Tomos Vaškevičiūtės paauglystėje tėtis nesuprasdavo. „Kodėl nešioji tuos padėvėtus rūbus?“ – klausdavo jis. O jai tai nuo seniai buvo smagus žaidimas ir galimybė sumažinti šiukšlių krūvas. Kartu su geru draugu, kitu „secondhand`ų“ entuziastu Gyčiu Ivanausku jie ir dabar nereti svečiai dėvėtų rūbų parduotuvėse, o neseniai tai perkėlė į kitą lygį: ieško džinsinių švarkų ir pratęsia jų gyvenimą.
Populiarus aktorius Gytis Ivanauskas – dažnas svečias dėvėtų drabužių parduotuvėse. Jis gerai žino ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose esančias vietas, kuriose vos už keletą eurų galima rasti tikrų stiliaus perlų ir išties ilgaamžių bei kokybiškų daiktų.
Pastaruoju metu į tokias parduotuves Gytis dažnokai užsuka ir su gera savo drauge, taip pat aktore Toma Vaškevičiūte. Būna ir taip, kad dviejų garsenybių vizitas tampa kokio nors nedidelio miestelio dienos sensacija. „Turime tokį juoką: kuo mažesnis miestelis, tuo garsiau jie šaukia, kad eina Toma arba Gytis“, – šypsosi Toma.
Gytis sako: anokia gėda eiti į dėvėtų drabužių parduotuves. Ten gali rasti daug įdomių dalykų, jei nori būti išskirtinis.
„Man niekada nebuvo diskomforto. Prieš 20 metų, kai reikėjo krūvoje raustis, gal ir buvo vargas, bet dabar tie rūbai išrūšiuoti, sukabinti. Eini, žiūri pagal koloritą... Tokia pati parduotuvė. Tikrai ten būna daug fainų dalykų. Kur aš tokią striukelę dabar gaučiau? Niekur“, – radinį rodo aktorius.
Dėvėtų drabužių lobyną Toma atrado labai seniai. Paauglystėje jai labiau už viską norėjosi būti originaliai, išsiskirti iš minios. Buvo visai nesvarbu, kad prieš dvidešimtį metų eiti į tokias parduotuves daugeliui buvo gėda.
„Mano tėtis pykdavo: Tomute, kodėl nešioji tuos padėvėtus rūbus? Nuvežė kažkada į didelį prekybos centrą ir sako: nusipirk paltą. Žodžiu, pykomės dėl šito mano pomėgio. Jam kažkodėl buvo labai nemalonu, maždaug: ką, aš dukros negaliu aprengti? O man nuo mažens, nuo paauglystės patiko. Aš ten tikrai dažnas svečias“, – pasakoja Toma.
Dar besimokydama mokykloje ji akivaizdžiai pamatė ir tai, kad mūsų miškai ir paežerės yra siaubingai užteršti. Ji buvo nuolatos mokoma: kiekvienas asmeniškai turi prisidėti prie to, kad pasaulis būtų švaresnis.
„Nuo mažens gyvenau labai aktyvų skautės gyvenimą, buvau labai aktyvi šios bendruomenės narė. Mes labai daug laiko praleisdavome gamtoje. Ta tema į mano gyvenimą atėjo labai anksti. Žinoma, skautai apie tai labai daug diskutuoja, tvarko miškus ir iš tikrųjų padaro labai daug gerų darbų.
Tad gana anksti, dar tada, kai tai buvo visiškai nepopuliaru, aš apie tai mąsčiau, prisidėjau, kuo galėjau, kad gamta būtų švaresnė. Aš visada manau, kad neįmanoma visko laikytis drastiškai ir kategoriškai, bet šiek tiek mažiau – jau žingsnis. Kažkoks veiksmas sukuria naudą visam pasauliui“, – mintimis dalijasi pašnekovė.
Tonos, kalnai, krūvos tų dėvėtų rūbų ir jie dar nuolat gamina naujus. Kodėl iš tos krūvos neatsirinkus gerų dalykų, jos neapmažinus, kad tos šiukšlės neterštų gamtos, kurią, tikiuosi, bandome išsaugoti?
G. Ivanauskas
Aktoriai įsitikinę: vienas kelių į švaresnį gyvenimą – siekis turėti nedaug, bet ilgaamžių, tegul ir brangesnių daiktų. Kalbant apie drabužius, vadinamieji secondhand`ai – išsigelbėjimas tiems, kas ieško kokybės arba nori pasipriešinti greitajai madai. Gytis pirkti iš antrų rankų pradėjo būtent tada, kai savo akimis išvydo milžiniškus išmetamos tekstilės kalnus.
„Tonos, kalnai, krūvos tų dėvėtų rūbų ir jie dar nuolat gamina naujus. Kodėl iš tos krūvos neatsirinkus gerų dalykų, jos neapmažinus, kad tos šiukšlės neterštų gamtos, kurią, tikiuosi, bandome išsaugoti?“ – retoriškai klausia aktorius.
Būtent nuo tokių su tvarumu susijusių idėjų prasidėjo naujausia bendra Tomos ir Gyčio veikla. Du draugai nusprendė, jog savo pavyzdžiu populiarins kitokią madą ir iš to, kas jau panešiota, patys kurs originalius švarkelius.
„Tas džinsinis rūbas, kuris jau gyveno 20 metų, gali turėti antrą gyvenimą. Mes vaikštome po dėvėtų rūbų parduotuves, tuos rūbus savo rankelėmis išplauname ir išlyginame. Pagalvojau, kad tokiu būdu galime nešti gražią žinutę: nebūtina visko išmesti. Tas daiktas, kuris kažkada buvo senas, nudriskęs ir nebereikalingas, nuardžius suplyšusią rankovę gali pavirsti į liemenę“, – kalba Gytis.
Džinsinėms kelnėms ar švarkeliui pagaminti reikia beveik 6 tūkst. litrų vandens, teigia Toma. Nors rasti stilingą, kokybišką daiktą užtrunka, tai nesutrukdė su bendraminčiu taip ir daryti.
Naująjį užsiėmimą Gytis ir Toma vadina smagiu žaidimu, kurio finalas – atnaujinti, šioms dienoms pritaikyti drabužiai. Senų kokybiškų džinsinių švarkų jiedu ieško nuolatos, o radę ne tik išskalbia, bet ir išpiešia, išsiuvinėja ar kaip kitaip prikelia naujam gyvenimui. Gytis kuria juokingus užrašus, kuriais nori ir linksminti, ir atkreipti dėmesį.
„Ta frazė atsako į bet kokį klausimą, bet kokį komentarą, ypač piktą: nu i kas. Arba atsitinka kokia nemiela situacija ir sakai: nu i kas. Tai padeda eiti į priekį. Kažkaip juokavome, juokavome, dar draugė padovanojo džinsinį švarkelį, ant kurio nugaros parašyta: nu i kas... Jį apsivelki ir žinai, kad visos problemos praeis. Kokios bėdos bebūtų, visą laiką gali atsukti nugarą ir pasakyti: nu i kas“, – pasakoja aktorius.
Tvarumą skatinantis Gyčio ir Tomos miniprojektas abiem iššūkis ir todėl, kad jiedu – ne dizaineriai ir ne siuvėjai. Tačiau per karantinus, kai buvo atšaukta dauguma renginių bei spektaklių, abu suprato, jog būti vien aktoriais – taip pat labai rizikinga. Šia veikla jie nori padrąsinti ir kitus, ir save: imtis naujų veiklų – niekada ne vėlu.
„Karantinas labai išplėtė požiūrį į viską. Bent jau man atsirado didelis poreikis plėsti savo veiklos ribas, atrasti kažką naujo. Mane tas tikrai labai džiugina. Manau, kad apskritai žmonės kartais nedrįsta kažko daryti, nes bijo nuomonių, kas ką pagalvos. Asmeniškai manau, kad visada geriau daryti, nes tu kažką kuri“, – sako Toma.
Atsakingą vartojimą aktoriai vis labiau pritaiko ir savo kasdienybėje. Štai Gyčio namuose – beveik vien seni, antrą šimtmetį skaičiuojantys baldai, o Toma atsakingai rūšiuoja atliekas ir su džiaugsmu pastebi, kad tai – vis populiariau, madingiau.
Iš kasdienio gyvenimo dingę plastikiniai puodeliai, šiaudeliai, tik atsiklausus pirkėjo parduotuvėje spausdinami čekiai – viso labo tik menki lašai vartotojiškumo vandenyne. Lygiai taip pat, kaip ir dėvėtų drabužių renesansas, prie kurio su dideliu užsidegimu prisidėjo Gytis su Toma. Tačiau abu gerai žino, kad populiarinti gražias idėjas – būtina. Jas išgirdę vieni susimąstys, kiti imsis kad ir menkų pokyčių, o treti galbūt sugalvos ką nors originalaus, savito, taip tolyn skleis tvarumo žinią.
Plačiau – sausio 22 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.
Parengė Indrė Motuzienė.
