštas rūkas. Tada dronai neskraido, abi pusės išnaudoja laiką logistikai ir kariams perskirstyti. Tačiau jie vis tiek buvo palikti pozicijose.
Likęs su vienu bendražygiu, bene po kelis kartus per dieną sulaukdavo rusų šturmų ar bandymų infiltruotis.
„Mūsų urvų nesimatė – nei iš oro, nei iš šono. Rusai ateina, stovi grynai virš įėjimo į tavo urvą. Per radijo stotelę sako, kad nėra ką daryti: čia viskas sudaužyta, einame toliau. Jie irgi eina įsitvirtinti. Ir taip 2–3 grupės per dieną. Arba juos žudai, arba pasakai dronistams – jie padeda juos į vietą, – sako L. Liutkevičius. – Dronistai labai gerai dirbo.“
Jis pasakoja, kad kartą į nelaisvę paėmė ir rusų vadą.
„Viskas vyko greitai, mus šturmavo. Mes juos pastatėme į vietą ir į nelaisvę paėmėme jų vadą. Jis su mumis gyveno du su puse mėnesio“, – priduria L. Liutkevičius, parodydamas sulaikyto rusų kario nuotrauką.
Tokių istorijų, kai į nelaisvę paimti rusų kariai toliau gyvena greta ukrainiečių, dokumentuojama ir kitose fronto ruožuose.
Skatina dezertyruoti
L. Liutkevičius tarnybą Ukrainoje pradėjo dar 2023-iaisiais, o į 60-ąją mechanizuotąją brigadą, kuri yra 3-iojo šturmo korpuso dalis, atėjo 2024-aisiais.
LRT susisiekė su 60-osios brigados atstovais spaudai, tačiau net po pakartotinių prašymų jie atsakymų į klausimus nepateikė.
Tragiškos sąlygos fronte plačiai nuskambėjo Ukrainoje, kai balandį paplito nuotraukos, rodančios išsekusius 14-osios brigados karių kūnus po daugybės mėnesių, praleistų panašiai, kaip pasakojo ir L. Liutkevičius.
Balandžio 24 d. brigados vadai buvo nušalinti, kaltinant juos nuslėpus tikrąją situaciją fronte ir prastai aprūpinus karius, o balandžio 30 d. Ukrainos kariuomenės vadas Oleksandras Syrskis išplatino įsakymą, kad kariai negali praleisti daugiau nei du mėnesius pozicijose be pamainos.
Tačiau mėnesius besitęsianti tarnyba – ne tik vadų nekompetencija ar aprūpinimo trūkumas. Dabar vienas pavojingiausių dalykų fronte – vykti į pozicijas ar iš jų išvykti.
Vadinamosiose žudymo zonose viskas, kas yra 20–30 kilometrų nuo priešo pozicijų, yra stebima ir puolama dronais. Logistikos grandinės trūkinėja, šaudmenys ir kitas aprūpinimas gabenami antžeminiais robotais arba sunkiaisiais dronais, o ir sužeistuosius evakuoti neretai pavyksta tik su tais pačiais robotais.
Dėl to ar, kaip įvardijo vienas karys „The Kyiv Independent“ portalui, dėl vadovybės abejingumo karių gyvybėms ne vienas karys dezertyruoja.
Naujai paskirtas Ukrainos gynybos ministras Mychaila Fedorovas anksčiau teigė, kad valdžia nagrinės tų brigadų, kuriose dezertyravimo mastai dideli, ir tų, kuriose kariai išgyvena bei linkę savanoriškai ateiti į tarnybą, patirtį.
Anot tokius atvejus dokumentavusio „The Kyiv Independent“, dezertyravimą ir didelius praradimus dažniausiai lemia vadų nekompetencija, misijos „į vieną pusę“ ir stringantis aprūpinimas.
„Kuopų ir būrių vadai, kalbėję su „The Kyiv Independent“, teigė, kad jie dažnai bando priešintis, jų manymu, beprasmiškiems įsakymams, tačiau vis tiek galiausiai siunčia karius į užduotis, kai aukštesnioji vadovybė reikalauja bet kokia kaina išlaikyti pozicijas“, – metų pradžioje rašė portalas.
Tuo metu Ukrainoje be leidimo dalinius palikusių asmenų skaičius metų pradžioje perkopė 200 tūkst., sausį sakė gynybos ministras M. Fedorovas, o apie 2 mln. vyrų vengia mobilizacijos.
Anot LRT kalbintų vadų, tai iš dalies lemia ir tokie išgyvenimai kaip L. Liutkevičiaus. Dėl to neretai ir pusė mobilizuotų bei į dalinį priskirtų vyrų nepasiekia mūšio lauko ir pabėga dar nepasibaigus mokymams.
Kaip pabrėžė visi kalbinti kariai, įskaitant ir L. Liutkevičių, ne kiekviename Ukrainos dalinyje situacija tokia pati.
L. Liutkevičius po šios patirties sako, kad nusprendė pereiti į kitą brigadą, tačiau dar po kiek laiko grįžo į Lietuvą, kur toliau tęsia gydymą.
„Iš manęs padarė nulį, – sakė jis. – Aš grįšiu. Pirmiausia dėl [dingusio lietuvio kario] Gedimino, o toliau – dėl Lietuvos.“
