Turbūt niekas negalėtų apkaltinti manęs simpatijomis Remigijui Žemaitaičiui. Esu kelis kartus kreipęsis dėl jo galimų nusikaltimų į prokuratūrą ir negalvoju, kad jis turėtų būti Seimo nariu ar apskritai vaidinti kokį nors vaidmenį valdant mūsų valstybę. Manyčiau, kad jis idealiai tarnauja kaimyninių autoritarinių režimų interesams.
Tačiau nepaisant visų charakteristikų ir norų tiesa yra svarbesnė. O ji tokia – nusikratyti tokiu politiku valstybė gali tik teisėtai, t. y. pirmiausia paisydama Konstitucijos. Taigi kada ir kaip tai turėtų įvykti?
Nebūčiau apie tai rašęs, jeigu ne daug pasklidusių įvairių ir nebūtinai, mano nuomone, teisingų apkaltos dėl nusikaltimo padarymo interpretacijų. Pasirodo, kartais net akademikai gali paslysti konstitucinės teisės abėcėlės klausimais.
Tad keli svarbiausi dalykai nepritempiant jų specialiai iki R. Žemaitaičio, o taip, kaip yra ir turėtų būti pagal Konstituciją kiekvienam Seimo nariui, nuteistam už nusikalstamą veiką. Objektyvumas ir profesionalumas turėtų būti svarbiau už politines priklausomybes ir simpatijas ar antipatijas.
Atsakymas – Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarime
Pirma, konstitucinės teisės aksioma yra tai, kad be Konstitucijos teksto kitas jos aiškinimo šaltinis yra Konstitucinio Teismo aktai, kuriuose formuojama oficiali konstitucinė doktrina. Aksioma yra ir tai, kad tik Konstitucinis Teismas oficialiai ir privalomai visiems aiškina Konstituciją.
Taigi nerandant atsakymo į iškilusį klausimą Konstitucijos tekste pirmiausia derėtų ieškoti, ar atitinkamos Konstitucijos nuostatos neaiškino Konstitucinis Teismas. O apkaltos klausimais Konstitucinio Teismo suformuota oficiali konstitucinė doktrina yra nepaprastai turtinga.
Todėl netiesa yra tai, kad Konstitucijos 74 straipsnis atseit neduoda atsakymo, kaip elgtis, kai įsiteisėja apkaltinamasis teismo nuosprendis, kuriuo Seimo narys pripažįstamas padaręs nusikalstamą veiką. Yra Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimas, kuriame išsamiai aiškinamas apkaltos procesas, pradedamas Konstitucijos 74 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“.
O tame nutarime, manyčiau, visiškai aiškus atsakymas į šiomis dienomis iškilusį klausimą – kada pradėti apkaltą įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui.
Atsakymas glūdi baigiamojoje nutarimo 10.2.5 punkto pastraipoje (kurią pacituosiu praleisdamas aptariamu atveju neaktualius žodžius): „Taigi apkalta konstituciniu pagrindu „paaiškėjus, jog padarytas nusikaltimas“ tais atvejais, kai Seimas duoda sutikimą konkretų asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn <...>, yra galima tada, kai apkaltai taikyti svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai (atsižvelgiant į minėtai teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją)“.
Tad vien tik įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio nepakanka. Yra patikslinta, kad apkaltai svarbios aplinkybės – nusikaltimo padarymo faktas ir jį padaręs Seimo narys – būtų nustatytos šiuo nuosprendžiu neabejotinai, t. y. galutinai. O kada taip yra, sprendžiama atsižvelgiant į „teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją“.
Prieš tai išdėstyta to paties Konstitucinio Teismo nutarimo punkto pastraipa kaip tik skirta skirtingų instancijų teismų kompetencijai priminti: „Lietuvoje įstatymais yra įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų trijų pakopų instancinė sistema: bylų nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teisme (kai inter alia iš naujo tiriami ir vertinami bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai) ir kasacinės instancijos teisme (kai jokie bylos išsprendimui reikšmės turintys faktai nėra iš naujo nustatinėjami, nes tai jau yra padaręs apeliacinės instancijos teismas, bet yra iš naujo sprendžiami teisės taikymo klausimai); pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo ir formuoti tokios teismų praktikos, kuriais būtų paneigta Lietuvos apeliacinio teismo, kaip apeliacinės instancijos teismo, ir (arba) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kaip kasacinės instancijos teismo, konstitucinė prigimtis“.
Jeigu pagal Konstituciją apkaltai pakaktų tik įsiteisėjusio apkaltinamojo teismo nuosprendžio, Konstitucinis Teismas tuo ir būtų apsiribojęs, nes nebūtų prasmės tikslinti, kad šiuo nuosprendžiu apkaltai svarbios aplinkybės būtų nustatytos neabejotinai ir galutinai, taip pat daryti ekskursą į skirtingų instancijų teismų kompetenciją. Dabar gi logiška išvada yra viena – įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis turi būti galutinis, kitaip tariant, neskundžiamas. O taip atsitinka šiais atvejais: 1) įsiteisėja pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis, jo neapskundus apeliacinės instancijos teismui per nustatytą terminą (įskaitant atvejus, kai apeliacinis skundas nepriimamas nagrinėti dėl jo trūkumų); 2) per nustatytą laiką neapskundžiamas kasacinės instancijos teismui įsiteisėjęs apkaltinamasis apeliacinės instancijos teismo nuosprendis; 3) kasacinės instancijos teismas atsisako nagrinėti kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio arba tokį skundą išnagrinėjęs jį atmeta.
Apibendrinant mums aktualiu atveju tai reiškia, kad pagal Konstituciją apkalta galima tik tada, kai R. Žemaitaičio baudžiamojoje byloje bus galutinis ir neskundžiamas įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, kurio dar nėra, kol Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį dar galima skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui (nesibaigęs kasacinio skundo pateikimo terminas). O jeigu bus pateiktas kasacinis skundas – toks galutinis ir neskundžiamas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis bus tada, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atsisakys nagrinėti kasacinį skundą arba išnagrinėjęs šį skundą atmes (nepanaikins apskųstojo nuosprendžio).
Konstitucija taip išaiškinta neatsitiktinai, o vengiant tokios situacijos, kai apkalta būtų įvykdyta be pagrindo – nesant padaryto nusikaltimo. O taip galėtų atsitikti, jeigu apkalta įvyktų (ir Seimo nario mandatas būtų panaikintas) vien tik įsiteisėjusio apkaltinamojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrindu, bet vėliau kasacinės instancijos teismas tokį nuosprendį panaikintų.
Konstitucija neaiškinama remiantis įstatymu
Antra, konstitucinės teisės aksioma, taip pat daugybę kartų konstatuota Konstitucinio Teismo, yra tai, kad Konstitucija, kaip aukščiausioji teisė, negali būti aiškinama remiantis žemesnės galios teisės aktais, be kita ko, įstatymais. Todėl kad patys tie teisės aktai yra konstitucinės kontrolės objektas ir gali prieštarauti Konstitucijai, jie yra vertintini konstitucingumo požiūriu, o ne Konstitucija taikoma prie jų. Taigi mėginimas aiškinti konstitucinį apkaltos institutą remiantis Seimo statutu, Baudžiamojo proceso ar Civilinio proceso kodeksais, kaip ir siūlymas taikyti įstatymo analogiją, yra klaidingas.
Vadinasi, neturi jokio konstitucinio pagrindo siūlymas vykdyti apkaltą R. Žemaitaičiui dabar, remiantis vien tik Seimo statute nustatytu teisiniu reguliavimu. Kartu konstituciškai nepagrįstas yra apkaltos kaip savotiškos baudžiamojo proceso tąsos vykdant įsiteisėjusį apkaltinamąjį teismo nuosprendį vaizdavimas. Apkalta nėra baudžiamojo proceso, įskaitant nuosprendžio vykdymą, dalis; tai yra kitos teisinės atsakomybės rūšies – konstitucinės atsakomybės taikymas, ką taip pat ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, įskaitant tą patį 2017 m. vasario 24 d. nutarimą (kad ne kiekvienas bet kokią nusikalstamą veiką padaręs valstybės pareigūnas šalintinas iš pareigų apkaltos proceso tvarka). Tad nuosprendžio vykdytinumas niekaip negali pagal Konstituciją lemti pareigos pradėti apkaltą.
Taip pat neturi jokio konstitucinio pagrindo siūlymas remiantis įstatymo analogija grąžinti Seimo nario mandatą, jeigu jis būtų panaikintas įvykdžius apkaltą įsiteisėjusio apkaltinamojo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrindu, bet vėliau kasacinės instancijos teismas tokį nuosprendį panaikintų. Apskritai Seimo nario įgaliojimų įgijimo tvarką ir jų netekimo pagrindus nustato tik Konstitucija, kurioje nėra numatytas Seimo nario mandato grąžinimas. Nekalbant jau apie tai, kad siūlymas grąžinti Seimo nario mandatą galėtų tuo pačiu reikšti Konstitucijoje nenumatytą Seimo nario mandato atėmimą iš asmens, kuris teisėtai buvo išrinktas vietoje to, kuriam Seimo nario mandatas buvo panaikintas.
Tad pati optimaliausia išeitis pagal Konstituciją atrodo paisyti Konstitucinio Teismo 2017 m. vasario 24 d. nutarimo palaukiant, kol baudžiamojoje byloje bus galutinis ir neskundžiamas įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis. Tokio konsensuso neradus galėtų būti naudinga kreiptis į Konstitucinį Teismą prašant išaiškinti cituotą jo nutarimo pastraipą, kad apkalta galima tada, kai jai svarbios aplinkybės įsiteisėjusiu apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu yra nustatytos neabejotinai, t. y. galutinai (atsižvelgiant į teismų instancinei sistemai priklausančių teismų kompetenciją).
Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ės) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.
