Karo mediko darbe svarbiausios yra pirmosios minutės po kario sužeidimo – akimirkos, kai aplink vyrauja chaosas, panika ir pasimetimas. Todėl karo medikai nuolat treniruojami veikti taip, kad net didžiausio streso sąlygomis sprendimus galėtų priimti greitai, tiksliai ir užtikrintai, rašoma Vilniaus universiteto pranešime žiniasklaidai.
Nors karo medicina dažnai siejama su frontu, pasirengimas karui vyksta nuolat.
„Aiškios ribos tarp „taikos“ ir „karo“ medicinos beveik nėra. Kariuomenė visada ruošiasi karui, todėl karo medikai nuolat treniruojasi ir mokosi iš realių konfliktų patirties“, – sako karo medicinos gydytojas, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto dėstytojas Maksimas Dmitrijevas.
Dalis šios patirties šiandien atkeliauja iš Ukrainos, kur medikai dirba su karo sužeistais pacientais ir perima jų gydymo praktiką.
Pasak M. Dmitrijevo, mūsų geopolitinė situacija verčia ruoštis galimiems scenarijams čia pat, savo teritorijoje.
„Anksčiau NATO kariams „karštas taškas“ buvo Afganistanas ar Irakas, o dabar juo tampa Lietuva“, – teigia karo medicinos gydytojas.
Karo medikas yra ir karys
Apie karo mediciną dabartinis Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Klaipėdos medicininės paramos vieneto vadas majoras M. Dmitrijevas rimčiau susimąstė tik paskutiniais rezidentūros metais. Tuo metu jis aktyviai dalyvavo VU veikloje – buvo rezidentų tarybos pirmininkas, bendravo su įvairiomis gydymo įstaigomis ir organizacijomis.
„Prieš 11 metų vienoje darbdavių mugėje užsimezgė pažintis su karo medicinos tarnybos atstovais. Būtent tada atsirado smalsumas išbandyti save naujoje, mažiau pažintoje medicinos srityje“, – prisimena vidaus ligų gydytojas.
Jis pasakoja, kad karo medicinos srityje dirbantys gydytojai pirmiausia tampa ne tik medikais, bet ir kariais. Įsidarbinę karo medicinos tarnyboje jie privalo pereiti tokią pačią atranką kaip ir visi profesinės karo tarnybos kariai – laikyti fizinio pasirengimo testus ir baigti bazinį kario kursą. Daugeliui jaunų gydytojų tai tampa visiškai nauja patirtimi, nes iki tol jie su kariuomene dažniausiai nebūna turėję jokio ryšio.
„Penkių savaičių trukmės intensyviuose mokymuose teko nuo nulio mokytis karinės tvarkos, ginklų valdymo, saugumo taisyklių, uniformos dėvėjimo principų ir net kariškos kasdienybės. Kursų metu mes, būsimieji karo medikai, gyvenome poligone, nakvojome palapinėse, maitinomės sausais daviniais ir dalyvavome lauko pratybose. Daug kas buvo nesuprantama – nauji žodžiai, nauja aplinka, nauja tvarka“, – prisimena M. Dmitrijevas.
Tačiau toks rutinos nebuvimas karo mediko darbe iki šiol jam patinka labiausiai. Šiame darbe yra daug karinės praktikos, o kasdienybė čia apima pratybas, mokymus, misijas ir darbą su pacientais.
Kaip parenkama karo ligoninės vieta?
Pasak M. Dmitrijevo, karo medicina turi dvi puses. Taikos metu ji beveik nesiskiria nuo civilinės sveikatos priežiūros – medikai dirba gydymo įstaigose, prižiūri karius ir šauktinius, atlieka įprastą gydytojo darbą. Tačiau visai kita jos dalis atsiskleidžia per pratybas, misijas ir karinių konfliktų sąlygomis.
„Kai dėvime uniformą ir operacijų rajone įrengiame savo medicinos padalinį, atsiranda tikroji karo medicinos specifika“, – sako gydytojas.
Anot jo, pratybos vyksta aplinkoje, maksimaliai priartintoje prie karo realybės, todėl jų metu tenka ne tik mokytis, bet ir teikti realią pagalbą. Būtent gebėjimas veikti ekstremaliomis sąlygomis labiausiai skiria karo mediciną nuo civilinės sveikatos priežiūros.
Pasak pašnekovo, šiuolaikiniame kare medicinos punktai tampa vienu svarbiausių priešo taikinių, todėl karo medikai nuolat balansuoja tarp būtinybės kuo greičiau pasiekti sužeistuosius ir poreikio apsaugoti savo komandą.
„Tam tenka bendradarbiauti su kitais kariuomenės padaliniais, vertinti oro gynybos situaciją, galimas raketų ar dronų grėsmes. Lauko ligoninė turi būti arti karo lauko, bet ir saugioje vietoje“, – apie savo darbą pasakoja majoras.
Svarbiausias dalykas teikiant pagalbą kariams fronte yra laikas.
„Pagal NATO standartus pagalba sužeistam kariui turi būti suteikta per pirmąsias 10 minučių. Tikslas – kuo greičiau sustabdyti kraujavimą, stabilizuoti sužeistąjį ir išlaikyti jį gyvą iki tol, kol jis pasieks ligoninę, kur jam bus suteiktas išsamus gydymas pagal visus standartus. Būtent ši greita, tiksliai sustyguota grandinė ir yra karo medicinos esmė“, – sako M. Dmitrijevas.
Tačiau tam neužtenka vien profesinių žinių ar greitos reakcijos. Karo medicina reikalauja ir psichologinio pasirengimo veikti sudėtingiausiomis sąlygomis.
„Mes turime būti psichologiškai atsparūs, bet vis dar empatiški, kad nepasiektume emocinio perdegimo, – pasakoja gydytojas. – Todėl pratybose atkuriamos maksimaliai įtemptos situacijos, kurių metu medikai ir kariai turi veikti esant nuovargiui, chaosui ir spaudimui, kad realiose situacijose išmoktų veikti automatiškai ir užtikrintai.“
Kartais automatizmas gelbsti gyvybes
Svarbią reikšmę streso sąlygomis turi aiškūs protokolai. Karo medicinoje naudojamos sistemos ir algoritmai leidžia veikti net tada, kai žmogų apima panika ar nuovargis.
„Kai jau nieko nesupranti, prisimeni tas raideles ir dirbi pagal protokolus. Automatizmas ekstremaliose situacijose gali tiesiogiai išgelbėti gyvybes“, – tikina pašnekovas.
Todėl pirmosios pagalbos mokomi visi kariai. Kiekvienas turi mokėti sustabdyti kraujavimą, uždėti turniketą ir suteikti pagalbą sau ar šalia esančiam kolegai.
Anot M. Dmitrijevo, protokolai būtini tam, kad visi komandos nariai veiktų pagal bendrą sistemą ir suprastų, kokia pagalba sužeistajam jau buvo suteikta. Vis dėlto kartais tenka improvizuoti.
„Protokolus reikia žinoti, bet kartais reikia mokėti pagalvoti ir „out of the box“ (ieškoti netradicinių sprendimų – LRT.lt), – sako jis ir priduria, kad šiuolaikinis karas keičiasi greičiau, nei spėja atsinaujinti oficialios rekomendacijos.
Kaip pasirenkama, kam padėti pirmiausia?
Vienas sudėtingiausių sprendimų, kuriuos tenka priimti dirbant karo mediku – kai sužeistųjų yra daugiau nei galinčių padėti medikų. Tokiose situacijose svarbiausiu įrankiu tampa triažas – sistema, leidžianti greitai nustatyti, kam pagalbos reikia pirmiausia.
„Yra raudoni, kuriems pagalbą turime suteikti čia ir dabar, nes kitaip jie neišgyvens. Yra geltoni, kurie gali šiek tiek palaukti, ir žali – vaikštantys sužeistieji, kuriems pagalba gali būti suteikta vėliau“, – aiškina karo medicinos gydytojas.
Jei sužeistųjų labai daug, įsijungia masinių nelaimių valdymo protokolai: kviečiama papildoma pagalba, organizuojama spartesnė evakuacija, telkiami papildomi ištekliai.
„Kartais reikia išjungti emocijas ir tiesiog profesionaliai daryti savo darbą“, – sako M. Dmitrijevas.
Jo teigimu, emociškai sunkiausia būna tada, kai negali padėti visiems iš karto. Tokiose situacijose svarbiausia nepasimesti, sustoti trumpai akimirkai, įvertinti prioritetus ir veikti pagal aiškias gaires, nes pagrindinis karo mediko tikslas – kuo greičiau suteikti profesionalią pagalbą ir išsaugoti sužeisto kario gyvybę.
Pašnekovas pabrėžia, kad kario gyvybė yra didžiausia vertybė, nes kiekvienas mūsų karys yra ilgai rengiamas profesionalas, kuris eina vykdyti užduočių rizikuodamas savo gyvybe: „Todėl kiekvienam kariui svarbu žinoti, kad jeigu jis bus sužeistas, mes būsime netoliese ir suteiksime pagalbą.“
Šiuolaikiniuose konfliktuose sužeidimų pobūdis taip pat keičiasi. Anksčiau daugiausia dėmesio buvo skiriama šautinėms žaizdoms, o dabar karo medikai dažniausiai susiduria su sprogimų, artilerijos ar dronų sukeltais kombinuotais sužeidimais.
Paklaustas, ar skiriasi sužeistų priešo karių gydymas, karo medikas tikina, kad medicininėje grandyje jokios diskriminacijos nėra – visi sužeistieji gydomi vienodai.
„Gavus informaciją apie sužeistą priešo karį, apie tai pranešama vadovybei ir karo policijai, o pats karys laikomas sužeistu pacientu, kuriam teikiama tokio pat lygio pagalba kaip ir saviems. Kai jo būklė stabilizuojama, jis perduodamas karo policijos žinion.“
Tenka būti ir odontologu
Kartais karo medikui tenka imtis ir netikėtų funkcijų – nuo dantų plombavimo iki specifinių ligų, kurios būna netikėtos, retos, gydymo.
Didžiausiu iššūkiu M. Dmitrijevui tapo atvejis, kai NATO misijų Baltijos jūroje metu vienam įgulos narui pasireiškė dekompresinės ligos požymiai (pavojinga būklė, kai staigus slėgio pokytis organizme suformuoja dujų burbuliukus).
„Tai buvo ganėtinai stresinė situacija – reikėjo greitai atpažinti ligą, su kuria praktikoje retai susiduri, pradėti gydymą ir organizuoti evakuaciją“, – pasakoja jis.
Pasak mediko, tokiose situacijose itin svarbu nebijoti tartis su kolegomis ir ieškoti pagalbos: „Niekada nereikia pasilikti vienam su problema.“
Tarnyba jūroje, anot pašnekovo, turėjo ir kitų iššūkių. Kadangi jis – vienas gydytojas – buvo atsakingas už septynių laivų įgulas, buvo iškviestas į kitą laivą dėl įtariamo apendicito ir audringoje jūroje turėjo persikelti iš vieno laivo į kitą.
„Reikėjo peršokti ant virvinių kopėtėlių ir neįkristi į jūrą“, – prisimena pašnekovas.
Dar sudėtingesnė situacija susiklostė pandemijos metu, kai laivų įgulos mėnesiais gyveno izoliuotos. Dėl griežtos COVID-19 kontrolės gydytojui teko ne tik atlikti savo tiesiogines pareigas, bet ir pavaduoti kitų sričių specialistus.
„Teko būti ir traumatologu, ir odontologu“, – sako jis ir priduria, kad tokiose situacijose itin svarbi tampa telemedicina ir nuotolinės konsultacijos su kolegomis
