JAV ir Irano užblokuotame Hormuzo sąsiauryje yra įstrigęs ne vienas lietuvis jūrininkas, mano LRT.lt kalbinti pašnekovai. Vis tik, pabrėžia jie, vargu, ar valstybė gali kuo nors padėti įsidarbinusiems privačiose užsienio kompanijose.
„Sėdi ir galvoji – nukris ar nenukris?“
Aleksandras dirba Jungtinių Arabų Emyratų kompanijos laivuose, jo vardas čia pakeistas, nes kaip ir daugeliui jūreivių, kontraktas draudžia kalbėti apie darbo sąlygas, ypač šiuo metu.
Kai JAV ir Izraelis atakavo Iraną vasario 28 dieną, o Iranas atsakė atakuodamas Jungtinius Arabų Emyratus, Aleksandras sprogimus stebėjo laivo denyje prie Abu Dabio uosto – buvo šeštadienis, laisvesnė diena.
„Nesupratau, kas vyksta“, – pirmąją reakciją prisiminė pašnekovas.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Persijos įlankoje gali dirbti „šimtai“ lietuvių jūrininkų, nors tikslus skaičius nėra žinomas.
- Darbuotojai turi galimybę grįžti namo, tačiau kelionė irgi gali būti pavojinga.
- Kai kurios kompanijos ieško darbuotojų, kurie sutiktų už papildomą atlygį dirbti karo zonoje.
- Įstrigusiuose laivuose senka atsargos.
- Jūrininkai kariuomenės apsaugos galimybę vertina nevienareikšmiškai, baiminasi pavojų plaukiant.
Tačiau jau netrukus kapitono padėjėjas įgulą sukvietė į vidų, pasakė, kad vyksta atakos, todėl įvedamos papildomos saugumo taisyklės.
„Niekas nieko nesuprato. Sprogimai buvo virš uosto – tiesiai virš mūsų, žiūrėjau, kaip į fejerverkus, atstumas buvo 30–50 metrų, kai kas virš galvos. Supranti, kad tai ne fejerverkas, kad nuolaužos dali nukristi“, – sako Aleksandras.
Karui įgaunant pagreitį, paaiškėjo, kad būtent Artimųjų Rytų uostai tampa dažnu raketų taikiniu. Kai kurie laivai praplaukė sąsiaurį, lydimi karių, pranešama apie spūstis, resursų trūkumą ir jūroje išmėtytas šiukšles. Tarptautinė jūreivystės organizacija praneša apie bent dešimt žuvusių jūreivių ir trisdešimt Irano atakuotų laivų.
Aleksandro laivo įgula leido laiką treniruodamiesi, kaip elgtis, nukritus nuolaužoms, ruošė gesintuvus, jų darbo valandos buvo sutrumpintos. Be to, jūreiviai vengė lipti ant denio, tie, kurie galėjo palikti laivą, kelias naktis praleido viešbutyje – nors saugiai nesijautė ir mieste. Pats laivas stovėjo uoste, nes, anot Aleksandro, buvo bijoma stovėti jūroje nuleistu inkaru – tokiu atveju ir sunkiau gauti pagalbą, ir apskritai galima nuskęsti. Tačiau blokados metu nemažai laivų stovi ir jūroje.
„Likusią dieną tiesiog sėdėjome pasiruošę kažkam – neaišku, kam. Stresas, visą dieną žinios, tu sėdi valgykloje, gauni aliarmą ir po 30 minučių girdi sprogimus danguje, ateina vibracija. Sėdi ir galvoji – nukris ar nenukris? Sunku tai ir perduoti“, – pasakoja Aleksandras.
Pasak pašnekovo, kompanija suteikė galimybę jūreiviams keliauti namo. Tiesa, Abu Dabio oro uoste skrydžiai pirmosiomis karo dienomis nevyko, kai kurie kolegos, sumokėję 500 JAV dolerių, keliavo taksi iki Omano.
„Suprantamas dalykas, jei išvažiuoji namo, negausi atlyginimo. Turi pasirinkti: ar pasilikti ir rizikuoti gyvybe, ar grįžti namo ir gal sėdėti be darbo: tokia dilema“, – sakė jis.
Aleksandras galiausiai po mėnesio išskrido namo ir šiandien sako, kad mėnuo Abu Dabyje, aplink vykstant karui, intensyvumu prilygsta trims. Dieną ir naktį gaudė oro pavojaus sirenos, todėl pasilsėti pavykdavo retai, o ir skrydis kėlė nerimą.
„Patys matėme, kaip lėktuvas kyla iš oro uosto, o oro erdvės apsauga ima siųsti raketas. Skrenda lėktuvai ir šalia šaudo dronus – kas norėtų rizikuoti? Nes raketa gali ir į lėktuvą pataikyti“, – prisimena jis nerimą dėl kelionės.
Spėja, kad prie Persijos įlankos gali būti „šimtai“ lietuvių
Kitas LRT.lt kalbintas pašnekovas, tolimojo plaukiojimo kapitonas klaipėdietis Romas Karmazinas jūroje taip pat stebėjo JAV ir Izraelio karo su Iranu pradžią, šiandien jis – jau kitoje kelionėje. Po savaitės nuo atakų pradžios jis vedė laivą, gabenantį krovinį į Izraelį. Kiek lietuvių yra arba buvo užstrigę Hormuzo sąsiauryje, pasak kapitono, nežinoma ir suskaičiuoti neįmanoma, nes tai privatūs darbo kontraktai, sudaryti su užsienio valstybių kompanijomis.
„Sakyčiau, ten galėtų būti šimtai lietuvių jūrininkų, pradedant krovininiais laivais, baigiant naftos platformomis, kruiziniais laivais, privačiomis jachtomis“, – sako jis apie Persijos įlanką.
Anot pašnekovo, jis palaiko JAV sprendimą apsaugoti sąsiaurį, bet jūrininkams nuo to ne lengviau. Didžiausią pavojų laivams kelia raketos ir vandens dronai, su kurių sunaikintu laivu jam teko prasilenkti prieš ataką. Pasak jo, jei šalia jo vedamo laivo tokioje situacijoje plauktų karinis laivas, saugiau jis nesijaustų. Tokius nuogąstavimus užsienio žiniasklaidoje išsako ir kitų valstybių jūrininkai.
„Mes bandome saugoti, kad tanklaivis praplauktų, kad atvežtų kurą, kad atpigtų dyzelinas ar benzinas. Bet kiek rizikos aš, kaip kapitonas, prisiimsiu plaukiant per sąsiaurį? Jei nepraplauksiu, 300 tūkstančių barelių neatplauks į uostą, 10 centų pabrangs kuras. Bet aš negrįšiu namo – kas pagalvos apie mane, o ne apie tanklaivį ar apie kurą?“, – sakė jis.
Kai vandenys oficialiai pripažįstami karo zona, draudimo kompanijos, kaip ir aviacijos atveju, nebedraudžia įgulų ir laivų. R. Karmazinui teko 5 dienas praleisti netoli kranto, nes laivui nebuvo leidžiama prisišvartuoti, o ta vieta dar buvo laikoma saugia.
„Teko matyti ir dronų, ir balistinių raketų skrydžius, ir net kai pataiko į uostą. Dėl vienos raketos teko keisti krovinio iškrovimo uostą“, – prisimena jis.
Pasak kapitono, daug įgulų patys šiandien pasiprašo keliauti namo, todėl ieškoma jūreivių, kurie sutiktų plaukti per sąsiaurį be draudimo, už papildomą užmokestį, panašiai, kaip plaukiant per piratavimo zonas.
„Tikri profesionalai abejoju, ar sutiks. Yra atvejų, kai jūrininkams siūlomos papildomos išmokos už buvimą regione, ir už tai, kad neviešintų buvimo ten.
Ką daro kompanijos? Jos pasiūlo bonusų sistemą, išmoką: pasirašai, sutinki, esi laive be draudimo, bet sutinki už 300–400 JAV dolerių ten būti. Kam nors atsitikus, atsakomybės nėra. Kompanijos nenori viešumo, kad ten yra jūrininkai. Mano manymu, tai didelė problema. Žmogus lieka vienas su rizika“, – sako kapitonas. Jo manymu, kompanijos turėtų atsisakyti kelionių sąsiauriu.
R. Karmazino teigimu, tokioje situacijoje teko pergalvoti tradicines žinias apie saugumą.
„Kiekvieną naktį kaukė oro pavojaus sirenos. Nurodymas būtų slėptis kur nors automobilių skyriuje. Bet jei dronas ar raketa pataikys prie vaterlinijos, visas laivas nuskęs. Arba kils didžiulis gaisras, ir vargu, ar spėsi ką nors suvaldyti.
Slėptis nuo kažko, nežinia, nuo ko, kad tave ir palaidotų su laivu? O kapitono darbas morališkai pasakyti įgulai, kad ji nepanikuotų, kad viskas bus gerai. Bet visi tikriausiai supranta, be to, skaito naujienas, mato tuos apšaudymus, kad žūva jūrininkai“, – sako jis.
Gali kilti problemų dėl atsargų
Kaip LRT.lt sakė Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaupas, kiek lietuvių šiuo metu yra blokuojamame Hormuzo sąsiauryje, pasakyti nėra įmanoma. Tačiau kol kas niekas nesikreipė pagalbos.
„Mūsų jūrininkų nemažai dirba tanklaiviuose, taigi, tikėtina“, – komentavo jis.
Tuo metu R. Karmazinas pabrėžia, kad tokiomis sąlygomis laivų kapitonai turi priimti itin sudėtingus sprendimus, o didžiausia problema jūrininkams yra nežinomybė. Net jei laivo savininkas nurodo laivui plaukti pavojingomis sąlygomis, laivo kapitonas gali elgtis savo nuožiūra.
„[Kai kurie] jūrininkai bandė plaukti, kompanija tikriausiai nurodė mėginti, jie mėgino. Koks kapitonas turėtų priimti tokį sprendimą – aš savo įgulos nesiųsčiau ir neplaukčiau. Žinome, kad buvo atakuoti ir birių krovinių laivai, ir konteinervežiai, ir tankai, vieno vilkiko 6 žmonės buvo atakuoti 2 raketomis. Žuvo beveik visi jūrininkai (...).
Aš visą laiką galvoju, kad tuos žmones reikia vežti taip, kad jie grįžtų namo, pas šeimas. Nes kitaip – neįsivaizduoju, kaip galėčiau gyventi, jei dėl mano klaidos kažkas nutiktų. Pirmumas yra žmonėms, draudimas negrąžins jiems gyvybės“, – sako tolimojo plaukiojimo kapitonas.
Tuo metu Hormuzo sąsiauryje įstrigę laivai susiduria ir su maisto, vandens ir kuro stygiumi. Pasak pašnekovo, susidaro laivų eilės, nes dėl saugumo priežasčių ne visada galima priartėti prie uosto ir pasipildyti atsargomis.
„Su kiekviena savaite, aišku, bus vis sudėtingiau dėl logistikos ir saugumo iššūkių“, – svarsto R. Karmazinas.
LRT.lt pašnekovas Aleksandas, jau daugiau nei mėnesį besiilsintis namie po užtrukusios kelionės sako, kad jis dabar jau tikisi įsidarbinti kitoje pasaulio dalyje.
„Savo akimis matėme sprogimą už kilometrro ar pusantro, kai kyla dūmai – tada jau viskas, supranti, kad rimta, ne filmas, ne politikų kalbos – kad yra kažkoks lengvas karas“, – pasakoja Aleksandras.
Žinote Lietuvos jūreivių, įstrigusių Artimuosiuose Rytuose? Susisiekite portalas@lrt.lt .
