Šias mintis ant popieriaus dėliojau dieną, kai kartu su Šiaurės ir Baltijos šalių jaunųjų lyderių delegacija stovėjau Nir Ozo kibuce – vienoje iš bendruomenių, labiausiai nukentėjusių 2023 m. spalio 7 dieną. Prieš kelias valandas „Nova“ muzikos festivalio žudynių vietoje klausiausi Mazal Tazazu, „Nova“ muzikos festivalio išgyvenusiosios, liudijimo.
Nepaisant to, kad ir vėl Izraelis buvo žiauriai užpultas, buvo daug kur suabejota jo teise egzistuoti. Lietuva, kaip ir daugelio politinių tendencijų atveju, į šį pokytį reagavo pavėluotai.
Atskiri mūsų, lietuvių, tautos atstovai prisidėjo prie žydų tautos naikinimo. Esu dėkingas, kad didžioji mūsų tautos dalis šiandien – gal ir negarsiai, bet nuoširdžiai – pripažįsta atsakomybę žydų tautai ir valstybei. Mes žinome, kas ir ką padarė. Ir kai buvo ištarti žodžiai „Niekada daugiau“, visi priėmėme juos rimtai. Vakarai juos priėmė taip pat rimtai.
Tą pačią savaitę stovėjau Jad Vašemo Vardų salėje – vietoje, kuri primena sunkiai įsivaizduojamus žiaurumus ir tai, kas atsitinka, kai sąmoningai atsisakome žmogiškumo.
Pasaulinio chaoso apsuptyje, kai ir mūsų valstybingumo garantijos dreba, pasaulį vėl pradėjo blaškyti sąmokslo teorijų, antisemitizmo ir antiizraelietiškumo vėjai. Žodžiai „sionizmas“ ir „sionistas“ virto keiksmažodžiais. Kaip tai atsitiko, kai visi garsiai ir tyliai buvome pažadėję, kad tai nebepasikartos?
Vilniaus gatvėse jau skanduojama: „From the river to the sea, Palestine will be free.“ Ir simptomiška, kad net (buvusios) premjerės Ingos Ruginienės štabas praėjusią vasarą buvo priverstas aiškintis, kurioje eisenoje ji buvo nusifotografavusi – Gegužės pirmosios profesinių sąjungų eitynėse ar mitinge, kuriame plevėsavo Palestinos vėliavos. Pati buvusi premjerė tvirtina, kad tai buvo profsąjungų eisena, o Palestinos vėliavos joje buvo tiesiog vienos iš kelių. Bet pats faktas, kad reikėjo teisintis, jog Palestinos vėliava šalia savęs tapo politiškai jautriu ženklu, dėl kurio reikia aiškintis viešojoje erdvėje, rodo, kiek toli pasistūmėjo šis simbolinis normalizavimas.
Praėjo beveik treji metai nuo tos baisios dienos – spalio 7-osios, kai žydų tauta ir Izraelio valstybė patyrė didžiausias tyčines žudynes nuo Holokausto.
Nir Ozo kibuce lankiausi pas Ritą Lifschitz. Jos uošvius, kibuco steigėjus – Odedą ir Yocheved Lifschitzus – pagrobė „Hamas“ teroristai. Odedas taip ir negrįžo. Žiauriausia tai, kad šie žmonės ir apskritai daugelis kibucų gyventojų buvo vieni taikiausių, beje, ir kairiausių, žmonių Izraelyje. Rita Lifschitz viso delegacijos vizito jos kibuce metu kartojo tą patį lūkestį – ji trokšta tik vieno: kad kibuco ir Gazos vaikai vieną dieną vėl galėtų žaisti kartu.
Tiesa ta, kad abi pusės neteko vaikų. Tai žiauri tiesa. Tačiau tarp tų dviejų netekčių yra esminis moralinis skirtumas. Izraelio vaikai buvo tyčinis ir nežmoniškas teroristų taikinys. Juos žudė sąmoningai, dėl to, kas jie yra. Gazos vaikai miršta, nes „Hamas“ sąmoningai išsikasė tunelius, ginklų sandėlius ir vadavietes po mokyklomis, ligoninėmis ir gyvenamaisiais namais, tokiu būdu paversdamas Gazos ruožo civilius gyvu skydu. Atsakomybė už civilių ir ypač vaikų mirtis krinta tam, kuris slepiasi už civilių, ne tam, kuris gina savus.
Odedas ir Yocheved Lifschitzai buvo įkūrę organizaciją „Road to Recovery“, kuri vežiodavo negaluojančius palestiniečius į Izraelio gydymo įstaigas vien iš žmogiško noro padėti tiems, kuriems sunku. Už tai jiems buvo atsidėkota smurtu, pagrobimu ir, Odedo atveju, žiauria mirtimi.
Nir Ozo kibuce tebematyti sudegintų namų griaučiai, sušaudytos vaikų lovos. Bendruomenė, kurioje prieš karą gyveno apie 400 žmonių, spalio 7-ąją neteko daugiau nei ketvirtadalio savo narių – jie buvo nužudyti arba paimti į nelaisvę.
Jau 2023 m. spalio 8 dieną po visą pasaulį nuvilnijo mitingai ir demonstracijos – praėjus vos parai po žudynių, kol Izraelis dar nebuvo spėjęs surengti gynybinio atsako. Dauguma jų vyko ne iš solidarumo su užpultąja valstybe – daugelis demonstrantų tiesiog šventė patį spalio 7-osios įvykį.
Šis nusikaltimas žmoniškumui buvo pamirštas beveik iš karto ir imtas pateisinti.
Nuo to įvykio praėjo mažiau nei treji metai, o Izraelis Vakarų jaunimo akyse spėjo virsti priešu.
Kova su teroristais Gazoje nėra lengva – nei žmogiškai, nei teisiškai. Nelengva kovoti su blogiu, kuris slepiasi tuneliuose po ligoninėmis, mokyklomis, vaikų namais – tai patvirtino ir Izraelio civilinio-karinio koordinavimo centro, atsakingo už humanitarinės pagalbos srautą į Gazą, atstovai, su kuriais delegacija susitiko tą pačią dieną.
Tikiu, kad demokratinių valstybių visuomenės privalo laikytis aukštesnio standarto nei teroristai – tai savaime suprantama. Tačiau nesuprantama, kad „Hamas“ teroristinei grupuotei suteikiame tas pačias teises ir privilegijas, kokias suteikiame demokratinėms valstybėms.
Kita svarbi vizito stotelė baigėsi druzų kaime Yanuh-Jat, kur Imadas Habka pasakojo apie savo sūnų Salmaną, žuvusį kovose po spalio 7-osios, ir apie šimtmetį trunkantį žydų ir druzų sugyvenimą. Druzų bei dvidešimt procentų gyventojų sudarančios arabų mažumos pilnavertis pilietinis įsitraukimas parodo, kad Izraelio valstybė yra ne tik pluralistinė, vakarietiška šalis, bet ir vienintelė demokratija visame regione.
Deja, dėl išgyvenimo tenka kovoti, ir joks karas nėra malonus ar švelnus užsiėmimas. Kita vertus, turime pripažinti, kad Izraelis kartu su Ukraina yra pavyzdys mums visiems, kaip reikia rūpintis savo valstybės išgyvenimu, kuomet priešininkai yra daug didesni. Įdomu, kad antisemitizmas yra labiausiai paplitęs tarp tų, kurie nepripažįsta teisės į gynybą ir tuo labiau atmeta visuotinės gynybos koncepciją. Todėl mūsų valstybių priešams, kurie, beje, yra tie patys – Iranas ir jo autokratiniai pakalikai, komunistinė Kinija, Putino Rusija ir jų mažesni satelitai – labai apsimoka globoti tokius „taikius“ propalestinietiškus judėjimus, kurie dažnai slepia didžiųjų autokratinių valstybių interesus.
Įvertinus tai, naratyvas, kad kova Artimuosiuose Rytuose yra paprasčiausiai sąskaitų suvedimas tarp žydų ir arabų, subliūkšta. Čia kova vyksta tarp norinčios išgyventi laisvės ir demokratijos bei blogio ašies.
Kai Izraelis geležine ranka griauna dalį Gazos, siekdamas sunaikinti teroristus, kyla moralinė ir intelektualinė dilema.
Kenčia civiliai. Taip.
Bet jei Rusija grobtų, prievartautų ir žudytų mūsų vaikus, dukras, motinas ir močiutes, argi nedarytume visko, kad tai niekada nepasikartotų? Argi nesiektume užtikrinti, kad agresorius ir jo valdžia niekada daugiau nedrįstų kelti rankos prieš mūsų taikią tautą?
Beveik neliko gyvų Holokaustą menančių liudytojų ir aukų. Natūralu, kad pamažu nyksta ir gyvas priminimas to, ko mes privalome nebekartoti.
Mūsų kraštuose kai kas net žalingai pradėjo lyginti Lietuvos ir Ukrainos patirtą istorinę agresiją su Izraelio kova prieš teroristines grupuotes Gazoje. Tai ne tik netikslus palyginimas, bet ir naudingas Rusijos nusikaltimų balinimui.
Nesutikimas su tam tikrais Izraelio valdžios sprendimais ar strategija – viena. Izraelio teisės gintis neigimas ir menkinimas, visai kas kita.
Antisemitinė retorika naudojama siekiant ištrinti ir sulyginti žydų tautos istorinę kančią ir netektį. Kraštutinių dešiniųjų ir kairiųjų naratyvai, smerkiantys Izraelio karinius veiksmus, kenkiama pačiai žydų teisei į valstybingumą – tokia kritika vis dažniau slenka link šios teisės neigimo.
Mūsų tauta turi atsakomybę užtikrinti, kad 20 amžiaus nusikaltimai, prie kurių prisidėjo ir pernelyg didelė mūsų pačių dalis, niekada nepasikartotų.
Šiandien, kai beveik neliko žmonių, galinčių paliudyti Holokaustą, tampa dar svarbiau stovėti petys į petį su Izraeliu, su žydų tauta.
Mūsų skola jiems niekada nebus grąžinta iki galo.
Bet bent jau galime užtikrinti, kad, kad ir kas vyktų, kad ir kokios taktikos prireiktų išlikimui, žydų tauta ir Izraelio valstybė toliau gyvuotų ir klestėtų per amžius.
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
