Viena iš tarptautinės naudotų daiktų prekybos platformos „Vinted“ įkūrėjų Milda Mitkutė sako, kad verslo idėja kilo iš noro išspręsti pastebėtą problemą ir įrodyti sau asmenines jėgas, o vėliau išaugo į siekį pasauliui atskleisti Lietuvos galimybes.
„Vinted“ gimė ne iš noro užsidirbti milijoną ar būti finansiškai nepriklausoma. Tai buvo – matau problemą ir noriu ją išspręsti. Čia daugiau buvo alkis ir noras įrodyti sau, kad tu gali“, – tinklalaidėje politika.lt sakė M. Mitkutė.
„Po to, kažkuriuo etapu, atsirado ir noras įrodyti, kad lietuviai gali. Nes, sakyk, ką nori, bet 2008 metais, kai gimė „Vinted“, nelabai buvo tokių globalių, didelių, labai žinomų lietuviškų prekinių ženklų. Tai mes jautėmės kaip mažas peliukas, kuris ateina į didžiules džiungles ir turi jas užvaldyti, nors nieko nemoka. Pasitikėjimo trūkumas buvo labai stiprus“, – tęsė ji.
„Vinted“ įkūrėja teigė pastebinti, kad šalyje startuoliai ir vienaragiai yra idealizuojami kaip siekiamybė, tačiau pridūrė, kad tai nėra vienintelis kelias. Anot jos, verslą kuriantys žmonės turi siekti ne statuso, o vidinio užsidegimo.
„Aš pati važinėju po mokyklas, universitetus, kalbu su studentais, moksleiviais, ir dažnai net patys mokytojai klausia: „O tai kaip tapti vienaragiu?“ Lyg tech būtų vienintelė išeitis“, – sakė ji.
„Ir 50 milijonų jau yra daug. Tai atsiprašau, bet aš būsiu nepopuliari, mano atsakymas turbūt ne visiems patiks. Aš esu iš tech pasaulio, mums pavyko sukurti vienaragį, ir tai tikrai smagus statusas, bet visada reikia savęs paklausti: ar čia tavo širdis dainuoja? Pavyzdžiui, ji turi dainuoti dėl to, kad tu dirbti 20 valandų per parą, kad galvoji tik apie šitą verslą, apie šitą idėją, kaip viską padaryti pigiau, geriau, efektyviau“, – kalbėjo M. Mitkutė.
– Milda, tu esi labiausiai žinoma kaip vienaragio „Vinted“ įkūrėja, bet nuo to laiko jau daug vandens nutekėjo. Tu aktyviai veiki tiek Lietuvos kultūros, tiek verslo laukuose. Papasakok, kuo dabar užsiimi, kas tau rūpi?
– Aš nesakyčiau, kad labai aktyviai veikiu, nes man tai tiesiog natūralus dalykas – kultūrinės veiklos dažnai būna kaip hobis. Čia gal maža detalė, bet aš baigiau kultūros vadybą. Iki „Vinted“ planavau būti kultūros vadybininke ir net buvau pagalvojus, kad norėčiau rinktis arba šokio, arba muzikos vadybą. Bet atsitiko taip, kad atsirado „Vinted“ ir viskas pakrypo kita linkme. Iš pradžių galvojau, kad nuvėlinau, o vėliau supratau, kad tiesiog pakeičiau kryptį. Dabar sakyčiau, kad kultūra yra hobis – labai išpildantis, be kurio nebeįsivaizduoju savo tapatybės, nes man reikia peno pamąstymui arba pajautimui.
– Tai kultūra juk yra viskas, kas ne natūra. Vieni apsiriboja vartojimu, o kiti dar ir savo indėlį įneša. Kaip tau yra?
– Aš visada gyvenime buvau toks miksas. Labai mėgstu skirtingus gyvenimo projektus ir vienaip ar kitaip paliečiu kultūrą. Bet kultūrą galima suprasti labai siaurai – kaip teatrą, šokį, kūrybą, tapymą. Tai į šitą apibrėžimą aš nepatekčiau. Aš nesu menininkė, nepaisant to, kad prieš porą mėnesių atsidariau keramikos studiją. Bet vis tiek savęs menininke nelaikau – labiau esu taikomoji.
– Tai kam tau ta studija?
– Man kultūra yra tai, kas leidžia atsipalaiduoti, pagalvoti, paieškoti kažko tarp eilučių, kur nėra viskas pasakyta tiesiai. Keramika kaip hobis atsirado dar „Vinted“ laikais, kai reikėjo nusiraminti. Dirbi labai intensyviai, stresinėje aplinkoje ir tada ieškai visiškai priešingos veiklos, kad smegenys gautų kažką kitą. Keramika buvo viena iš tokių veiklų – tu ateini, palieti molį, ir tai tampa meditacija. Tu apie nieką negalvoji, tiesiog paskęsti savo mintyse. Nors studijavau kultūros vadybą, savęs nelaikau menišku žmogumi. Kūrybišku – gal, bet menišku – ne. Pradėjus lipdyti, iš pradžių vis kurdavau tą patį puoduką, bet vėliau atsirado noras kažką ant jo piešti, eksperimentuoti. Taip pamažu tas meniškumas kažkiek išsilavino. Bet vis tiek savęs kaip menininkės neįsivaizduoju – aš labiau menininkų vadybininkė.
– Bet kiekvienas yra menininkas, tik ne kiekvienas tai žino.
– Taip, sutinku.
– O tu dabar toje studijoje pati viena užsidariusi, ar tai tavo erdvė, ar dar yra bendradarbių?
– Iš manęs dažnai juokiasi, nes aš esu iš tų žmonių, kurie labai nemėgsta veikti vieni. Mėgstu prisitraukti žmones, nes nesu „solo playeris“. Man patinka komandiškumas, kai yra žmonių aplinkui. Tai studijoje aš pati lipdau, galiu kurti, bet dalį erdvės vakarais esame atidavę užsiėmimams – vyksta būreliai, užsiėmimai vaikams, suaugusiems, įvairios šventės. Man buvo kilusi mintis: ar čia aš laikau studiją tik sau? Ir tai kažkaip pasirodė savanaudiška, nes juk aš ten visą laiką nekursiu. Yra erdvės, tai kodėl ja nepasidalinus su kitais. Čia, matyt, ir mano natūra – mėgstu burti žmones aplink save. Galima tai vadinti kultūra, bet man tai labiau gyvenimo būdas. Man patinka bendruomenės. Ir jeigu nebūtų „Vinted“, man atrodo, būčiau nuėjusi būtent tą kryptimi – kurti ir puoselėti bendruomenes, kad atsirastų tamprios bendruomenės jausmas. Keramikos studija man yra viena iš tokių vietų, kur tai galiu daryti. Žmonės susitinka, dalinasi mintimis, vieni iš kitų mokosi, nes juos kažkas vienija. Į keramiką ateina labai skirtingi žmonės, bet kartu kažkuo panašūs. Ir kai kalbiesi, natūraliai susiformuoja toks artimas ratas, burbulas, kuriame gali augti, tobulėti, įsikvėpti.
– Bet tu nesi guru, kuri moko kitus keramikos?
- Ne, aš lipdau jau daugiau nei 10 metų, bet vis dar jaučiuosi mėgėja. Nė vieno savo darbo nesu pardavusi ir nesijaučiu mokytoja, kad galiu mokyti, todėl nemokau. Turime tam skirtus mokytojus.
– Milda, tu daug iniciatyvų esi įkūrusi, bet „brendas“ yra tik „Vinted“. Nėra, pavyzdžiui, Mildos Mitkutės keramikos linijos. Esi įkūrusi knygų klubą.
– Taip, esu įkūrusi.
– Tai kodėl jis iki šiol nesivadina Mildos Mitkutės knygų klubu?
– Ai, net nežinau. Kažkada kalbėjome, kad net jeigu steigčiau fondą, jis tikrai nesivadintų mano vardu. Man tai yra apie žmones, ne apie individą. Dažnai, kai pavadini savo vardu, turbūt tai kyla iš noro palikti kažkokį palikimą, bet aš to neturiu. Su savo ego aš susitariu. Man svarbiau tai, kas vyksta tarp žmonių, kai jie susitinka, kuo dalinasi. Pavyzdžiui, su „Vinted“ yra daug interviu, renginių, bet aš nesu iš tų, kur kiekvieną kartą tai viešina. Kažkaip net neturiu tokio poreikio.
– Tokia kultūra.
– Tokia kultūra.
– Dar papasakok, kokių dar turi sumanymų ar užmojų?
– Oi, tai aš daug turiu. Vienas iš dalykų – gyvenu Paupyje, ir man ten labai trūko bendruomenės jausmo. Eidavau, pavyzdžiui, šeštadienį į kepyklėlę – visi tie patys žmonės, visi vieni kitus atpažįsta, bet niekas nesisveikina. Ir galvoju, kad kažkaip keista... Taip kilo mintis kažką pakeisti. Yra toks formatas „Running Dinner“ – vakarienė-siurprizas, kai eini į skirtingų žmonių namus valgyti skirtingų patiekalų. <…> Tai pagalvojau – padarome Paupio bendruomenę tokiu principu. Vėliau prisijungė ir Markučiai. Ir susibūrė labai smagi bendruomenė. Jau net nežinau, kiek kartų darėme tas vakarienes – dažniausiai pavasarį ir rudenį. Ir ten susitinka visiškai pirmą kartą gyvenime matomi žmonės. Vieniems 22, kitiems – 70 metų, bet mus visus vienija Paupys ir Markučiai. Ir kažkaip viename vakarėlyje buvo toks pokalbis. Kažkas sako: „Aš mėgstu lakstyti.“ Aš sakau: „Aš tai nemėgstu... Na, mėgčiau, bet su manimi niekas nebėga penkių kilometrų.“ Ir tada kilo mintis – tai padarome Paupio bėgimo klubą. Tai dabar kiekvieną šeštadienį kviečiame visus, visiems atvira. 8:30 ryto bėgame pusvalandį, penkis kilometrus, o po to – „run for a bun“ – einame bandelių. Toks visiškai neįpareigojantis dalykas, bet vėlgi apie bendruomenę. Ir dar vienas dalykas, apie kurį jau šiek tiek užsiminiau, gal dar ankstyvas, bet kuriame tokį pusiau viešbutuką. Aš šiaip esu tokia stipri Vilniaus, o gal net ir Paupio advokatė. Man gali už tai nemokėti, bet aš mėgstu reklamuoti, nes kai tiki kažkuo – labai norisi tuo dalintis. Tai man norisi visiems užsieniečiams, kurie atvažiuoja, parodyti, koks fainas yra Vilnius. Kartais net norisi parodyti kontrastą – koks jis buvo prieš 30 metų ir koks yra dabar, kiek mes paaugome ir kokie iš tikrųjų šaunuoliai esame. Tai dabar galvojame konceptus, kaip padaryti, kad įtrauktume ir Paupio, ir Vilniaus bendruomenę, bet kartu sujungtume ir užsieniečius, kad jie kuo greičiau pasijaustų kaip vietiniai, o ne kaip turistai, kurie atvažiuoja ir iš viešbučio neišeina.
– Atsiras viešbutukas, kuris bus bendruomenės širdyje?
– Centriukas. Tikėkimės, pažiūrėsime, kaip čia bus.
– Ir visa tai yra privati iniciatyva?
– Taip.
– Bet juk yra „Go Vilnius“, kurių misija turėtų būti lygiai tokia pati.
– Kai sakiau, kad nemėgstu būti „solo player’ė“, kiek sumelavau – kartais mėgstu. Dabar, kai taip pasakei, tai „Vinted“ laikais man labai patiko, kad nuo tavęs viskas priklauso ir nereikia su niekuo derintis. Nes spurtuoti gali greitai, kai nereikia visko derinti su viena, su kita puse. Aišku, ta diversifikacija, nuomonių įvairovė, interesų patenkinimas – kartais labai smagu, bet tai lėtina. O aš esu spurto ir momento žmogus. Jeigu sugalvoju – padarysiu.
– Padarysi, nes tau nereikia rašyti projektų ir pan.
– Taip. Ir būtent tas privatumas, kai darai pats, man duoda laisvę kurti taip, kaip nori. Aš ta laisve labai mėgaujuosi ir labai ją įgalinu.
– Verslo žmonės dažnai matomi kaip individualistai ar net egoistai, o tu, iš pažiūros, esi komunistė. Ar ne taip?
– Oi, visiškai. Mes su vyru net juokaujame – pas mus penki vaikai, trys katinai, vienas šuo. Buitis tokia komunistinė. Gal nemadingas žodis, bet...
– Nuo žodžio bendruomenė.
– Taip. Ir mes net kalbėjome apie vaikų auklėjimą. Kaip užauga vienturtis vaikas ir kokie užaugs mūsų vaikai, kurių yra penki. Natūralu, gal jiems bus mažiau individualaus dėmesio, bet daugiavaikėje šeimoje vaikas nuolat mato kitą žmogų, yra priverstas apie jį galvoti. Jis mato, kaip jo veiksmai veikia kitus. Nes kai esi vienas, gyveni savo pasaulyje – gali kažko nepadaryti, kažkam kažko neduoti, bet iš esmės niekam nepakenki. O kai gyveni su dar keturiais vaikais, kiekvienas veiksmas kažką paveikia – arba nuskriaudi, arba pamalonini. Tu nuolat gauni grįžtamąjį ryšį, kaip veikia bendruomenė. Tai pas mus potencialiai vaikai augs tokie „komunistai“, kur natūraliai neišeina negalvoti apie visuomenę, kur jie mato, kaip mano veiksmas, bet koks, kurį darau, atliepia kaip jaučiasi kiti žmonės – kad kiekvienas veiksmas turi atoveiksmį. Tai, man atrodo, pas mus kažkaip tas yra užkoduota DNR.
– O ką tu manai apie iniciatyvą, kad daugiavaikės šeimos galėtų būti atleistos nuo GPM? Man atrodo, būtų teisinga, nes kitaip žmonės pradeda dairytis, kur šilčiau ir kur mažesni mokesčiai.
– Mes kalbėjome apie Nyderlandų atvejį, kai buvo priimta, kad nors neišsigrynini pelno, bet vis tiek turi mokėti mokesčius, pavyzdžiui, už vertybinių popierių prieaugį. Ir galvojome, kad tai iš esmės verčia vietinius ieškoti alternatyvų kitur. Ir sakėme, kaip būtų gerai, jei Lietuva galėtų pasakyti: „Žiūrėkite, Nyderlandai priėmė tokį sprendimą, bet ateikite pas mus.“ Tada tu gali pritraukti kritinę masę. Mes su „Vinted“ buvome Dubline, „Facebook“ būstinėje. Ten yra ir „Google“ didžiuliai biurai, jie vienas prieš kitą. Tai tu matai, kaip veikia mokesčių politika, kaip ji pritraukia žmones. Ir ne tik kiekybė svarbi, svarbu ir kokie žmonės ateina, koks atsiranda tarptautiškumas. Kai skirtingos kultūros susitinka ir kuria kartu, atsiranda visai kitas lygis. Ir tada galvojome – ko Lietuvai palinkėti? Tai, kad ji taptų tokiu multikultūriniu miestu, kuris gali pasiūlyti alternatyvą: „Žiūrėkite, gal pas mus geresnė vieta jums atsikelti.“
– Arba bent jau, kad mūsų žmonės neturėtų paskatos ieškoti mokesčių prieglobsčio.
– Taip, nes aš manau, bent jau mano kartoje yra toks jausmas... Aš pati niekada negyvenau užsienyje. Mūsų karta, mūsų tėvų karta – jie gal irgi tokie buvo, bet jie negalėjo išvažiuoti, tai ir nekvestionavo, o aš jaučiu, kad tarsi praleidau savo šansą universiteto laikais kažkur išvažiuoti, pagyventi. Ir vis dar turiu tokį neišsipildžiusį dalyką, kad aš noriu kažkur pagyventi. Bet tada galvoju, kaip padaryti, kad tie, kurie išvažiuoja, vis tiek norėtų grįžti čia. Tą patį klausimą keliu ir apie vaikus – kaip padaryti, kad jie, išvažiavę studijuoti, norėtų grįžti ir matytų, kad Lietuva yra faina, smagi vieta gyventi.
– Taip, bet jūs keliaujate, galite palyginti Vilnių su kitais miestais. Kaip Lietuvos kultūra atrodo globaliai?
– Pas mus buvo toks momentas, kai sakėme: „Pasiieškokime plano B, jeigu čia kažkas atsitiktų.“ Tai pradėjome daugiau keliauti, labai sąmoningai – į skirtingas vietas. Ir dabar tikrai esame užakseleravę tą keliavimą į vieną, į kitą pusę. Bet kiekvieną kartą, kai grįžti, galvoji: blembački, tas Vilnius... Nerandame tokio miesto, kuris turėtų ir tiek gamtos, ir tokią gyvenimo kokybę. <…> Ir maistas geras, ir oras geras, ir paslaugos, ir medicina labai puiki. Tada kyla jausmas, kad labai sunku rasti tą visumą kitur, nes kažkur randi vieną dalyką geriau, pavyzdžiui, Šveicarijoje kalnai, mes jų neturime, bet kai viską sudedi, vis tiek, atrodo, pralošia. Nes Vilnius man asmeniškai yra toks brangakmenis, kurį norisi parodyti visai Europai ar net pasauliui – kad mes jį turime ir kad jį reikėtų vertinti.
– Ką dar galėtume padaryti visi kartu, kad jis dar labiau žibėtų? Ką norėtum pataisyti Vilniuje labiausiai?
– Aš manau, kad tą sense of belonging (priklausomumo jausmas – aut. past.), nežinau, kaip čia lietuviškai būtų – gal bendruomeniškumą. Aš dėl to ir kalbu apie tai, kad gali mokesčių lengvatos kažkur vilioti, bet jeigu tau čia yra taip gera ir taip kokybiška gyventi, tu, ko gero, sakysi: „Ai, dzin tie papildomi sutaupyti dešimt procentų, aš vis tiek noriu gyventi čia.“ Ir man tas priklausomumo jausmas yra kaip toks aštuonkojis – įleidi šaknis ir su tais čiuptuvais taip įsikabini, kad nebegali išeiti. Tas bendruomeniškumas ir yra tai, kur tu prisiriši – tu atiduodi, tu imi, bet tuo pačiu ir gauni, ir duodi mainais. Ko dar kartais pasigendu, tai tokio paprasto dalyko – eini ir tau šypsosi. Kad ir kaip keičiasi viskas Lietuvoje, bet pasiilgstu to, kad ne tik Preiloje ar Neringoje visi šypsosi ir pasisveikina. Norisi, kad ir Vilniuje – eini miške ar kažkur – tau kažkas nusišypsotų arba kad padarytų tą extra mile (įdėtų daugiau darbo nei reikia – aut. past.) už tave. Kad nepažįstamas žmogus būtų ne potencialus priešas, o potencialus draugas. Nes dar kartais jaučiasi toks susipriešinimas, individualizmas – nelįsk prie manęs, aš čia susikaupęs einu.
– Taip trūksta tokio tikro, nuoširdaus bendruomeniškumo ir dalijimosi?
– Taip. Kad tai būtų ne viename kažkokiame būrelyje ar „sektoje“ – kaip aš sakau, turiu savo bėgimo sektą – nes vienas nepadės, jų turi būtų daug. Ir tada, kad visi tie burbulai persidengtų, jungtųsi.
– Dar truputį apie startuolių kultūrą. Atrodo, kad Vilniuje ji ima dominuoti. Startuoliai, vienaragiai idealizuojami kaip siekiamybė. Ir tada žmogus, kuris nori daryti paprastą verslą – kavinę, kirpyklą, studiją ar kokį nors paslaugų verslą – gali pasijausti tarsi antrarūšis, jeigu nesiekia tapti vienaragiu. Ar pastebi tai?
– Su šituo aš labai sutinku, kad toks įvaizdis yra. Aš pati važinėju po mokyklas, universitetus, kalbu su studentais, moksleiviais, ir dažnai net patys mokytojai klausia: „O tai kaip tapti vienaragiu?“ Lyg tech būtų vienintelė išeitis.
– Taip, o vienaragis – tai milijardas.
– Ir 50 milijonų jau yra daug. Tai atsiprašau, bet aš būsiu nepopuliari, mano atsakymas turbūt ne visiems patiks. Aš esu iš tech pasaulio, mums pavyko sukurti vienaragį, ir tai tikrai smagus statusas, bet visada reikia savęs paklausti: ar čia tavo širdis dainuoja? Pavyzdžiui, ji turi dainuoti dėl to, kad tu dirbti 20 valandų per parą, kad galvoji tik apie šitą verslą, apie šitą idėją, kaip viską padaryti pigiau, geriau, efektyviau. Bet yra ir labai didelė kaina. Pavyzdžiui, „Vinted“ laikais aš neturėjau draugų. Aišku, tai buvo mano pasirinkimas, bet nors ir studijavau kultūros vadybą, pagavau save, kad trejus metus nebuvau nei koncerte, nei teatre. Man net sąžinė grauždavo kažkur eiti, nes galvodavau, kad turiu sėdėti prie kompiuterio arba kažką rašytis, ruoštis susitikimams.
– Ir tai nebuvo dėl pinigų?
– Ne. Materialumo aš apskritai neturiu. „Vinted“ gimė ne iš noro užsidirbti milijoną ar būti finansiškai nepriklausoma. Tai buvo – matau problemą ir noriu ją išspręsti. Čia daugiau buvo alkis ir noras įrodyti sau, kad tu gali. Po to, kažkuriuo etapu, atsirado ir noras įrodyti, kad lietuviai gali. Nes, sakyk, ką nori, bet 2008 metais, kai gimė „Vinted“, nelabai buvo tokių globalių, didelių, labai žinomų lietuviškų prekinių ženklų. Tai mes jautėmės kaip mažas peliukas, kuris ateina į didžiules džiungles ir turi jas užvaldyti, nors nieko nemoka. Pasitikėjimo trūkumas buvo labai stiprus.
– Milda, bet tu gi darydavai iššūkius pragyventi mėnesį už tam tikrą sumą. Taip?
– Taip. Dabar būtų už 15, tada, man atrodo, būdavo 30 per dieną. Čia įskaitant ir automobilį, ir kurą, ir keliones – viską. Aš mėgdavau save riboti. Man šiaip reikia ribojimo. Man kūrybiškumas neįvyksta, kai aš turiu viską, dėl to aš mėgstu atimti kažką iš savęs. Taip stipriai atimti, kad tapčiau kūrybiška. Pavyzdžiui, tas pats pinigų apribojimas – leidžiu sau išleisti tik tiek pinigų. Ir tada, pavyzdžiui, mane kviečia į vakarėlį, reikia dovaną nupirkti – tai gal padarysiu rankų darbo kažką? Ir man patikdavo tas momentas, kuris priverčia tavo smegenis permąstyti, kaip tu mąstai. Tas gyvumas ir laisvumas yra labai svarbus gyvenime. Tai aš visur save riboju. Kažkas juokavo, kad dėl to ir yra tie penki vaikai, ir tie trys katinai, ir šuo, nes taip kažkuria prasme riboji savo galėjimą. Tai tave įmeta į chaosą, iš kurio tu turi išplaukti, bet tu išplauki daug kūrybiškiau, stipresnis ir daug daugiau išmokęs. Prieš porą mėnesių sužinojau, kad sergu celiakija – negaliu vartoti gliuteno. Ir kažkuria prasme aš net apsidžiaugiau. <…> Man viduje užsikūrė varikliukas. Aš galvojau, jeigu reikėjo visatai išsirinkti kažkokį žmogų, kuriam duoti celiakiją, tai man gal visai net ir į naudą bus. Ne tiek fiziškai, bet psichologiškai, nes dėl to galiu sau iškelti daug iššūkių.
– Tai turbūt susiję ir su tam tikru efektyvumu, nes norom nenorom tada brangini laiką ir kitus resursus?
– Taip. Efektyvumas man yra per visą gyvenimą, nuo „Vinted“ laikų, einantis leitmotyvas. Turi mažiau laiko, todėl privalai išsigryninti, kas yra tavo prioritetas. Tada atsiranda ir ribos, turi išmokti pasakyti ne. Kadangi laiko turi mažai, tu jį vertini, labiau susikaupi ir padarai daugiau, negu šiaip padarytumei, kai gali bimbinėti visą savaitę. Bent jau man taip veikia, bet manau, kad čia yra gana žmogiška – daug kam taip būtų.
– Ar tavo šis požiūris išplito ir į „Vinted“?
– Ten dabar dar kitaip yra, kadangi jau yra tūkstančiai žmonių. Pavyzdžiui, jeigu susergi depresija, tai mes turime visą paketą tam. Dėl to mes turbūt būtumėme jau socialistai labiau, bet, kai pradžioje kūrėme, mes net negalvojome apie efektyvumą. Pas mus efektyvumas pirmais metais nebuvo numeris vienas. Justas ir aš, vėliau ir Mantas, kai pradėjome kurti „Vinted“, supratome, kad įmonės kultūra yra tiek pat svarbi kiek strategija, biudžetas, finansinė drausmė ir tvarumas. Tai, mano manymu, jei įmonė yra didesnė ir tu pradžioje nesusidedi teisingų įmonės kultūros pamatų, viskas gali virsti palaida bala.
– O tu galėtumei apibendrinti, kokie pagrindiniai tos kultūros buvo stulpai?
– Kai mes kūrėme „Vinted“, tiek man, tiek Justui buvo apie dvidešimt, tai tokie dar į jaunesnę pusę. Mes supratome, kad vieną trečdalį gyvenimo praleidžiame darbe, todėl „Vinted“ kūrėme tokį, kokiame norėtume dirbti patys. Jis gimė kaip hobio projektas. Kadangi dirbome normalius darbus, savaitgaliais ir vakare norėjome dirbti tai, ką mes norime. Tai tu turi mėgti tai, ką tu darai. Kitas dalykas, aš nenorėjau dirbti su kolegomis, kurie yra neįdomūs arba neįkvepiantys, todėl samdydami žmones atsižvelgėme ir į tai. Aš suprantu, kad iš šono, tai gali atrodyti naiviai ir vaikiškai, bet „Vinted“ niekada nebuvo darbas aštuonias valandas per dieną ir viskas. Mes baigę darbus dar pasiimdavome po vyno taurę ir svarstydavome įvairius klausimus, „brainstormindavome“ ir pan. <…> Tai yra gyvenimo būdas, todėl ir renkiesi žmones, su kuriais tau smagu būti. Tie žmonės taip pat buvo tie, kurie viską mėgsta kuri nuo nulio. Tie pirmieji 20–30 „Vinted“ žmonių, jie yra bendraįkūrėjai. Kažkuria prasme jie turėtų turėti šį statusą. <…> Ir kai juos darbinome, jų sąlyga buvo: „Aš noriu kurti, aš nenoriu būti tas, kuris užduotis atlikinės tik vienoje, siauroje srityje.“ Dėl to jie visur ir dalyvavo, dėl to ir susikūrė tokia kultūra. <...> Anksčiau aš naiviai tai vadinau šeima, bet dabar kai pagalvoju, tai čia nesąmonė. Mes nesame šeima, bet mes esame kolegos, kurie vienas kitą įkvepia, todėl kartu dirbti yra smagu. Aišku, po sovietmečio tokius žmones surasti buvo lengva, nes jie visi buvo alkani. Ciuriche, pavyzdžiui, jie jau nebuvo alkani, jie sakydavo: „kam taisyti tai, kas veikia?“ O mes tuo metu buvome visai kitokie. Aš ir pati, pavyzdžiui, suknelių negalėdavau sau leisti nusipirkti, net jei ir norėdavau. Tai mes ir finansiškai būdavome alkani: „Aš noriu kažką pasiekti, aš noriu gyventi geriau negu mano mama arba mano močiutė.“ Tai ir visi kiti tada „Vinted“ buvo su tokia energija. Jie taip pat tikėjo, kad gali. Ta bendruomenė buvo lyg supermenai. Aš vis galvoju, jeigu juos vėl sujungtumei, tai jie dar porą vienaragių paleistų.
– Taip, bet tai dažnai vyksta tiktai kartą gyvenime.
– Tiesa.
– O dabar tau nesinorėtų prikišti nagų prie kokios kultūros institucijos?
– Kažkaip – ne. Aš net nenoriu politikos liesti šiuo metu, nes čia apsiverkti galima. Aišku, yra ta kritinė masė kultūros žmonių, kurie yra joje ir kurie kuria kultūrą. Ir ji tokia stipri. Tai yra žmonės, kurių širdis dainuoja ten, kur jie yra. O man patinka vartoti kultūrą, bet aš jau nebebūčiau ta, kuri būtų linkusi ją formuoti. Aš, pavyzdžiui, atsimenu, kaip buvo pas Gintarę Masteikaitę. Ji buvo modernaus šokio festivalio Kaune organizatorė ir mes ten kaip kultūros vadybininkai eidavome savanoriauti ir padėti. Tai man labai patiko matyti, kaip viskas vyksta iš vidaus. Aš tikrai labai dėkinga už tai Gintarei, nes mačiau, kaip tas šokis kuriasi nuo nulio. Dar tais laikais, 2004–2005 metais, kai iš viso nieko nebuvo. Tai man patinka dalyvauti. Aš netgi visai mielai pasavanoriaučiau, nes nuo to ir pradėjau kultūrinius dalykus – nuo savanorystės teatre, šokyje, muzikoje, bet formuoti… Aš jaučiu, kad nepadaryčiau tos extra mile jau. Bendruomenių kūrimas dabar yra tas mano extra mile.
– Kalbant apie kultūros vartojimą, tu perki kokius nors meno kūrinius?
– Buvo toks momentas, kad: „O, yra siena, kur reikėtų piešinio.“ Tai mes su vyru jau kokius šešis metus jo neišsirenkame, nes mūsų nuomonės tiesiog nesutampa. Tai ne, neperku. Ar esame atviri tam? Taip, esame. Aišku, nes nenorime, kad tai būtų tik interjero detalė. Jei reikia tik to, aš galiu gėlių pasistatyti. Aš noriu, kad jis būtų išjaustas, bet tada reikia, kad ir visiems šeimoje patiktų. Ir aš tikrai nesu kolekcionierė, kad, pavyzdžiui, pirkčiau, nes ateina meno ekspertas ir sako: „Šitas labai progresyvus, ateityje jį parduosi dešimt kartų brangiau.“ Aš esu jausmų žmogus, man reikia, kad mane džiugintų ar sukeltų kokias mintis. Aišku, namuose rinkčiausi tai, kas džiugina.
– O kaip tu žiūri į mecenatystę ir rėmimą?
– Aš nenoriu vartoti žodžio „remti“, nes man nepatinka tas žodis. Aš tai vadinu įtakos investicijomis. Tai investicijos, kurios darys įtaką ateityje, ateities kartoms. Tai aš labai sąmoningai pasirinkau kryptį – švietimą. Ir aš tam skiriu labai daug savo laiko, dirbu ir kaip mentorė – mentoriauju kelioms įmonėms, su kuriomis bendradarbiauju jau dešimt metų. Net ir pati turiu tokį projektą, tai daugiau filantropija, kuriuo noriu pagerinti mokymo kokybę viešosiose mokyklose.
– Bet dar kalbant apie rėmimą, gi ėjimas į teatrą ar koncertą taip pat yra būdas skatinti kūrėjus kurti.
– Taip. Aš netgi turiu griežtą taisyklę – niekada neprašau bilietų ar kvietimų. Kadangi, kaip minėjau, baigiau kultūros valdybą, tikrai pažįstų daug žmonių, kurių galėčiau paprašyti pakvietimų į, pavyzdžiui, filmo premjerą, bet to niekada nedarau. Taip, kai buvo apie dvidešimt, tikrai tuo pasinaudodavau, nes neturėjau pinigų. Bet kartu tai buvo investicija jiems užsiauginti kartą, kuri mokėtų vartoti kultūrą ir jos norėtų, nes taip ji gali pamatyti, kokia ji graži ir kiek daug duodanti. Bet dabar niekada neprašau. Aš esu už tai, kad reikia susimokėti, nes tai yra žmonių darbas. Jie dirba. Be to, kultūrai yra sunkiau negu daugumai verslo įmonių. Aišku, remiu ir ne tik taip. Esu kažkuriuos metus prisidėjusi ir prie MO muziejaus.
– O gal gali plačiau papasakoti apie tą švietimo projektą?
– Tikriausiai mūsų karta jau yra ta, kuri pati užaugo ir jau turi vaikų, per kuriuos apsinuogina viena problema – švietimas. Aišku, mes galime sau leisti privatų švietimą, bet tokiu būdu susikuria iliuzija, kad Lietuvoje su švietimu viskas gerai. Negana to, taip griūva bendruomenė ir didėja atskirtis, nes nuvažiavus į valstybines mokyklas pasimato visai kitokia situacija. Kadangi aš esu „Junior Achievement“ valdybos narė, tai dažnai lankausi įvairiose mokyklose. <…> Tai išvažiavus iš Vilniaus, dažnai pasidaro liūdna. Nors ir kartojama, kad vaikai blogi ar tinginiai, iš tiesų tų pamatai, kad problema ne tai, problema – sisteminės klaidos. Taip, vaikai pasikeitė, jiems tapo nuobodu, bet problema ta, kad mes kaip sistema nesugebame jiems pateikti įdomaus turinio, jų įtraukti.
– Taip, tai didžiulė problema, tačiau tą pakeisti sistemiškai juk nėra lengva. Ar tu būtent to ir norėtum?
– Na, aš kalbėjausi su keliais žmonėmis, kurie man siūlė eiti tiesiai į vyriausybę, bet, pirma, aš nesu iš to tipo žmonių, antra, mano nuomone, švietimo sistema yra didelė meška, kurios neinovuosi taip greitai. Ir tikriausiai gerai, kad neinovuoja, nes tokiu atveju, jei atsirastų kokia nauja mada, iškart bandytų, o nepasiteisinus vėl keistų. Tai turi būti lėta. Bet aš labai tikiu privačiu sektoriumi ir, jeigu jis eis startuolišku keliu – po mažą žingsnį, testuojant, žiūrint, ar veikia – viskas gali susitvarkyti. Privatus sektorius turi prabangą eksperimentuoti. Tai aš gal ir paliūdžiu dėl valstybinio sektoriaus, bet kartu galvoju, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, gal net pasaulyje, švietimo sistema yra gana dinozaurinė. Ji vis dar remiasi industriniais standartais, o šiandien reikia visai kitų dalykų – empatijos, gebėjimo veikti neapibrėžtume, kompleksiškumo... Ir gal tada, kai bus jau visai blogai, valstybės sakys: „Pažiūrėkime, ką daro privatus sektorius.“ Nes jis gali sau leisti eksperimentuoti dešimt metų, su keliomis kartomis, ir tada tas sprendimas gali būti perkeltas į valstybinę sistemą. Aišku, klausimas, ar mes tiek laiko turime...
– Vis tiek viskas prasideda nuo pirmo žingsnio.
– Taip.
– Tai koks tavo pirmas žingsnis? Mokykla?
– Nepaisant to, kad aš bijau sistemų, vis tiek pasirinkau valstybines mokyklas. Ir einu į jas krapštydama vietą, kuri labai skauda – matematiką. Aišku, dabar toks jausmas, kad visi kažką kuria matematikai, kad vaikai ją pamiltų. Ir iš vienos pusės tai džiugina, tik kol kas nėra tokio sprendimo, kuris būtų masiškai pritaikytas. Tai ką aš darau? Bandau kurti formatą, kuris duotų mokytojui įrankį labai įdomiai paaiškinti matematikos teoriją vaiko kalba. Aišku, tą darome mes – jeigu vaikas žaidžia „Minecraft“, tai aiškiname „Minecraft“ kalba. Tai kai kuri centralizuotai, gali pasamdyti geriausius specialistus – ir istorijų pasakotojus, ir žmones, kurie kalba su vaikais, supranta juos, o kai kiekvienas mokytojas atskirai kuria turinį – vienam pavyksta geriau, kitam prasčiau, dar kitas neturi technologinių galimybių, o dauguma tiesiog neturi laiko. Tai mes duodame mokytojui jau paruoštą, „sukramtytą“ turinį, kad jis galėtų kalbėti vaiko kalba. Ir tada mokytojai tai naudoja pamokose.
– Tai čia internetinis įrankis, platforma?
– Taip, kaip platforma. Ten viskas paruošta kiekvienai pamokai – visa matematikos teorija, temos, struktūra...
– Ir pritaikyta prie Lietuvos švietimo programos?
– Taip, nes <...> aš supratau, kad nenoriu kurti verslo tik dėl verslo. Manyje atsirado vidinė misija, kad mano vaikai, grįžę po studijų, norėtų gyventi Lietuvoje. Kad čia būtų stipri, įdomi, kurianti visuomenė. Ir tada galvoju – reikia investuoti į vaikus dabar. Jie kaip minkomas molis. Ir matematika čia svarbi ne dėl pačių formulių, gal jie niekada ir nenaudos kubinės šaknies, bet per ją jie išmoksta mąstymo, kuris lieka visam gyvenimui. Ir tada – protingi vaikai, protinga visuomenė. O, mano nuomone, tokioje visuomenėje mano vaikai norės gyventi. Tai gal ir savanaudiškas, bet labai ilgas žvilgsnis į priekį. <...> Tai sąmoningai pasirinkau valstybines mokyklas. Yra ir privačių, kurios prisijungė, bet mūsų tikslas – valstybinės.
– Ir kaip tu vertini tuos pasiekimus? Ar tai yra baigtinis projektas, ar tęstinis?
– Tai dar tik metai, kai viskas vyksta. Ką irgi iš startuolių išmokau – nekurk kosminio laivo, sukurk kažką mažo. Taip ir darome ir atiduodame mokytojams. Aš iš viso sakiau: „Žiūrėkite, gal čia kvaila idėja?“ Tai susiradome 15 mokytojų, kurie sutiko patestuoti mūsų projektą. Mes sukūrėme tik dviejų savaičių kursą ir klausėme: „ar verta?“ Ir visi, kurie testavo, sako: „O kaip faina, kaip faina!“ Net tėvai kai kurie atėjo ir sako: „Čia mano vaikas pasakojo, kad per pamoką filmukus žiūrėjo, tai ką jūs ten rodote, nes jis nejuto, kad matematikos mokosi.“ Tai buvo labai geras grįžtamasis ryšys. Po to mes sukūrėme visą penktą klasę, tada ir šeštą klasę. Dabar trečią, ketvirtą kuriame. Tai mes nekuriame visko iš karto – skrendame ir kuriame tą lėktuvą. O kur tai mus nuves, aš nežinau.
– Bet tai ne vien pradinukams. Jeigu jau šeštokams irgi kuriate.
- Keistai pradėjome – nuo penktos, šeštos klasių. Aišku, buvo priežasčių, kodėl pradėjome nuo jų, bet vėliau pagalvojau, kad, pavyzdžiui, mano vaikas tuoj bus ketvirtokas. Tai, kaip tikra vartotoja, norėjau ant savo vaiko pažiūrėti, patestuoti, kaip tie filmukai veikia. Penktokų, šeštokų dar neturiu. Tai mano vaikai bus bandomieji triušiai pažiūrėti, ar tinka, ar tik iš mandagumo tėvai ir mokytojai taip mums sako.
– O kaip dėl kitų dalykų? Kokios, pavyzdžiui, kultūros tu linkėtum savo sūnums?
– Mes su vyru labai daug diskutuojame apie tai, kad mūsų vaikai jau auga absoliučiai kitomis sąlygomis negu mes augome. Mes turėjome tą alkį, norą sukurti nuo nulio, tėvus pralenkti. Ir mes sakome: „Tai kas bus su mūsų vaikais?“ Nes nepaslėpsi tos realybės, kad gali sau leisti daugiau. Tu net nenori apsimesti prieš vaikus ir vaidinti, kad negali sau leisti midijos ar krevetės. Tai galvojome, kaip tą alkį išsaugoti ir kaip jo neužguiti, nes akivaizdu, kad reikia kitų priemonių. Tai bent jau mūsų išmąstymas – eiti per smalsumą. Dėl to mes labai žiūrime, kokį švietimą vaikai gauna. Pavyzdžiui, vaikus leidome į lauko darželį, kad būtų gamta, nes ji labai daug duoda kūrybiškumui ir strateginiam mąstymui. Aišku, mes ir patys esame labiau gamtininkai, bet ir mokyklos ieškojome tokios, kur smalsumas ir žaidybiškumas būtų svarbūs. Ne tik, kad iškalti ir daug namų darbų padaryti, o kad būtų smagu mokytis. Tai mūsų tikslas – nenužudyti smalsumo. Pavyzdžiui, mes labai atvirai su vaikais kalbame. Mano senelis buvo partizanas, tai jie manęs klausia: „O jis nužudė nors vieną rusą?“ Sakau: „Nužudė vieną rusą ir dėl to labai gailėjosi. Net mirštant jam labai graužė sąžinė, kad nužudė žmogų, nors ir rusą.“ Ir su tuo penkiamečiu apie tą patį kalbiesi, ir su devynmečiu. Nes tu nieko neslepi. Arba, pavyzdžiui, mano vyras fiziką studijavęs – tai tik duok jam paaiškinti, kodėl yra diena ir naktis. Ir tu matai, kad pasaulis pats iš savęs yra toks įdomus, kad net nereikia pasakų kurti – jis pats yra stebuklingas. Mes daug kalbame apie gamtą, apie žmogaus organizmą – kaip veikia smegenys, kodėl ir kaip jos siunčia signalus, kodėl vaikas gimsta, kodėl jis nemoka pakelti rankos arba kodėl nesupranta, kad čia jo koja, kaip smegenys išmoksta dirbti, sujungti. Mes gana racionalūs tėvai, bet viską bandome vesti per smalsumą. Ir taip tu įgalini vaiką patirti, leidi pačiam pabandyti, padaryti ir kartais nusivilti. Bet mūsų koziris – smalsumas numeris vienas. Kaip padaryti, kad vaikai būtų kuriantys, o ne tokie, kur viskas gerai ir nieko nereikia. Mes šito nenorime. Pas mus šeimoje kūrėjai ir inovatoriai.
– O smalsumas skatina kūrybiškumą?
– Išsirinks, ką nori, mes nieko neformuojame.
– Tu kažkada sakei, kad tau absoliuti tiesa yra laimė – kad nori būti laiminga. O ką tu šiandien manai apie savo laimę, iš ko kyla tavo laimė?
– Čia labai platus klausimas. Man ta laimės sąvoka turbūt keičiasi – kas džiugina ir kas tave daro laimingą, keičiasi, kai tau penkeri, kai tau dešimt. Ir aš neprisirišu prie tokios vienos definicijos. Visiškai suprantu, kad tai, ką dabar pasakysiu, po dvidešimt metų galiu sakyti: „Žinok, nesąmonė.“ Gal tuo metu tai džiugino, dabar kiti dalykai džiugina. Tai man laimė... Turiu tokį vidinį klausimą – ar mane džiugina? Ir tas džiugesys, džiugesio jausmas man yra laimė. Mano siekiamybė yra suprasti, ar esu džiugioje būsenoje. Ir, pavyzdžiui, gali skambėti banaliai, bet mes su vaikais kalbėjome: „O jeigu Emyratuose visą laiką vasara, tai gal ten gyvenkime.“ Bet aš sakau: „Bet tada manęs taip nedžiugintų pavasaris.“ Man reikia tos tamsos. Man reikia to momento, kai pumpuras išsiskleidžia. Pas mane sode krokai auga, ir kai jau matai, kad tuoj pražys, eini kiekvieną dieną su kava pažiūrėti. Ir kai atsiranda ta geltona, violetinė spalva – tas džiugesys yra neapsakomas. Tai kartais tau reikia tos tamsos, kad galėtum džiaugtis. Nes jeigu viską turi, niekas nebedžiugina. Kartais reikia saiko. Vėl grįžtam prie apribojimo – aš mėgstu save apriboti, kad mane džiugintų gyvenimas. Tai mano laimės apibrėžimas – kas mane džiugina šiuo metu. Bet bendrai apibrėžus, džiugesio man nebūna be kažkokios kančios.
- Ačiū jums už pokalbį.
