Kiekvienais metais šv. Velykas pasitinkame vis kitame kontekste, kaskart jos kitokios. O šiemet – ypač. Tokios, dėl kurių šventimo apskritai suabejojame – ar metas švęsti, kai pasaulį temdo kraupūs karo nusikaltimai, vaikų, nekaltų žmonių mirtys Ukrainoje. Ričardas Doveika įsitikinęs, kad švęsti – būtina, juk Velykų šventimas liudija patį gyvenimą. Kunigas atkreipia dėmesį, kad reikia švęsti, o ne „baliavoti“ – tai du skirtingi žodžiai ir veiksmai.
– Ar jums šv. Velykos kasmet tokios pat ar vis dėlto skirtingos? Ar jos vienodos savo esme, ar priklauso nuo Lietuvos ir pasaulio konteksto?
– Velykos visuomet turi pagrindinę žinią – tai yra gyvenimo, prisikėlimo ir žmogaus nemirtingumo žinia. Tiesos, šviesos ir vilties žinia. Aš esu kviečiamas į ją įžengti, suprasti ir apmąstyti. Pažvelgti visų šių tiesų dovanojimo akivaizdoje į savo gyvenimą.
Turime 42 dienų Gavėnią, kai esame kviečiami dirbti su savo ydomis, netobulumais. Kiekvienas turime vidinių erdvių, patirčių, tikrovių, prie kurių reikia pridėti tvarstį – pakantumo, pagarbos, meilės. O galbūt reikia ir patiems iš savęs išsitraukti kokį pašiną, išsivaduoti iš nuoskaudos ar netikros iliuzijos. Prieš Velykas praleistas laikas kasmet yra vienodas, nekintantis savo esme, tačiau kasmet kitoks, nes mes priartėjame prie Velykų su būtent tų metų tikrove.
Šių metų Velykas pasitinkame karo, netikrumo pasaulyje. Karas labai priartėjo prie mūsų asmeninių gyvenimų. Atrodo, kad anksčiau galėjome pasiteisinti, kad karai vyksta toli, tolimuose pasaulio kraštuose, nedrumsdavo mūsų kasdienybės, nors dykumose esantys pabėgėliai arba kur nors kitur įvykęs karo išpuolis – ar tai būtų Sirija, Sudanas, o gal kokia Afrikos valstybė – irgi yra karas.
Šiais metais karas ne tik atėjo iki mūsų namų slenksčio, o jį ir peržengė – pažiūrėkite, kiek lietuviai priėmė karo pabėgėlių į savo namus. Pamatėme, kad karas vyksta labai arti – ne už tūkstančių kilometrų, o šalia, palietė mus asmeniškai.
Tokiais atvejais mes ieškome, kur galėtume rasti vilties, kur „padėti“ savo pasitikėjimo kreditą. Ir kiekvienas tą sprendžia savaip. Vieni ramiau jaučiasi nusipirkę daugiau kilogramų druskos ar tualetinio popieriaus, išpirkę sodą, nes mano, kad bent taip savimi pasirūpins. Tačiau tiesa tokia, kad jie nemato savyje kitų dėmenų, kurie reikalauja dar didesnio rūpesčio. Kiti karo metu apnuogina savo niekšybės paveikslą. Ne kartą esu sakęs ir pakartosiu dar kartą, kad krizės, karo ar pandemijos metu kiekvienas spekuliantas yra valstybės ir tautos išdavikas. Tai yra niekšai ir tautos priešai. O treti – atsisuka į Dievą, į žmogų, į gyvenimą.
Tiesa, dar noriu atkreipti dėmesį, kad yra ir daugiau karų, į kuriuos mes ne visada atkreipiame dėmesį – besiskirdami kariauja vyrai ir moterys, o to karo aukos yra vaikai. Tie vaikai sulaukia „karo tribunolo“ sprendimo – tris dienas pas mamą ir keturias pas tėtį. Pažiūrėkite, kiek mes turime kitokio karo aukų Lietuvoje – vaikų, gyvenančių vaikų namuose. Mums atrodo, kad gyvename taikoje, tačiau kariauja mūsų giminės. Tik su tais karais, deja, mes jau būname apsipratę. Jei mes bent vieną iš tų karo pamokų išmoktume...
– Karo fone daugelis stengiasi susilaikyti nuo pramogų, šventimų. Kaip, jūsų manymu, yra su Velykomis? Turėtume jas ramiai pasitikti ar švęsti?
– Noriu atkreipti dėmesį, kad švęsti ir baliavoti yra du skirtingi dalykai. Tikintis žmogus visada švenčia. Mes sakome – švenčiame gyvenimą, švenčiame santuoką, švenčiame krikštą. Kas yra švęsti? Tikintis žmogus į žodį „švęsti“ sudeda visą sąmonę. Švęsti – tai išgyventi religinį įvykį, kuris įvyko dėl manęs. Švęsti reiškia atsiliepti į tą įvykį, apsispręsti, išlipti iš dulkių, surinkti save, išlipti iš tos pagundos kartais nužmogėti. Švęsti reiškia būti su kitu žmogumi.
Dievas tampa žmogumi tam, kad antigyvybės, antikultūros šėlsmas, jei ir turi įtakos mūsų kūnams, nebeturėtų įtakos dvasiniam gyvenimui. Taigi, mes visada krikščioniškas šventes būtent švenčiame – liudijame žmogaus tikrovę, Dievo apsisprendimą, santykį tarp manęs ir Dievo, žmogaus ir jo bendruomenės santykį.
Būtent tokiu būdu, apie kurį kalbėjau, mums šiemet švęsti būtina, privaloma, ir pasakysiu, kodėl. Galime suabejoti dauguma dalykų, bet svarbiausia neabejoti gyvenimu. Per Velykas mes būtent jį ir švenčiame – gyvenimą.
– Šiuo metu, kai matome daugybę beprasmių mirčių ir karo žiaurumų, veikiausiai sulaukiate klausimų – o kur dabar yra Dievas? Kodėl jis tai leidžia? Ką atsakote tada?
– Aš irgi keliu daug įvairių klausimų. Nebūčiau gyvas žmogus, jei nekelčiau. Klausiu ir todėl, kad esu kunigas, kad krikščionybės studijavimui, teologijai, filosofijai ir šventųjų gyvenimams esu paskyręs ne vienerius metus.
Šį klausimą, kurį jūs uždavėte, mes privalome kelti, jis nėra banalus, jis yra teisingas. Šito reikia klausti įvertinus aplinkybę – ar tikrai norime ir esame pasirengę tą atsakymą priimti. Atsakymų yra į visus klausimus, tik yra žmonių, kurie nori tuos atsakymus girdėti, ir yra tokių, kurie ne. Kodėl? Nes atsakymai įpareigoja gyventi kokybišką, aukščiau kilstelėtą gyvenimą. Kartais žmonėms patinka tik klausti, o atsakymų jiems nereikia, jie jų bijo. Ypač religinių atsakymų, nes jie skatina pokyčius – ne negatyvą, o pozityvą, brandą. Jei aš vakar, nežinodamas atsakymo, galėjau elgtis, kaip noriu, šiandien, žinodamas, jau negaliu – turiu tapti kitoks, augti.
Yra atsakymas, kur yra Dievas dabar. Dievas yra ant kryžiaus. Tada, kai tavo gyvenime yra pati didžiausia tragedija, Dievas yra ant kryžiaus. Vienintelis žmogus, patyręs visišką vienatvę, yra Kristus. Mes tikrai sakome netiesą, kalbėdami, kad esame vieni – turime sargą, turime globėją, turime bendruomenę. Galime sakyti, kad esame vieni tik to nevertindami.
Vienintelis visiškai vienas žmogus buvo Kristus ant kryžiaus. Kam ta vienatvė? Tam, kad jis laisva valia, nieko neįpareigojamas pasirinktų – net Tėvas nuėjo lyg į šešėlį.
Klausiate, kur dabar yra Dievas? Mariupolio gatvėse, Kyjivo priemiesčiuose, Sacharos dykumoje, šalia mirusio vaiko kūno – ant kryžiaus. Jis yra arčiausiai to žmogaus, kuriam teko visa tai patirti. Jūs atkreipkite dėmesį, koks sakinys išsiveržia iš visų šventųjų, kankinių ir kenčiančių žmonių lūpų – Dievas yra mano prieglauda ir stiprybė. Ir tada pas žmogų ateina Dievas su visu jo orumu. Ta kančia yra ori. Juk jeigu dabar reikėtų kur nors ieškoti orumo, tai būtų Mariupolio gatvės, nekaltų žmonių kančia ten yra ori ir ten yra labai daug Dievo.
– Kaip jūs manote, iš kur žmoguje kyla toks žiaurumas? Tiksliau, kaip tokia didelė žmonių masė gali jam pasiduoti?
– Tai dar kartą kaip tik įrodo, kad mes nesame masės. Aišku, norima, kad būtume. Kartais siekiame pasislėpti, nes taip yra paprasčiau. Visada pasislėpti, ištirpti minioje yra paprasčiau. Pagundų yra labai daug. Aš daug bendrauju su žmonėmis ir matau, kad mums nėra lengva pripažinti tikrovę.
Mes esame mirties kūrėjai. Tai yra žmogaus apsisprendimas. Taip, yra žmonių, kurie pasirenka šviesą, ir, taip, yra žmonių, kurie pasirenka tamsą. Tai yra pasirinkimas.
Jeigu yra žmogus, kuris įtikėjęs, kad jis yra gelbėtojas, kad jis gelbėja savo tautą nuo „pūvančių Vakarų“, turime suprasti, kad yra žmonių, kurie laisva valia savo gyvenimą atiduoda tamsai. Kokie žmonės tampa pavojingiausi tokioms struktūroms? Žmonės, kurie turi poziciją. Geriausia blogio struktūroms, kad tu jos neturėtum. O žmonės, kurie prisiima atsakomybę už savo gyvenimą, turi savo nuomonę, principus, to pasiekia dėl mąstymo, augimo, brandos, nuomonių vertinimo. Nuomonės gali keistis, bet nuostatos ir vertybės ne. Į jas pasikėsinti gali tik nukreipdamas kulką į kaktą. Ir tik tada mes turime pasiaukojančius už tėvynę, partizanus, tremtinius, šventuosius, kankinius ir visus, kas kuria istoriją.
Kiekviena tauta turi tragedijų. Imkime holokaustą. Iš žydų buvo išsityčiota visais įmanomais būdais. Vedami į dujų kameras jie ne isterikavo. Ta tyla buvo jų orumas, nuogumas buvo jų prabanga. Jie pasmerkė savo budelius tyla. Jie buvo orūs savo ramybe. Jie žinojo, kad visoje šitoje žmonių sukurtoje tragedijoje esminį žodį pasakys Dievas, ir tai bus gyvenimo žodis per jų labai skaudžią fizinę tarnystę.
Tremtinių istorijose nėra nei vienos savižudybės, jie valgė samanas, iš duonos gabalėlio pasidarydavo rožančių ir melsdavosi už laisvą Lietuvą. Būdami mirties akivaizdoje duodavo kyšių prižiūrėtojams, kad galėtų valgyti Kūčių vakarienę.
Šių metų Gavėnia ir Velykoms mums juk ir kalba, kad tikintis žmogus niekada nepastums kito. Tas, kuris tiki Dievą, visada sugebės atsiklaupti prieš kitą, save ir Dievą.
– Ko galėtumėt šiemet palinkėti Lietuvai, švenčiančiai Velykas?
– Noriu palinkėti dėkingumo už savo tikėjimą. Padėkokite Dievui ir sau už tai, kad jūs tikite ir švenčiate šių metų Velykas. Jūs turite nuostabų dalyką – visavertį požiūrį į gyvenimą. Nepamirškime to, kad Dievas yra mūsų prieglauda ir stiprybė. Mes visi kartu galime gydyti šio pasaulio žaizdas – baimės, įtampos, susvetimėjimo. Eikime ir būkime gerumo tvarsčiais mūsų bendruomenės žmonėms.
