Penktadienį Kaune, Prezidento Valdo Adamkaus lengvosios atletikos manieže, surengtas LTOK Olimpinis forumas. Dešimtmetį gyvavusio Olimpinio švietimo forumo tęsinys buvo pažymėtas įtraukiančiomis diskusijomis apie sporto kuriamą vertę, jo indėlį į ekonomiką bei visuomenės sveikatą, taip pat – apie sportininkų sėkmės kelią bei antrosios karjeros galimybes, rašo LTOK.
Kaip jau įprasta, forume apsilankė olimpiečiai, paralimpiečiai, treneriai, pedagogai, sveikatos ir švietimo ekspertai.
Sportas turi tapti rutina
LTOK Olimpinis forumas prasidėjo įdomia diskusija „Sportas augina valstybę ar valstybė auginą sportą“.
„Sportas turi būti vertinamas ne tik medaliais ir rezultatais, bet ir bendru požiūriu. Dabar laikai pasikeitė. Jeigu mano kartos vaikus būdavo sunku išvilioti iš kiemo, tai dabartinę kartą sunku privilioti į jį“, – teigė olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Diskusijos dalyviai pateikė kai kurių užsienio valstybių teigiamus pavyzdžius, tuo pačiu pabrėždami, kad Lietuva turi sukurti sau tinkančią strategiją.
„Man patinka Islandijos pavyzdys – kai valstybė pamatė ir suprato, kad jaunimas eina į šoną, tai ji pradėjo tą padėtį taisyti per fizinį aktyvumą ir sportą. Lietuvai reikia savo modelio, bet tam būtinas strateginis valstybės požiūris su atitinkamu mąstymu, ko dabar trūksta. Neturime apibrėžtos sporto strategijos ir nežinome, kas mums yra svarbu. Turime skatinti judėjimą ir išnaudoti sporto ambasadorius, rodančius pavyzdžius“, – pabrėžė D. Gudzinevičiūtė.
Lietuvos Ministrės Pirmininkės Ingos Ruginienės patarėjas Povilas Saulevičius pasakojo, kad sporto tema turi būti visų šalies politikų darbotvarkėje ir visi turi dirbti išvien.
„Sportas, fizinis aktyvumas yra valstybės gerovės pagrindas. Fizinis aktyvumas yra viena prioritetinių krypčių, šiemet startuoja projektai savivaldybių sportinės infrastruktūros gerinimui, bet tai nėra pagrindas, kur reikia sutelkti visą dėmesį. Reikia, kad žmonės norėtų sportuoti“, – sakė P. Saulevičius.
Jis išskyrė Švedijos pavyzdį: „Šioje šalyje fizinis aktyvumas yra integruotas į kasdienį gyvenimą per mokyklą, ugdymo procesą, savivaldybių veiklą ir valstybės politiką. Šia linkme reikėtų judėti ir Lietuvoje. Reikia galvoti apie projektinio finansavimo fiziniam aktyvumui atsisakymą ir galvoti apie bendrą strategiją. Dėl to inicijuojame Sporto ir Sporto tarybos įstatymų korekcijas, kad nuo kitų metų galėtume startuoti su kitokia finansavimo sistema“.
D. Gudzinevičiūtė akcentavo nevyriausybinių organizacijų svarbą populiarinant sportą bei pastebi, kad skiriant mažiau pinigų sportui, jų dar daugiau prireikia vaistams, gydytojams ir tai pačiai gynybai, nes jai būtini sveiki ir fiziškai stiprūs žmonės.
„Sportas ir fizinis aktyvumas turi būti populiarus. Nuo darželio vaikams turime skiepyti, kad jie norėtų sportuoti. Matau neišnaudotą LTOK, kuris galėtų būti vienas iš faktorių, važinėjant po Lietuvą ir nuo mažens skiriant dėmesį vaikų fiziniam aktyvumui“, – sakė P. Saulevičius, atskleidęs, kad valstybė yra įsipareigojusi 30 proc. pakelti atlyginimus treneriams.
Nenuostabu, kad žmones ir organizacijas dažniausiai įkvepia teigiami pavyzdžiai. Vienas tokių – sportiškiausia savivaldybe pripažintas Kauno rajonas.
„Ne šiandien ir ne vakar supratome, kad sporto salės, stadionai, plaukimo baseinas ir dviračių takai nėra prabanga – tai būtinybė. Savo biudžete kasmet 3 proc. skiriame sportui, neskaitant įvairių programų bei verslo indėlio. Turime kurti tinkamą aplinką kuo arčiau gyventojų. Kai atsiranda pasiūla, tada ateina ir įprotis sportuoti“, – atskleidė Kauno raj. meras Valerijus Makūnas.
Nauja iniciatyva Kauno rajone – žalingų įpročių prevencija per sportą. Bendradarbiaujant su kineziterapeutais, sporto ir IT specialistais, bus ištirti 5000 moksleivių laikysena, antsvoris ir fizinis pajėgumas. Duomenys bus apdoroti ir pateikti tėvams su rekomendacijomis.
Gydytojas-kardiologas Pranas Šerpytis taip pat mano, kad viskas prasideda nuo mažos ląstelės – bendruomenės įsitraukimo.
„Valdas Adamkus visada būdavo ištikimas sportui ir fiziniam aktyvumui, todėl tai yra geras pavyzdys. Reikia erdvių aktyvumo pamokoms, jų yra per mažai. Jeigu norime formuoti asmenybę be žalingų įpročių, tai fizinis aktyvumas yra vienas svarbiausių faktorių. Galime rinktis įvairias sporto formas ir turime ugdyti įprotį sportuoti nuo vaikystės. Tai turi būti tokia rutina kaip dantų valymas“, – akcentavo P. Šerpytis.
Sveikatos specialistas pateikė ir pastebėjimą, kad aktyvesni vaikai dažniausiai pasiekia geresnius rezultatus ir moksluose. „Sveika visuomenė kuria geresnę valstybę“, – reziumavo jis.
Paskelbta pirmoji „Čempionė“
LTOK Lyčių lygybės komisija pirmą kartą įgyvendino projektą „Čempionė“. Šis apdovanojimas skirtas moteriai, kuri savo asmeniniu pavyzdžiu, profesine veikla ir iniciatyvomis aktyviai prisideda prie lyčių lygybės, įvairovės ir įtraukties sporte.
Pirmąja projekto laureate tapo Vita Vitkutė-Degutienė. Jos sukurta nacionalinio masto iniciatyva „Minam100” į dviračių sportą įtraukė daugybę vaikų ir šeimų.
Tarp projekto finalininkių taip pat buvo žolės riedulio specialistė Joana Gaidamavičienė, imtynių atstovė Indrė Bubelytė, orientavimosi sporto mylėtoja Gabija Ražaitytė bei buriavimo bendruomenės narė Indrė Žičkuvienė.
Iš Kanados į Kauną – pasidalinti karjeros istorija
Olimpietis, čiuožėjas Saulius Ambrulevičius dėl LTOK Olimpinio forumo į Kauną atskrido iš Kanados. Išdalinęs autografus ir nusifotografavęs su daugybę žmonių, jis lipo ant scenos ir pasidalino savo mintimis apie kelią svajonių link.
S. Ambrulevičius pabrėžė, kad motyvacijos jam netrūko nuo pat vaikystės. Eiti į treniruotes jam patikdavo labiau nei į mokyklą. Ir nesvarbu, kad treniruotis teko ir Kaune, ir Elektrėnuose ir ant „Akropolio“ ledo. Būtent sportas jį suformavo kaip asmenybę.
„Sportas man padėjo jaustis stipriam ir sveikam. Pridėjus žinias iš patirties bei universiteto, dabar pats galiu padėti jaunesniems žmonėms“, – sakė S. Ambrulevičius.
Kaip ir daugeliui jaunų sportininkų, jam teko išgyventi ne vieną sudėtingą momentą, juolab, kad ir pats dailusis čiuožimas prieš keliolika metų nebuvo toks populiarus ir svarbus Lietuvai.
„Sporto nemesti padėjo tėtis. Jis sakė, kad galiu mesti, tik tada jau nebelabai man padės. Likimas ar ne, bet tada man pradėjo sektis sporte – pavyko nauji elementai, taip pat pamačiau tarptautinį lygį. Tai mane įkvėpė tęsti sportinį kelią“, – teigė S. Ambrulevičius.
Kai jam buvo 15 metų, lietuvis tapo jauniausiu pasaulio čempionato dalyviu. Daugeliui 15-mečių dabar dažniausiai yra kitokie prioritetai.
„Būreliai po pamokų ir treniruotės atimdavo visą laiką ir jo nebelikdavo kažkam kitam, todėl neturiu kuo gailėtis. Kai išvykau į užsienį be didelių resursų, tai supratau, kad būtent diskomfortas parodo, ko tu neturi ir ką reikia labiau pradėti vertinti. Dėl to visada iš to, ką turiu, stengdavausi išspausti maksimumą“, – kalbėjo S. Ambrulevičius.
Čiuožėjas neslepia, kad šioje sporto šakoje labai daug ką lemia psichologinis tvirtumas. Jis prisiminė olimpines žaidynes, kuomet JAV čiuožimo žvaigždė Ilja Malininas, būdamas ryškiu favoritu, patyrė visišką fiasko ir liko be medalio.
„Jis tiesiog perdegė. Jis atstovauja didelei šaliai su milžinišku spaudimu, o kur dar socialinės medijos įtaka. Iš tikro psichologinis pasirengimas labai daro įtaką pasirodymui. Tai yra didžiulis darbas su savimi ir didžiausias priešas esi pats sau“, – aiškino S. Ambrulevičius.
Kai S. Ambrulevičiui buvo 21-eri, jis nusprendė pasitraukti iš čiuožimo. Visgi, nauja patirtis televizijos projekte sugrąžino meilę čiuožimui. Netrukus atsirado galimybė išvykti į JAV ir tęsti karjerą šokiais ant ledo. Jis griebėsi savo naujo karjeros šanso, kuris nuvedė iki nuostabaus pasirodymo šių metų žiemos olimpinėse žaidynėse su Allison Reed.
„Kai išvykau į JAV, nebeturėjau finansinio palaikymo iš Lietuvos, viskas liko mano vieno rankose. Pasisekė, kad galėjau dirbti treneriu Kanadoje, todėl nebuvo klausimas ar verta kasdien važinėti į JAV treniruotis, nes tai buvo karjeros galimybė – dabar arba niekada. Buvo tarpas kai tris mėnesius neturėjau laisvos dienos, bet turėjau aklą užsivedimą“, – pabrėžė čiuožėjas.
Po įvairių karjeros vingių, S. Ambrulevičius su A. Reed iškovojo Europos čempionato bronzą ir galiausiai debiutavo olimpinėse žaidynėse. Jis prisipažino, kad kai trūko partnerės, Allison variantas iškart buvo tinkamas dėl žmogiškumo faktoriaus: „Labai gerai sutarėme kaip žmonės ir kaip draugai.“
Sportas – prekės ženklas
Nemažai dėmesio susilaukė diskusija „Sportas kaip prekės ženklas: nuo vadybos iki veido“. Visi dalyviai akcentavo, kad didžiausią patrauklumą sporte suteikia rezultatai. Visgi ryšį su verslu padeda sukurti ir vadybiniai gebėjimai bei įvaizdžio formavimas.
„Rezultatai turi būti, nes be jų nėra ką aptarti, bet daug ką lemia ir paties sportininko asmenybė ir vadyba. Sportininkai turi tapti įkvėpimu, nes pavyzdys yra labai užkrečiantis. Visgi jis gali ateiti ne tik per varžybas, bet ir per socialinius tinklus. Sportininkai vis daugiau dalinasi savo patirtimis, išgyvenimas ir komunikuoja su sekėjais. Mums dar trūksta supratimo, kad sportininkus reikia remti, bet džiaugiuosi, kad viskas po truputį keičiasi“, – kalbėjo viena populiariausių Lietuvos lengvaatlečių Diana Zagainova.
Sportininkė turi bendradarbiavimo sutartį su sportinės aprangos milžine „Puma“. Sportininkė prisipažįsta, kad su „Puma“ ryšys užsimezgė po pirmų ryškesnių pergalių, laimėjus Europos U23 čempionatą, bet labiausiai ji džiaugiasi, kad atradus bendras vertybes ir tinkamą požiūrį, šį bendradarbiavimą pavyksta tęsti ir toliau.
„Sportininkas turi tikti prekės ženklui – tiek vertybėmis, tiek savo veikla. Man prireikė daug asmeninio kontakto, dalyvavimų renginiuose, vykimo į būstinę. Darbas su viešinimo kanalais nėra lengvas. Tai reikalauja, planavimo, laiko, įgūdžių, bet taip atsiranda matomumas, o po to verslai jau pamato prasmę“, – aiškino D. Zagainova.
Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Edgaras Stankevičius akcentavo visos komandos darbą ir atsidavimą. Jis pabrėžė, kad su rėmėjais stengiamasi išnaudoti turimą infrastruktūrą. Nors rezultatai dar nėra džiuginantys, atsiradęs dėmesys žiūrovams, partneriams suteikia galimybes abipusiam augimui.
„Svarbiausias yra pasitikėjimas tuo, ką darai. Sunku yra po pralaimėjimų, bet tai yra gyvenimiška patirtis. Viską atperka emocijos, sukylančios skambant šalies himnui, – teigė E. Stankevičius. – Dirbame neskaičiuodami darbo valandų, bet dėl to ir turime daug idėjų įtraukiant savivaldybes, valstybę, LFF ir verslą. Taip atsiranda investicinis produktas. Esame gerame kelyje, nors Lietuvos sportui vis dar trūksta tinkamo valstybinio požiūrio ir strategijos.“
Lietuvos sporto universiteto (LSU) rektorė Diana Rėklaitienė neslepia, kad sporte vertę kuria daug detalių, kurias kiekviena sporto šaka ar organizacija gali pasirinkti.
Jos teigimu, Lietuvoje trūksta sporto vadybininkų, kurie gebėtų išmanyti daug sričių. Sportas vis dar nėra matomas kaip verslas, todėl reikia ugdyti mąstymą, jog sportas turi būti tiek valstybės, tiek verslo investicija.
„Mūsų universitetas ruošia sporto vadybininkus, tačiau valstybei vis dar trūksta sistemiškumo ir strategijos. Viskas šiuo metu laikosi dėl entuziazmo“, – sakė ji.
LTOK ir kai kurių kitų sporto organizacijų rėmėjo „Volfas Engelman“ vadovas Marius Horbačauskas atskleidė, kaip atranda ryšį su sportu: „Įmonė, kuri nori ilgai ir sėkmingai veikti, turi būti aktyvi visuomenės dalis. Mums atsakomybės jausmas ir dalinimasis su visuomene yra be galo svarbus. Svarbiausia – žmonių ambicijos su degančiomis akimis. Tada prisideda talentas, vadyba, taip pat – valstybės požiūris bei infrastruktūra. Būkime pozityvūs – nereikia kažko laukti, kad kažkas duos. Daugiau pasiekia tie, kurie labiau nori ir dirba.“
Oksanos Dobrovolskajos pranešimas nepaliko abejingų
Daugiausiai ovacijų Kaune penktadienį susilaukė paralimpietė, pasaulio čempionato prizininkė Oksana Dobrovolskaja.
„1 proc. regėjimo ir 100 proc. tikėjimas – mano kelias į pergales“ – tokio pranešimo žinutę skleidusi sportininkė pasidalino savo istorijomis, kurios neabejotinai taps pavyzdžiu ateities kartoms.
Kai mokykloje ji dėl silpstančio regėjimo pradėjo jaustis atstumiama – ji judėjimo džiaugsmą atrado aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Mokyklos bendrabutis išmokė naujų savarankiškumo ir kalbos pamokų.
Kova su gėdos jausmu jai kainavo daug sudėtingų akimirkų. Ji gėdijosi pradėti naudotis aklųjų lazdele, bet galiausiai ji ištvėrė neplanuotas keliones vienai Indijoje ir Lietuvoje, išgyveno daug skaudžių akimirkų tam, kad suprastų – jog pasaulis visgi yra gražus. Žmonės jai ištiesė pagalbos ranką kai buvo sunku, o galiausiai nuvedė į disko metimo stadioną.
Staigiai prasidėjusi karjera vos nesibaigė po Tokijo paralimpinių žaidynių – 29.30 m rezultatas sugrąžino jau primirštą gėdos jausmą.
„Tuomet pagalvojau, kad gal man čia ne vieta. Nedaug trūko, kad nebesportuočiau. Visgi nepasidaviau po pirmo pralaimėjimo ir grįžau. Pasaulio čempionato bronza parodo, kad kelias yra teisingas. Iš tikro didžiausia kova vyksta ne su kitais, o su savimi. Tą kovą aš laimėjau. Tai yra mano
istorija. Šiandien turiu tikslą iškovoti paralimpinį medalį, bet svarbiausia yra tai, kad aš judu link savo tikslo. Aš nebebijau“, – savo pranešimą apibendrino O. Dobrovolskaja.
Kelias po karjeros turi būti planuojamas iš anksto
Olimpinis forumas finišavo diskusija „Pakabinau batelius ant vinies: kas toliau“? Trys diskusijos dalyviai pasidalino savo skirtingomis patirtimis užbaigus sportinį kelią.
Olimpinė prizininkė, lengvaatletė Austra Skujytė karjerą baigė 2017 metais, nuolat kamuojama problemų su Achilu.
„Buvo nelengva baigti karjerą, bet iškart turėjau raginimų pereiti prie treniravimo. Dėl to problemų nekilo. Iš tikro, dabar paėmus kokį įrankį į rankas, pasiilgstu to jaudulio, nors tai jau praeitis“, – šypsojosi A. Skujytė.
Kitas tituluotas sportininkas, irkluotojas Mindaugas Griškonis savo profesionalo karjerą užbaigė prieš keletą metų. Tiesa, Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vicečempionui po to sukti galvos nebereikėjo, nes apie antrą karjerą jis galvojo dar tik pradėjęs sportuoti.
„Apie karjeros pabaigą galvojau jau prieš 15 metų, todėl įkūriau transporto įmonę. Visą karjerą derinau darbą su sportu. Dabar labiausiai pasiilgau trijų pavasarių – kai sportuodavome, sezoną pradėdavome Ispanijoje, vėliau vykdavome į Šveicariją, o vėliau į Lietuvą – ir visur pavasaris būdavo vis kitoks.
M. Griškonis, dabartinis LTOK generalinis sekretorius ir Lietuvos irklavimo federacijos prezidentas, pasakojo, kad 23 metus iš eilės neturėjo atostogų, todėl pirma mintis po karjeros pabaigos buvo apie poilsį gulint po saulėtu dangumi. Visgi dabar jis išlieka aktyvus ir laisvą laiką leidžia judėdamas bei skatindamas tą daryti savo dukrą.
Buvęs ilgametis Lietuvos krepšinio rinktinės narys Mantas Kalnietis prisiminė savo paskutinį sezoną Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandoje.
„Žinojau, kad laukia paskutinis sezonas, nes traumos nebeleido duoti komandai tiek naudos, kiek norėjau. Visgi dar prieš Kalėdas supratau, kad viskas jau tapo kančia, todėl nebelaukiau sezono pabaigos ir išėjau“, – teigė M. Kalnietis.
Didelis futbolo mylėtojas uždirbo pakankamai, kad galėtų sau leisti tiesiog nieko neveikti, tačiau jis iškart ėmėsi darbo savo mylimoje organizacijoje ir tapo „Kauno Žalgirio“ futbolo klubo prezidentu.
„Negalėčiau tiesiog laukti pietų miego ir nieko neveikti. Turiu dar daug ambicijų, todėl noriu jas realizuoti. Iš krepšininko karjeros labiausiai pasiilgau bajerių rūbinėse, vienų kitų patraukimų per dantį. Futbole, kur esu klubo vadovas, tiek jau leisti negaliu“, – šypsojosi M. Kalnietis.
Visi dalyviai sutartinai pabrėžė, kad apie antrą karjerą reikia galvoti jau sportuojant, todėl labai svarbu, pradėjus ar įsibėgėjus sportinei kelionei, neapleisti ir mokslų.
