Teisėjų tarybos pirmininkė, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) vadovė Danguolė Bublienė teigia, kad Lietuvos teismų finansavimas yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje (ES). Dėl to, pasak jos, teismų sistema susiduria su įvairiais iššūkiais, tarp kurių – nepakankami teismų personalo atlyginimai. Kaip teigė LAT pirmininkė, dėl nedidelių algų teismams vis sunkiau rasti tiek jaunų, tiek patyrusių darbuotojų.
„Negali būti taip, kad mes kiekvienais metais turėtume įtikinėti, kaip svarbu tinkamai finansuoti teismus“, – interviu Eltai sakė D. Bublienė.
Ji tvirtino, kad Teisėjų taryba valdžios atstovams pateikė įstatymo projektą, kuriuo siūlo numatyti objektyvius kriterijus, dėl kurių finansavimas teismams taptų adekvatus ir pakankamas.
– Naujausios gyventojų apklausos rodo rekordinį pasitikėjimo teismais lygį. Vasarį bendrovės „Baltijos tyrimai“ apklausos rezultatai parodė, kad 44 proc. šalies gyventojų pasitiki teismais. Kovą šis rodiklis, tyrimo duomenimis, jau siekė 47 proc. Tai yra didžiausias pasitikėjimo teismais lygis per pastaruosius septynerius metus. Kaip galvojate, kas lėmė tokį rezultatą?
– Galiu patikslinti informaciją. Dabar pasitikėjimas teismais yra 46 proc., bet tai rodo nacionalinės apklausos. Jeigu mes žiūrėtume į Europos Komisijos (EK) apklausas, tai Lietuva jau seniai priklauso vadinamajam vidutinio pasitikėjimo teismais laukui, kuriame pasitikėjimas teismais yra nuo 40 iki 60 procentų. Lietuvoje visuomenės pasitikėjimas teismais siekė 56 procentus, įmonių vadovų pasitikėjimas teismais – 52 proc. Tai mes, pagal EK duomenis, seniai esame šalia tokių valstybių, kaip Vokietija, Prancūzija ir Ispanija.
Palyginimui, žemiausias pasitikėjimas teismais yra Slovakijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Kroatijoje. Minėtas rodiklis ten siekia 40 proc. Bet, aišku, mes niekaip nepasiekiame Skandinavijos valstybių pasitikėjimo teismais lygio.
– O koks pasitikėjimo teismais lygis Skandinavijos šalyse?
– Ten pasitikėjimas teismais siekia 60-80 procentų. Aišku, Skandinavijos šalys išsiskiria ir tuo, kad jose žmonės vieni kitais labiau pasitiki, labiau pasitiki valdžia. Tada natūralu, kad žmonės labiau pasitiki ir teismais.
– Kokios priežastys lėmė, kad Lietuvoje pasitikėjimas teismais pakilo?
– Mūsų vertinimu, tokį rezultatą lėmė daug aplinkybių, tarp kurių – nuoseklus ir ilgalaikis darbas. Pirmiausia, tiek Teisėjų taryba, tiek ir LAT didelį dėmesį skiria komunikacijai su visuomene. Komunikacija yra vienas iš mūsų veiklos prioritetų. Jeigu anksčiau apie teismus žmonės kažką sužinodavo per rezonansinių bylų prizmę, tai dabar mes norime investuoti į visuomenės švietimą ir parodyti, kad teismai tikrai ne tik rezonansinius klausimus sprendžia, o ir daug kitų. Tai yra gina žmogaus teises, sprendžia tuos klausimus, kurie rūpi žmonėms kasdien.
Nuoširdžiai norime investuoti į žmonių suvokimą, supratimą, kaip teismai veikia, ką jie daro, kad visuomenė gebėtų atskirti neteisingą informaciją nuo teisingos, gebėtų suprasti, kokį sprendimą teismas priėmė, kodėl tokį sprendimą priėmė. Kitaip tariant, siekiame, kad visuomenė gebėtų kritiškai mąstyti ir vertinti teismų sprendimus.
Pavyzdžiui, žvelgiant į LAT, mes 2024, 2025 metais kasmet parengėme po 165 spaudos pranešimus, kuriais aiškinome teismo priimtus sprendimus, jų motyvus. Taip informuota apie trečdalį visų teismo priimtų sprendimų. Mes orientuojamės į tai, kad ne tik paaiškintume teisės problemą, pateiktume informaciją apie tai, kaip teismas išaiškino vieną ar kitą teisės normą, bet ir kartu sekame situaciją – jeigu jaučiame, kad visuomenė yra susidomėjusi tam tikru klausimu, taip pat stengiamės apie tai pateikti informaciją ir paaiškinti.
Taip pat stengiamės diferencijuoti informaciją, ją pateikdami taip, kad informaciją suprastų, pavyzdžiui, ir moksleiviai. Ieškome tokių informacijos pateikimo formų, kad moksleiviai, jaunimas ją priimtų ir suvoktų. Jog informaciją suprastų ir vyresnio amžiaus žmonės, negalią turintys asmenys.
Aš net neabejoju, kad visuomenė teigiamai vertina ir tai, kad teismai nebijo priimti nepopuliarių sprendimų gindami žmogaus teises, pavyzdžiui, mažumų teises. Teismai pasisako ir tada, kada, atrodytų, jog viešojoje erdvėje yra nusistovėjusi tam tikra nuomonė, jai paprieštarauja. Man atrodo, kad tą teismų drąsą visuomenė pastebi ir atitinkamai tai matosi teismų sistemos vertinime.
Žinoma, anksčiau teismų vertinimą veikė ir tam tikri veiksniai, kaip, pavyzdžiui, teisėjų korupcijos byla, kitos didelės rezonansinės bylos, kurios buvo ilgai nagrinėjamos. Matyt, pagrįstai visuomenė vertino, kad galbūt yra per ilgai buvo šios bylos nagrinėjamos. Dabar šiose bylose jau yra matomas rezultatas, tad tą visuomenė irgi pastebi.
Kalbant apie rezonansines bylas, aišku, pastebime, kad dažnai visuomenė jų nagrinėjimo greitį mato bei vertina per bylos nagrinėjimą ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme. Ir tada susidaro įspūdis, kad ta byla nagrinėjama labai ilgai. O, jeigu pasižiūrėtume į bylos nagrinėjimą ne vien tik teisme, iš tikrųjų ji nėra taip ilgai nagrinėjama, turint minty, kad tai yra didelė byla, joje daug kaltinamųjų, daug šalių, tai natūraliai netgi ir pačių procesų sudėliojimas laike užtrunka, nes reikia visas puses išklausyti.
Tiesa, kalbant apie bylų nagrinėjimo greitį, tai mes esame greičiausi visoje ES. Pavyzdžiui, LAT 2025 m. laikotarpis nuo skundo gavimo iki bylos išnagrinėjimo vidutiniškai trukdavo 168 dienas. Tai yra labai greitas bylos nagrinėjimas. Bet kalbant ir apie kitas instancijas, reikia pasakyti, kad Lietuva pasižymi tuo, jog mes bylas nagrinėjame labai greitai ir kokybiškai. Statistika rodo, kad tik 4,3 proc. teismo sprendimų apskundžiami ir iš jų tik 1,3 proc. yra panaikinami arba pakeičiami.
Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad nemažai investuojame į skaitmenizaciją, o ji padeda užtikrinti skaidrumą. Ir šiuo atveju Europoje esame lyderiai skaitmenizacijos srityje. Žinoma, čia reikia dar paminėti ir tam tikrus pokyčius, pertvarkas, kurios vyko praėjusiais metais. Turiu omeny vadinamąją teismų reformą, kai sulyginome darbo krūvį tarp regionų ir didžiųjų miestų teismų. Tai irgi padėjo sutrumpinti bylų nagrinėjimo terminus, padidinti skaidrumą.
Mums taip pat labai svarbu mediacija. Mes ir savo komunikacijos strategijoje esame užsibrėžę toliau populiarinti šitą paslaugą visuomenei. Pastebime, kad visuomenė mediacijos procese teisėją mato visai kitaip – draugiškesnį, tą, kuris siekia, kad šalys greičiau sudarytų taiką, mato paslaugesnį, ne tokį formalų. Tai irgi didina pasitikėjimą teismais. Praėjusiais metais baigėme 1095 mediacijos procesus, iš jų sudarytos 575 taikos sutartys. Tai yra labai geras rodiklis.
– Kalbant apie teismų populiarinimą, jų atvirumo didinimą, norėčiau paklausti, ar susiduriate su kokiais nors stereotipais apie teismus, teisėjus?
– Yra stereotipas, kad teismai yra uždari. Bet, žiūrėkite, jūs galite ateiti į kiekvieną žodine tvarka nagrinėjamos bylos teismo posėdį. Kiekvienas žmogus gali ateiti į posėdį, jeigu jis nėra uždaras. Didžioji dauguma teismo posėdžių yra atviri, į juos kiekvienas žmogus gali ateiti. Žurnalistai tai supranta, patys dalyvauja posėdžiuose. Teismo uždarumo mitas galbūt ateina iš tam tikrų nusistatymų. Ir mes suprantame, kad žmonėms reikia aiškinti, kaip vyksta tas teismo procesas, kad jame galima dalyvauti, kad galima išklausyti sprendimą byloje, paklausyti, kodėl toks sprendimas priimtas.
Galbūt tas manymas, kad teismai yra uždari ateina iš to, kad teisėjo profesijai taikomi labai dideli reikalavimai ir teisėjas, kaip tos profesijos atstovas, negali su bet kuo bendrauti, tam tikrose situacijose bet kam ranką paspausti, kad žmonės nepagalvotų, jog jam yra daromos kažkokios įtakos. Tai savotiškai lemia teisėjo profesijos uždarumą. Bet dėl to mes ir bandome kuo daugiau dėmesio skirti komunikacijai, raginame ir teisėjus išeiti į viešumą, kalbėti apie priimtus teismo sprendimus, paaiškinti juos.
– Minėtoje pokyčius dėl darbo krūvių teisėjams. Visgi pavyko juos perskirstyti taip, kad didžioji dalis darbų netektų keliems teismams?
– Taip. Tam tikrus rašytinius procesus mums pavyko perskirstyti tolygiau per visą teismų sistemą. Pavyzdžiui, teismo įsakymai dabar yra skirstomi visoje Lietuvoje. Taip pavyko sumažinti Vilniaus, Kauno teismams tenkantį darbo krūvį.
– Praėjusių metų teismų veiklos ataskaitoje akcentuojama sudėtinga teismų finansavimo situacija. Ar tai yra sritis, kurioje kyla daugiausiai problemų ir kurioje turi daugiausiai pastabų valdžios atstovams?
– Jau kurį laiką turime du skaudulius – teismų finansavimą ir teismų saugumo užtikrinimą. Šie aspektai, žinoma, tarpusavyje susiję, nes teismų saugumo užtikrinimui reikalingos lėšos. Teisėjų taryba, kalbėdamasi su savo konstituciniais partneriais, siekia, kad būtų užtikrintas objektyvus teismų finansavimo modelis. Negali būti taip, kad mes kiekvienais metais turėtume įtikinėti, kaip svarbu tinkamai finansuoti teismus. Teismai vis dar laikosi ant profesionalumo, lojalumo, atsidavimo žmonėms. Bet į teismų sistemą nėra investuojama tiek, kad galima būtų išlaikyti efektyvų, kokybišką paslaugos teikimą. Jeigu teismai bus ir toliau finansuojami taip, kaip finansuojami dabar, mes turėsime labai didelių problemų.
Kalbant absoliučiais skaičiais, taip, teismų finansavimas padidėjo, bet matant, kad visai teismų sistemai skiriamos lėšos padidėjo 1 mln. eurų, tai tokia suma yra labai maža. Skaičiuojant nuo bendrojo vidaus produkto (BVP) skiriamas lėšas, teismų finansavimas mažėja. Jeigu mes išlaikysime tokį pat finansavimo dydį, tai jis bus 0,14 proc. nuo BVP. Jau ir taip mes ES esame mažiausiai finansuojama teismų sistema. Mažesnį finansavimą teismams skiria tik Kipras.
Kalbame apie tai, bet su konstituciniais partneriais dar nėra pavykę surasti sutarimo. Kalbu ir apie teismo personalo, tai yra teisėjų padėjėjų, psichologų, teismo posėdžių sekretorių atlyginimus. Jeigu išliks ta pati teismų finansavimo situacija, mes tiesiog neteksime žmonių. Jiems keliami reikalavimai yra labai aukšti. Pavyzdžiui, teisėjų padėjėjai, psichologai turi būti įgiję aukštąjį universitetinį išsilavinimą. Bet, tarkime, teisėjų padėjėjams vidutiniškai mokame 1 300 eurų „į rankas“. Sudėtinga įtikinti ir jaunus žmones, ir turinčius patirtį ateiti dirbti į teismų sistemą.
Mes sakome, kad teismų finansavimo problema neturi būti sprendžiama metams. Ši problema turi būti sprendžiama ilgalaikėje perspektyvoje ir surastas toks teismų finansavimo modelis, kuris užtikrintų tvarų finansavimą.
– Viena didžiausių problemų yra susijusi su nepakankamai patraukliais teisėjų padėjėjų, teismo posėdžių sekretorių atlyginimais?
– Tam tikrų klausimų yra ir dėl teisėjų atlyginimų. Bet dabar mūsų prioritetas yra teismų personalas. Ir kol kas niekaip negalime surasti praktinių sprendimų dėl personalo algų.
– Apie tai, kad sunku rasti sutarimą su valdžios atstovais dėl didesnio teismų finansavimo, teko girdėti ir iš anksčiau Teisėjų tarybai vadovavusių teisėjų. Kaip galvote, kodėl sprendimų priėmėjai neįsiklauso į pastabas dėl nepakankamo teismų finansavimo?
– Vieną argumentą žinau – biudžeto formavimas yra sudėtingas procesas, jame daug viešųjų interesų, kurie turi būti patenkinti. Teismai nėra sprendimų priėmėjai, tai jiems labai sudėtinga naudoti politikos įrankius tam, kad įtikintų kitas valdžias priimti atitinkamus sprendimus.
Dėl to mes ir sakome, kad būtinas objektyvus teismų finansavimo modelis, kurio dėka, remiantis tam tikrais kriterijais, galima būtų kiekvienais metais paskirti teismams atitinkamą biudžeto sumą. Teisėjų taryba yra pateikusi Teismų įstatymo projektą Teisingumo ministerijos sudarytai darbo grupei, kuri turi spręsti teismų personalo klausimus. Pateiktu projektu siūlome ne tik trumpalaikį problemos sprendimo būdą, bet siūlome ir tam tikrus principus, kuriais remiantis, būtų sudaromas teismų biudžetas. Pradinės diskusijos jau įvyko, teko išgirsti, kad Finansų ministerija irgi nusiteikusi turėti tam tikrus objektyvaus finansavimo principus. Esu optimistė, tikiu, kad mums pavyks surasti sprendimą.
