Paminklai – labai dažna ir populiari tema, kuria Lietuvoje nuolat diskutuojama, vertinama ir aptariama. Vieni paminklai statomi, kiti griaunami ar bandomi kontekstualizuoti. LRT KLASIKOS tinklalaidėje „Lisabonos radijas“ vedėjai Lina Häll ir Norbertas Černiauskas diskutuoja, kaip atrodo panašios diskusijos Europos kontekste ir kokios griovimo ar įpaminklinimo strategijos yra naudojamos.
Ką daryti, jei apie asmenį, kuriam jau yra pastatytas paminklas, paaiškėja nauja informacija, nušviečianti kontroversiškas gyvenimo puses ar poelgius? N. Černiauskas įvardija keturis galimus problemos sprendimo būdus: pirmasis – tiesiog nugriauti, antrasis – pakeisti kitu, pagerbiančiu labiau to vertos istorinės asmenybės atminimą, trečiasis – papildyti paminklą atnaujinta informacija, o ketvirtasis sprendimas – palikti paminklą tokį, koks yra.
Tiesa, paminklo kontekstualizacija ar konversija yra išties sudėtingas procesas, kuris veikia ne visada. Sudėtingiausi pavyzdžiai, vedėjo teigimu, yra susiję su totalitarinių režimų palikimu – paminklais nacių ir sovietų lyderiams. Jis pasakoja, kad Vokietijos mieste Šverine tebestovi statula Leninui, dėl kurios pastaraisiais metais virė diskusijos.
Vietos savivalda priėmė sprendimą įtraukti paminklą į paveldo sistemą ir palikti jį kaip to laikotarpio atspindį. Tačiau net ir siekis prie paminklo pritvirtinti informacines lenteles, aiškinančias, kokia asmenybė buvo Leninas, N. Černiausko nežavi. „Nežinau, ar tai kaip nors gelbėtų situaciją, nes Leninas nėra ta asmenybė, kurios paminklą reikėtų turėti“, – teigia jis.
L. Häll atkreipia dėmesį į tai, kad pastarąjį dešimtmetį Europoje griūva Lenino paminklai. Didžiausiais skaičiais išsiskiria Ukraina. Vedėja pasakoja, kad dar 2013-aisiais Ukrainoje stovėjo tūkstančiai paminklų, tačiau jau 2015-aisiais buvo priimti dekomunizacijos įstatymai, pagal kuriuos sovietiniai monumentai turėjo būti panaikinti. Ukraina nugriovė tūkstančius Lenino skulptūrų ir kitų paminklų, be to, buvo pakeisti gatvių ir miestelių pavadinimai. Pavyzdžiui, Lenino gatvė virto J. Lennono gatve. „Vertybėms, kurioms atstovavo ankstesnis pavadinimas, buvo pastatytas vakarietiškas simbolis, atspindintis provakarietišką kryptį“, – aiškina L. Häll.
Norvegai negarbina, bet ir neišmeta
Verta paminėti ir pavyzdį iš Norvegijos – vieno žymiausių 20 a. rašytojų, bendradarbiavusio su naciais Knuto Hamsuno atminimo įamžinimą. N. Černiauskas pasakoja, kad viena šiaurės Norvegijos mokykla, pavadinta Knuto Hamsuno vardu, gavo naują geografinį pavadinimą. Tai sukėlė įvairių diskusijų, tačiau jos buvo gana santūrios. „Įdomu tai, kad norvegai kontroversiškų asmenybių negarbina, bet ir neišmeta“, – pastebi N. Černiauskas.
Vedėja prisimena rašytojo 150-ųjų gimimo metinių minėjimą, kai buvo atidarytas jo vardu pavadintas centras. Dėl kontroversiškos K. Hamsuno asmenybės ir jo sąsajų su naciais centrą atidaryti užtruko daug laiko, tačiau, direktoriaus teigimu, tai yra priemonė adresuoti sudėtingą praeitį. „Norvegija parodo pavyzdinį būdą, kaip galima žiūrėti į problemiškas savo tautos asmenybes“, – apibendrina L. Häll.
Vedėjai išskiria ir kitą problemišką paminklų grupę, siejamą su kolonizacija. 20 a. pradėta atvirai kritikuoti miesto centre stovinčius paminklus, skirtus rasistinių pažiūrų asmenybėms, atsakingoms už nusikaltimus žmogiškumui, atminti. „Ką tai sako juodaodžiams žmonėms mieste? Kaip jie turėtų jaustis matydami pagerbtą tokį asmenį?“ – kelia klausimą L. Häll.
Vedėja prisimena radikalias priemones, kurių ėmėsi britų ir amerikiečių protestuotojai. Bristolio mieste 2020 metais buvo nuversta vergų prekeivio Edwardo Colstono statula. Panaši situacija įvyko ir Vašingtone, kai „Black Lives Matter“ protestų metu buvo nugriauta konfederatų generolo, taip pat išsiskyrusio rasistinėmis pažiūromis ir nusikaltimais, Alberto Pike`o statula. Tačiau po penkerių metų JAV prezidento Donaldo Trumpo įsakymu ji buvo atstatyta.
Savitas strategijas, sprendžiant kontroversiškų paminklų problemas, naudoja ir Europos šalys. N. Černiauskas pasakoja, kad Portugalijos diktatoriaus Antonio Salazaro atminimas ir ženklai yra visiškai ištrinti, o Ispanijoje diskusijos šia tema yra gana gyvos. „Dvi kaimyninės šalys, tas pats laikotarpis, o vertinimai skirtingi“, – svarsto vedėjas.
Italijos pavyzdys – visiškai kitoks. Italijos lietuvė Daiva Lapėnaitė pasakoja, kad šalyje egzistuoja ir Sovietų Sąjungos prospektas, ir gatvės, ir Lenino biustas. Įtikinti visuomenę skirti laiko ir dėmesio gatvių pavadinimų keitimui ir susijusių registracijos dokumentų ir kitų dalykų tvarkymui nėra lengva. Moteris visuomenės požiūrį apibūdina taip: „Nėra prasmės skelbti karo istorijai.“
Šveicarijoje – siekis objektus įkontekstinti
Išskirtinis atminties politikos pavyzdys – Šveicarijos strategija įpaminklinimo klausimu. L. Häll pasakoja, kad 2024 metų gegužę Ženevos miestas pristatė veiksmų planą, kaip elgtis su kontroversiškais monumentais ir skulptūromis, kurie yra susiję su rasizmo ar kolonializmo problematika. Miesto meras Alfonsas Gomezas pasakė, kad nė viena skulptūra ar monumentas nebus nuversti ir kad nė viena gatvė nebus pervadinta, tačiau bus siekiama tas vietas ir objektus įkontekstinti.
Tai bus daroma itin atsargiai, konsultuojantis su ekspertais. Šveicarijos pavyzdį giria vedėjas N. Černiauskas ir atkreipia dėmesį, kad dabartiniai greiti sprendimai po kurio laiko gali atrodyti visai kitaip. „Dabar gali atrodyti, kad viską žinome apie asmenis, kuriuos įamžiname, kuriems statome statulas. Bet gali būti, kad, praėjus keliems dešimtmečiams, kitos kartos su šiais paminklais darys įvairiausius dalykus“, – teigia vedėjas.
Viso pokalbio klausykitės LRT KLASIKOS tinklalaidės „Lisabonos radijas“ įraše.
Parengė Rugilė Ulytė.
