„Mudu gyvi, o Slavikui dronas suknežino galvą. Išsigelbėjau, nes paskutiniu momentu spėjau iššokti iš automobilio, o Slavikas nesureagavo. Dronas prakirto mikroautobuso stogą ir pataikė tiesiai į jį. Mašina dabar stovi mano tėvų kieme, baisu prie jos artintis, nesiryžtu remontuoti. Vos ją pamačius, atgyja kraupūs prisiminimai“, – pasakojo Bohdanas Zujakovas.
26 metų vaikinas yra tapęs kone legenda gimtajame Kramatorske – subūrė savanorių komandą, vykstančią evakuoti civilių ne tik iš vadinamosios pilkosios, bet ir iš mirties zonos pafrontėje. Nors ant mašinų puikuojasi ryškus užrašas „Evakuacija“, jos dažnai tampa taikiniu negailestingiems okupantams. Per interviu LRT.lt Bohdanas prisipažino, kad priešo dronai juos atakavo apie dvidešimt kartų, tris mašinas sunaikino. Tragiškiausias nutikimas, per kurį žuvo kartu vykęs garsus Charkivo savanoris Viačeslavas Ilčenka, įvyko prieš keturis mėnesius, vykstant į Kostiantynivką išgabenti per bombardavimą sužeisto pensininko. Bohdanas apie Slaviką, nuo karo pradžios gelbėjusį pafrontės civilius, buvo girdėjęs, tačiau tą dieną jų keliai susitiko pirmą kartą. Dabar dėl Slaviko apdovanojimo po mirties didvyrio medaliu yra renkami parašai.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Bohdanas, 26 metų savanoris iš Kramatorsko, subūrė komandą civilių evakuacijai iš pavojingų zonų, nepaisant nuolatinių priešo atakų ir patirtų nuostolių.
- Tragiškas įvykis, per kurį žuvo savanoris Viačeslavas Ilčenko, įvyko „mirties kelyje“ link Kostiantynivkos, kai jų mašiną atakavo dronas, o Bohdanas ir Edikas buvo sužeisti.
- Bohdanas ir jo komanda gelbsti civilius, net jei jie atsisakė evakuotis anksčiau ar prašo nugabenti tik į netoliese esančius kaimus, taip pat teikia pagalbą po apšaudymų.
- Bohdanas, buvęs sportininkas ir aktyvistas, karo pradžioje padėjo įrengti patikros postus, tvirtinti pastatus ir platinti humanitarinę pagalbą, kol galiausiai ėmėsi civilių evakuacijos.
- Bohdanas, įgijęs daug patirties ir supratęs žmonių lūkesčius, norėtų bolotiruotis į merus. Jis baiminasi dėl Kramatorsko ateities, bet pasiryžęs likti ir toliau gelbėti žmones.
Pusiaukelėje tarp Kramatorsko ir Kostiantynivkos yra Družkivkos gyvenvietė, o 12 kilometrų kelias nuo jos iki Kostiantynivkos vadinamas mirties keliu, nes priešai siekia sunaikinti į frontą vykstančius karius ir techniką. Plentas yra apdengtas tinklais, tačiau dėl nuolatinių dronų atakų jie daug kur skylėti, pakelės nusėtos sudegusiomis mašinomis. „Slavikas tą kartą kažkodėl neturėjo nei šalmo, nei apsauginės liemenės, todėl aš ir tos išvykos partneris Edikas įkalbinėjome jį nevykti į Kostiantynivką, bet jis užsispyrė ir įsiprašė į mašiną. Atsisėdo priekyje šalia manęs. Artėjant link Kostiantynivkos dronų daviklis nuolat signalizavo, kad jų daugėja ir jie skraido kažkur šalia, bet nesimatė, nes buvo apsiniaukę. Krintantį tiesiai į mus droną pamačiau paskutiniu momentu ir iššokau, bet skeveldros vis vien įsirėžė į ranką, nugarą, koją. Mašinos gilumoje sėdėjusiam Edikui pataikė į stuburą ir koją, o Slavikas liko sėdėti sukniubęs. Jam nebebuvo galima padėti – galva buvo suknežinta. Buvo pavojus, kad gyvus mus pamatę dronai atakuos pakartotinai, bet, laimei, pro šalį važiavę kariai mus įsodino į mašiną ir nuvežė į ligoninę. Ištraukus skeveldras ir aptvarsčius žaizdas, su Ediku po kelių valandų nuvykome parvežti Slaviko kūno, parsitempėme ir mašiną. Priekinė sėdynė liko raudona nuo įsigėrusio kraujo“, – pasakojo Bohdanas.
Vaikinas prisipažino, kad neretai nutinka taip, jog vyksta išgabenti gyvų žmonių, o nuvykę randa jau mirusius. Žūstama tiek bomboms pataikius į gyvenamą namą, tiek einant pėsčiomis kelis kilometrus iki vietos, kur gali privažiuoti evakuacinė mašina. Būna, kad iš anksto žino, jog teks gabenti mirusiuosius, bet neatsisako to daryti, nes nenori tautiečių palikti nepalaidotų. „Neklausiu, ar taip ilgai fronto zonoje užsilikę civiliai nėra vadinamieji vatnikai, laukę išvaduotojų rusų. Jei jie patys ar giminaičiai paskambinę maldauja išvežti, važiuojame nieko neklausinėdami. Aišku, apmaudu, kad ignoruoja mūsų siūlymus išvykti anksčiau, kol frontas dar ne taip arti. Apmaudu ir dėl to, kad atsisako vykti toliau, o prašo gabenti į kaimą, esantį už 5–10 kilometrų. Taip viliasi kuo greičiau grįžti į namus ir ignoruoja perspėjimus, kad po pusmečio priešas priartės ir vėl bus tas pats pragaras, vėl maldaus išgabenti“, – pasakojo Bohdanas.
Vaikinas neslėpė bijantis, kad toks likimas po kurio laiko gali ištikti ir jo gimtąjį Kramatorską. 2014 metais Rusija įsiveržė į Donecko sritį ir užėmė 80 proc. akmens anglies ir retųjų metalų klodais garsėjančio regiono ir sostinę Donecką. Nuo tada neokupuotos dalies centru tapo Kramatorskas. Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pareiškė, jog derėtis su Kyjivu dėl taikos sutiks tik Ukrainos kariams pasitraukus iš visos Donecko srities, o tokiems jo žodžiams antrino ir JAV prezidentas. Ukrainiečiai nesutinka atiduoti savų žemių, jų kariai didvyriškai ginasi, tačiau priešas po truputį artėja link Kramatorsko ir greta esančio Slovjansko.
Bohdanas planavo dirbti fizinio lavinimo mokytoju ir tapti pasaulio rankų lenkimo čempionu. Prieš karą spėjo varžytis vos viename pasaulio čempionate, buvo mažai patyręs, iškovotą tryliktą vietą planuoja būtinai pagerinti. Vaikinas mėgo ir išvykas į gamtą, inicijavo šiukšlių rinkimo ir miško gaisrų gesinimo akcijas. Prasidėjus karui, pirmą dieną nuvyko į meriją klausti, ar reikia pagalbos, ir su suburta bičiulių komanda įrengė daugumą kelius blokavusių patikros postų. Paskui smėlio maišais tvirtino ligonines, administracinius pastatus. Kai į miestą iš užsienio ėmė plaukti humanitarinė pagalba, padėjo ją iškrauti ir išvežioti po kaimus. Juose išgirdęs prašymų evakuoti nusprendė organizuoti civilių išgabenimą iš fronto zonos. Vėliau atsisakė vežti maistą į kaimus, nes tai, pasak jo, kūrė iliuziją, kad pafrontėje verta pasilikti gyventi.
Bohdanas nesitenkina vien evakuacine veikla. Subūrė komandą, kuri po kiekvieno apšaudymo Kramatorske ir gretimuose kaimuose skuba gabenti sužeistųjų į ligonines ir padeda žmonėms užkalti langus, taisyti stogus, kad jie nesušaltų. Užsieniečiai padovanojo kelias naudotas greitosios pagalbos mašinas, komanda įsigijo ir remonto darbams reikalingos technikos. „Pradžioje į evakuacijas vykau su skolintomis mašinomis, vėliau nusipirkau seną žigulį, dabar važiuoju su padovanotomis. Įgijau daug patirties, sužinojau žmonių lūkesčius, suprantu, kad daug ką būtų galima daryti kitaip ir geriau, tad norėčiau bolotiruotis į merus. Bijau, kad frontui artėjant iš Kramatorsko gali likti tik griuvėsiai, tačiau iš čia neskubėsiu išvykti, toliau gelbėsiu sužeistuosius, evakuosiu užsilikusius; viliuosi, kad Dievas saugos mane“, – kalbėjo vaikinas.
