Jeigu reikėtų dviem žodžiais nusakyti bet kokios šiuolaikinės ekonomikos šerdį, tie žodžiai būtų „žmogiškieji ištekliai“.
Jeigu reikėtų įvardyti dalyką, kuris mažiausiai svarbus, tai būtų pinigai. Nepaisant to, didžioji dalis ekonominių diskusijų ar politinių programų yra būtent apie nedidelės svarbos dalyką – pinigus, o darbo žmogiškųjų išteklių klausimai, kurie yra vieni svarbiausiųjų, lieka nuošalyje. Pinigai modernioje valstybėje visada yra pasekmė, o ne priežastis. Jų kiekis auga didėjant prekinių sandorių ir suteiktų paslaugų apimtims, tad kuo daugiau ir produktyviau bus dirbama, tuo mažesnis poreikis bus kalbėti apie pinigų trūkumą.
Ekonomikoje svarbu yra ištekliai ir pajėgumai, o ne pinigai, o pagrindinis išteklius, kurį turi Lietuva, yra darbas. Jei gamtiniais ištekliais turtingos šalys gali sau leisti klaidą susikoncentruoti tik į juos ir gyventi iš išteklių rentos, tai Lietuva tokios prabangos neturi. Darbas yra iš esmės vienintelis mūsų išteklius ir mūsų šalies ekonomikos sėkmė priklausys tik nuo darbo, kaip ištekliaus, kokybės. Kiek gi punktų ekonominėje Vyriausybės programos dalyje yra skirta esminiam dalykui – darbo rinkai? Maždaug 5 iš 150 punktų. Jeigu darbo rinka ir darbo jėgos kvalifikacija yra lemiamas veiksnys Lietuvos ekonomikos konkurencingumui, tai svarbiausias skyrius strateginiams ekonomikos konkurencingumo tikslams pasiekti yra švietimas.
Kaip atrodo švietimo programos dalis? Pirmiausia reikia pasakyti, kad šios vyriausybės programoje švietimo dalis yra sujungta su sveikatos dalimi. Švietimo dalyje didžiausias dėmesys skirtas viduriniam ugdymui ir susikoncentravęs į išimtinai logistikos, materialinio aprūpinimo dalykus. Švietimo dalis, kalbant apie strateginę Lietuvos ekonomikos perspektyvą, yra pati svarbiausia, tačiau ne dėl mokinių pavežėjimų ar bėgimo takų remonto, o dėl jos turinio. Apie mokymosi turinį, kaip apie darbo jėgos kokybę nulemiantį veiksnį, programos autoriai nekalba. Apie universitetus parašyti keli formalūs punktai apie konkurencingus atlyginimus, na, ir viską vainikuoja suaugusiųjų švietimas, sutilpęs į tris punktus ir pabaigiamas sakiniu, kad jie užtikrins, jog visos ministerijos suaugusiųjų švietimą naudotų informavimui ir įpročių keitimui. Štai taip Lietuvos valdantysis sluoksnis mato konkurencingumo pagrindą – švietimą.
Ekonominė vyriausybės programos dalis beveik visa remiasi kreditavimu, sklypais, LEZ, žemės paskirties keitimu, leidimais, infrastruktūros parengimu ir kitomis žemvaldžiams skirtomis procedūromis. Žemė ir sklypai niekur išsivysčiusiame pasaulyje nevaidina jokio vaidmens investicijų pritraukimui, tuo tarpu Lietuvos vyriausybės ekonomikos programa primena sklypų verslais užsiimančių verslininkų pasiūlymų katalogą. Dokumento ekonominėje dalyje beveik nėra žmogiškojo kapitalo, produktyvumo, inovacijų, technologijų, demografijos, kapitalo formavimo, eksporto struktūros ar tvarumo, kaip principo, t. y. tų dalykų, kurie naudojami visuomenės raidos tikslams pasiekti. Tai 1990–1998 m. pereinamojo laikotarpio darbai, o ne 2026 m. ekonomikos strategija. Iš ekonomikos skyriaus dėmesio verti tik du punktai: suaugusiųjų mokymasis ir aukštųjų technologijų specialistų pritraukimas, nes jie vieninteliai kalba apie žmogiškąjį kapitalą, kuris yra tikrasis konkurencingumo šaltinis.
Per didelė savo galios projekcija ir valdžios autoriteto menkinimas
Vienas iš skirsnių vadinasi: „Ilginsime vidutinę kokybiško ir sveiko gyvenimo trukmę“. Formuluotė „ilginsime vidutinę ... gyvenimo trukmę“ skamba taip, lyg Vyriausybė turėtų magišką galią ir galėtų įsakyti piliečių ląstelėms lėčiau senti. Gyvenimo trukmė auga dėl veiksnių, kurie veikia nepriklausomai nuo bet kokios vyriausybės ketverių metų programos. Skyriaus pavadinimas skamba kaip noras prisiimti nuopelnus už savaiminius procesus.
672 punktas, kuris yra lemiamas žiedinės ekonomikos principų įdiegimui, teigia: „Nustatysime privalomus gamintojų tikslus, susijusius su produktų ilgaamžiškumu, taisymo galimybėmis ir pakartotiniu naudojimu.“ Šis punktas neįgyvendinamas nacionaliniu lygmeniu, nes kompiuterių ir telefonų gamintojai yra globalūs konglomeratai, o jų produktų gyvavimo ciklus lemia pasaulinė rinkodara ir pasauliniai trendai. Jie sąmoningai savo gaminiams taiko planinį programinį ir techninį sendinimą. Lietuva pati negali priversti gamintojų daryti telefonus ilgaamžiškesnius, baterijas keičiamas, taikyti modulinį dizainą. Vienintelis lygmuo, kuris bent dalinai gali paveikti gamintojus, yra ES lygmuo. ES, pasaulio mastu, yra labai didelė ir visiems gamintojams svarbi rinka, ir ji jau turi teisinius instrumentus, galinčius daryti įtaką gamintojų elgsenai.
213 punktas skelbia, kad vyriausybė „įgyvendins vaikų ir paauglių ... apsaugos nuo ... perteklinio saldaus maisto vartojimo priemones“. Žinoma, jie neketina stovėti prie kiekvieno vaiko ir skaičiuoti jo suvalgytų saldainių, tačiau vyriausybė griebsis 20 a. pabaigos administracinių klišų ir fiskalinės kosmetikos. Sugriežtins bandelių ar sulčių sudėtį mokyklų valgyklose, o vaikai tiesiog nueis iki artimiausio prekybos centro per pertrauką. Įves papildomą akcizą saldintiems gėrimams. Tai nesumažins priklausomybės nuo cukraus, o tiesiog išpūs biudžeto eilutę keliomis dešimtimis tūkstančių eurų, kuriuos sumokės tėvai. Išleis dar vieną vėluojančią lankstinukų partiją apie „sveiką lėkštę“, kurią auklėtojos išdalins vaikams, o šie išmes į šiukšliadėžę. Kai valstybė įsipareigoja reguliuoti paauglių saldumynų dietą, ji devalvuoja savo autoritetą.
231 punktas skelbia: „Užtikrinsime tinkamą Lietuvos gyventojų informavimą ... sveikatai palankios mitybos klausimais.“ Vyriausybė neprivalo mokyti šalies piliečių valgyti. Toks punktas ne devalvuoja valdžios autoritetą – jis ją žemina. Kai valstybė įsipareigoja informuoti, ji iš tikrųjų pripažįsta, kad nežino, ką daryti su tikrosiomis problemų priežastimis. Jei cheminė tarša, pesticidai, mikroplastikai ar pramoniniai maisto priedai nuodija žmones, stipri valstybė naudoja įstatymo galią: ji reguliuoja žemės ūkį ir pramonę, draudžia kenksmingus priedus, transformuoja šiuos sektorius. Ši Vyriausybė palieka pramonę ramybėje, o piliečius informuoja, kad valgyti daržoves yra sveika. Tai yra atsakomybės permetimas ant galutinio vartotojo, pateikiamas kaip rūpestis juo. Problema su sveika mityba yra ne informacijos trūkumas, o žemas funkcinis raštingumas ir kognityviniai gebėjimai, tad mes vėl grįžtame prie švietimo dalies.
734 ir 735 punktai skelbia, kad vyriausybė sukurs prevencines programas, skirtas vaikams, pensinio amžiaus žmonėms ir sergantiesiems lėtinėmis ligomis apsaugoti nuo oro taršos poveikio, bei kad jie sukurs išmaniąją taršos stebėsenos sistemą, kuri realiuoju laiku teiktų duomenis apie taršos lygius. Stipri ir atsakinga valdžia nesigiria tuo, kad ji užsakys telefono programėlę, į kurią bus perkeliami ir taip viešai skelbiami taršos duomenys. Šiaip jau valdžia priima sprendimus, kurie priverčia teršėjus taršą mažinti, o ne sukuria programą, kurioje piliečiai galės tiesiogiai stebėti, kaip jie yra nuodijami.
728 punktas skelbia: „Įpareigosime pramonės įmones diegti modernias taršos mažinimo technologijas.“ Šiaip jau valdžia neturi nei laiko, nei išteklių gilintis į konkrečias technologijas. Valdžia nustato normas ir, jei reikia, jas griežtina, o tai jau verslo reikalas, kaip jas atitikti. Valdžia negali nurodinėti pramonininkams, kokias stakles ar filtrus jiems statyti gamyklose. Tai nėra nei jos galioje, nei kompetencijoje, bet valdžia gali iškelti reikalavimą azoto oksidų emisijas pramonėje sumažinti penktadaliu.
Žalioji transformacija ar senas geras intensyvinimas?
Žemės ūkio, žiedinės ekonomikos ir aplinkos skyriai akivaizdžiai parodo pagrindinę Lietuvos politikos problemą, negebėjimą atliepti esamo laikotarpio iššūkių ir norą išsaugoti tai, ko išsaugoti neįmanoma. Jeigu ekonominė ir socialinės apsaugos dalys vis dar užsiima LEZ‘ais, sklypais ir pensijų indeksavimu, t. y. klausimais, kurie pažangiose valstybėse senų senovėje yra išspręsti ir veikia automatiniu režimu, – tai aplinkos ir žemės ūkio skyriuose, nors ir kalbama apie biologinę įvairovę, pesticidus bei taršą, greta pateikiamas noras didinti produktyvumą, intensyvinimą ir plėtrą.
Žemės ūkio dalis yra konceptualiai pasenusi ir visiškai nesuderinta su šiuolaikine tvarumo, biologinės įvairovės ir ES žemės ūkio politika. Vietoje to, kad žemės ūkis būtų traktuojamas kaip ekosistemų, biologinės įvairovės, žmogaus sveikatos ir klimato rizikų valdymo sistema, norima visko vienu metu: pasiekti ES deklaruojamus žaliuosius tikslus, bet kartu ir intensyvinti, plėsti bei didinti gamybą. Todėl greta augimo ir efektyvumo esantys prierašai apie pesticidus ir biologinę įvairovę primena tik norą žūtbūt įterpti populiarių teiginių, kad dokumentas skambėtų šiuolaikiškai.
Nepaisant šio bandymo, dokumentas yra labai toli nuo šiuolaikinės realybės. Neįmanoma vienu metu deklaruoti siekio plėsti pramoninės gyvulininkystės sektorių (761 ir 762 punktai) ir greta reikalauti, kad žemės ūkio politika atitiktų klimato bei darnios raidos tikslus.
Labai keista buvo 686 punkte perskaityti pažadą: „Plėtosime žiedinės ekonomikos produktų ir technologijų eksportą.“ Žiedinė ekonomika iš esmės reiškia mažiau atliekų, mažiau vartojimo, mažiau išteklių naudojimo ir daugiau ilgaamžiškumo, taisymo, pakartotinio naudojimo, dalijimosi bei remonto kultūros. Žiedinė ekonomika yra ne atskira ūkio šaka, o logistikos ir produkto gyvavimo ciklo principas, sisteminis veikimo modelis – jos tiesiog neįmanoma „eksportuoti“. Šis 686 punktas yra dar vienas įrodymas, kad dokumento autoriai mąsto išimtinai 20 a. pabaigos kategorijomis, kur vienintelis sėkmės matas yra fizinis eksportas, gamyba ir plėtra.
Punktai, tokie kaip 755-asis, skelbiantis, jog „užtikrinsime tvarią žemės ūkio ... gamybą“, rodo perdėtą valdžios galių projekciją į tas sferas, kuriose ji neturi tiesioginės įtakos. Gamybą, net TSRS laikais, užtikrino konkretus gamintojas, o ne vyriausybė. Maisto gaminių eksportas taip pat nėra vyriausybės užsiėmimas, tai konkrečių įmonių veiklos sritis. Dalis punktų suformuluoti prisiimant per didelius, nerealistinius išankstinius įsipareigojimus, pavyzdžiui, 793 punkte žadama „sustabdyti ekologinių ūkių plotų nykimą“.
Programa kalba apie žemės ūkio augimą, bet ignoruoja faktą, kad būtent intensyvus žemės ūkis yra didžiausias dirvožemio degradacijos, vandens taršos, natūralių buveinių nykimo ir klimato rizikų šaltinis. Vietomis dokumentas primena norą vienu metu išsėdėti ant dviejų kėdžių. Jame nėra jokios realios biologinės įvairovės politikos, jokio dirvožemio atkūrimo ar pesticidų mažinimo plano. Apie maistą ir sveikatą nekalbama, nebent kažkaip abstrakčiai reziumuojant, kad būtų geriau, jei mokiniai ir ligoninių pacientai valgytų vietinį maistą. Iš tiesų savivaldos lygmens maisto tiekimas minėtoms įstaigoms dažniausiai yra neįmanomas dėl aukštų pramoninių higienos bei sanitarinių reikalavimų. Tad noras turėti programą, kurioje deklaruojamas logistiškai neįmanomas vietiškumas, aplinkosauga ir efektyvumas vienu metu, yra tik tuščias deklaratyvumas.
Valstybė ar savivaldybių sąjunga?
Skaitant šį dokumentą ir bandant suprasti, kokia yra ta pagrindinė, didžioji mūsų šalies idėja, kurios įgyvendinimui bus sutelktos visos pajėgos, nejučia iškyla klausimas: kaip mūsų valstybę mato šio dokumento rengėjai? Ar kaip centralizuotą unitarinę valstybę, kuri pati nustato didįjį nacionalinį tikslą, ar tiesiog kaip atskirų savivaldybių sąjungą, kurioje didysis valstybės tikslas išplaukia tik kaip atskirų regioninių interesų vidurkis?
759 punkte deklaruojamas „vietos maisto gamybos pajėgumų plėtojimas“ skamba kaip grįžimas į 1985–1990 m. Gorbačiovo ekonomikos modelį. Nors, tiesą sakant, bet koks turgus Kazlų Rūdoje ar Druskininkuose ir be vyriausybės įsikišimo gali pasiūlyti vietos gamintojų maisto gaminių. Ar tokie punktai turėtų būti strateginėje programoje? Tai yra regioninių perdirbimo įmonių ir vietinių tiekimo sistemų vizija, kuri buvo aktuali tada, kai maisto pramonė buvo lokali, logistika ribota, o modernūs prekybos tinklai apskritai neegzistavo.
21 a. rizikos yra egzistencinės, o Lietuvos politinė darbotvarkė – savivaldybinė. Šiuolaikiniai iššūkiai reikalauja 21 a. politikos, tačiau vyriausybė tesiūlo mikrolygio fiskalinę kosmetiką ir daug prasmės neturinčius 20 a. socialinės politikos elementus, kurie visiškai neatitinka šių dienų grėsmių struktūros. Programoje gausu ne šiaip keistų, bet tiesiog nesusipratimą primenančių formuluočių, kaip antai 220 punkte: „užtikrinsime įrodymais grindžiamos medicinos principų taikymą“. Perskaičius tokį punktą, kyla natūralus klausimas: ar Lietuvos gydymo įstaigose iki šiol klestėjo liaudies medicina ir šamanizmas? Atsakymas yra tvirtas „ne“, todėl visiškai neaišku, kam tokį sakinį iš viso rašyti į valstybinį dokumentą.
Tačiau 539 punktas yra nejuokingas, jis yra pavojingas: „Gerbdami asmens teisę į privatų gyvenimą, peržiūrėsime asmens privatų gyvenimą varžančių teisės aktų nuostatas, susijusias su kėsinimusi į asmens teisę į privatų gyvenimą.“ Tokį punktą būtų galima rašyti tik tuo atveju, jei Lietuva būtų autoritarinė valstybė, kurioje valdžia sistemiškai kėsinasi į piliečių privatų gyvenimą. Lietuvoje to nebuvo ir nėra, tad tokios teisinės formuluotės įrašymas yra tiesioginis smūgis demokratinės valstybės reputacijai tarptautinėje erdvėje. Jei kiti punktai dar gali būti diskusijų objektai, tai šis – ne. Jį privaloma išbraukti.
Lietuva puikiai išmoko administruoti procesus, įsisavinti fondus ir kurti biurokratines tarybas, bet prarado gebėjimą mąstyti strateginėmis Valstybės kategorijomis. Šio praradimo rezultatas yra dokumentas, kuris labiau primena jungtinį Kazlų Rūdos, Druskininkų, Naujosios Akmenės, Elektrėnų ir kitų rajonų koalicijos planą, o ne nepriklausomos, ambicingos ir į ateitį žiūrinčios šalies 21 amžiaus manifestą.
