Užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys sako, kad kyla iššūkis NATO lygmeniu surinkti pakankamai finansų Ukrainos saugumo reikmėms. Vis dėlto jis pabrėžia, kad iki NATO viršūnių susitikimo Ankaroje reikalinga rasti sutarimą dėl kasmet skiriamos 0,25 proc. BVP dalies Ukrainai.
„Dienos temoje“ – Kęstutis Budrys.
– Noriu pradėti nuo karščiausios naujienos – ar galite patvirtinti, kad Lietuva yra gavusi JAV prašymą pradėti diskusijas dėl to, ar bus panaikintos sankcijos Baltarusijos kaliui, kad būtų galima gabenti per Lietuvos teritoriją?
– Aš galiu patvirtinti, kad šia tema kalbamės su JAV. Tas klausimas yra darbotvarkėje, priimame domėn įvairius pasvarstymus. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad iki kitų metų – 2027 metų vasario pabaigos – sankcijos Baltarusijai galioja dėl kalio trąšų, nėra jokių būdų, priemonių ar priežasčių ką nors peržiūrėti Europos Sąjungos lygmeniu. Tai nėra tik Lietuvos pozicija – tai yra europinė pozicija. Jeigu bus tokios diskusijos ar kai bus tokios diskusijos sankcijas pratęsiant, žinoma, visus savo partnerių pasvarstymus priimsime domėn.
– Bet jūs esate gavę raštą iš JAV Valstybės departamento, apie kurį šiandien rašo žiniasklaida?
– Mes įvairiais būdais susižinome su Valstybės departamentu arba kitomis JAV institucijomis. Tikrai to nekomentuosiu, bet yra ne vienas būdas mums apsikeisti įvairiausia informacija vertinimais, pasiūlymais. Aš šioje vietoje tikrai nesureikšminčiau išskirtinio vieno būdo.
– Bet tame rašte skaitome, kad JAV kalba, jog tam, kad trąšos galėtų būti gabenamos, turi būti arba panaikintos sankcijos, kurios dabar, kaip žinome, galioja Europos Sąjungoje iki kitų metų vasario, arba, kaip yra ten sakoma, „pasitelkiant tinkamą teisinį mechanizmą netaikyti sankcijų“. Kokie įmanomi variantai?
– Visus įmanomus variantus netaikyti sankcijų išbandė tie, kurie norėjo, kad jos nebūtų taikomos. Visų pirma Rusijos, Baltarusijos įmonės, asmenys, kuriems sankcijos yra taikomos. Tai ir šiuo [atveju] dėl trąšų klausimo tikrai buvo ir humanitariniai pagrindai testuojami, įvairios schemos, kuriose atsirasdavo tarpininkai. Per visą šį laikotarpį nuo 2022 metų tikrai teisinės kūrybos ir visokios kitokios už daug pinigų buvo įjungta. Tai atsakymas yra paprastas kaip Europos Komisijos išaiškinimas – toms trąšoms, kurios yra išgaunamos Baltarusijoje, visoms yra taikomos sankcijos, taip pat ir gabenimui per Europos Sąjungos teritoriją. Tai čia ir yra baigta istorija.
– Bet, ministre, kaip jūs vertinate Lietuvos situaciją žinant, kad prezidento Donaldo Trumpo tokie geri santykiai su valstybių vadovais lemia ir JAV karių buvimą Europoje kas, pavyzdžiui, atsitiko su Lenkija. Tą įrodė Lenkijos atvejis, kai jis pasakė, kad santykiai su prezidentu Karoliu Nawrockiu geri, už tai 5 tūkst. JAV karių bus perkelti į Lenkiją. Tada JAV karių buvimas Europoje, išeina, priklauso ne tiek nuo strateginių NATO planų, kiek nuo prezidento nuotaikų. Lietuvai tokia sudėtinga situacija su tomis trąšomis.
– Čia tikrai nematau jokios tiesioginės priklausomybės, galų gale sprendimas yra Europos Sąjungos. Tai nėra nacionalinis sprendimas. Tai net ne regiono valstybių sprendimas, kurios Europos Sąjungos valstybės turi sieną su Baltarusija: Latvija, Lenkija, Lietuva. Net jei mes trise nuspręstume, tai nieko nereiškia. Priimti kokį nors kitokį sprendimą reikia 27 valstybių vienbalsiškumo. Jei kalbama apie sankcijų pratęsimą, ten yra šiek tiek kitoks mechanizmas. Šiuo metu svarstyti apie ką nors neturint tam teisinių, politinių sąlygų, mano vertinimu, yra laiko švaistymas. Nematyčiau tiesioginių sąsajų su gynybos reikmėmis, su atgrasymu, su jo efektyvumu, galų gale, su JAV interesu turėti pajėgas regione tiek konkrečiai pafrontėje, tiek apskritai Europos žemyne.
– Dėl to karių buvimo – 5 tūkst. Lenkijoje, žinoma, pakėlė ūpą, bet yra kas numuša ūpą, t. y. JAV žinia, Pentagono žinia, kad užuot buvusios keturios brigados, Europoje liks tik trys. Tai ar yra pagrindo optimizmui, nes bet kuriuo atveju tai yra pajėgų sumažėjimas, kitaip sakant, Amerikos karinės galios buvimo Europoje susilpnėjimas.
– Tai yra nuolatinė diskusijų tema Aljanse tarp sąjungininkų. Natūralu, kad taip, kaip pajėgos buvo padidintos reaguojant į agresiją prieš Ukrainą Europoje, lygiai taip pat jos adaptuojantis yra peržiūrimos, kokių mums jų reikia. Priminsiu, kad, reaguojant į incidentus, buvo pradėtos ir naujos NATO priemonės, operacijos, tokios kaip „Rytų sargyba“ ar „Baltijos sargyba“, reaguoti į pažeidimus. Tas procesas visą laiką vyksta ir diskusija vyksta. Mūsų vertinimu, įsitikinimu, ką kalbėjau praeitą savaitę Švedijoje, Helsingborge su NATO generaliniu sekretoriumi, su vyriausiuoju pajėgų vadu Europoje, su tuo pačiu sekretoriumi Marco Rubio, kad tai yra ir JAV interesas turėti pajėgų, tai yra ir mūsų interesas. Tai yra labai stiprūs signalai, kuriuos turime perduoti Rusijai bendrame įtampos didinimo kontekste. Mes turėtume matyti visą paveikslą. Tikiu, kad tie sprendimai bus sudėlioti, atitiks tiek politinius, tiek karinius, tiek strateginius sumanymus.
– Bet iš kurios pusės pažiūrėjus, tai šiek tiek primena situaciją, kai namą saugojęs sargas sako: „Žinote, aš nuo rytdienos ne visus butus saugosiu ir trumpiau dirbsiu.“ Tada visi gyventojai sako: „Oi, kaip puiku, dabar mes patys galėsime daugiau investuoti į savo saugumą.“ Kaip bežiūrėtum, saugumo lygis yra sumažėjęs, jeigu brigadų sumažėjo Europoje.
– Klausimas yra vis dėlto ir kitų pajėgų pritraukimas, ir kokių pajėgumų mums tuo metu reikės, ką Europos šalys darys. Žinoma, yra geriau, kai jų yra daugiau, jos yra Europoje ir ten, kur gali jas prireikti panaudoti. Čia net abejonės jokios nėra. Bet ta žinia, kad vis dėlto rotacija vyks, tai, kad pajėgos atkeliaus į Lenkiją, mes suprantame, kad Lietuvoje esančios pajėgos yra tiesiogiai susietos su tomis pajėgomis, kurios yra Lenkijoje, tai bendra kryptis yra gera. Taip, turime derintis su JAV, kaip jie savo kai kurias pajėgas, kurias nori atitraukti, atitrauks, nes negali būti palikta skylių, negali atsitraukimo pasekmė būti mažesnis saugumas. Tai čia Lietuvos žinia yra labai aiški – ilgesniu laikotarpiu žinoma, kad JAV peržiūrės savo buvimą ir ateityje Europa turės prisiimti daugiau atsakomybės ir naštos. Tai yra aišku, tačiau staigiai negalima daryti judesių. Esu įsitikinęs, kad iki Ankaros viršūnių susitikimo, iki liepos pradžios, turėsime visus aiškius atsakymus.
– O kokios indikacijos dėl Lietuvos ir to tūkstančio karių?
– Suprantame, kad šiuo metu tam tikras sustojimas rotacijų įvyko. Esu įsitikinęs, kad bus atrasti ir techniniai, ir kiti logistiniai sprendimai, kaip užtikrinti tolesnį buvimą.
– Ministre, dėl to paties Helsingborgo yra tokia ne itin smagi žinia, nes ten, kaip suprantu, NATO generalinio sekretoriaus idėja skirti 0,25 proc. BVP Ukrainos paramai buvo užblokuota didžiųjų valstybių: Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos ir Kanados, jeigu viską teisingai mačiau. Nors Baltijos, Skandinavijos šalys, Lenkija ir, atrodo, Nyderlandai jau skiria būtent tokį procentą BVP, koks yra jų motyvas? Ar galima sakyti, kad tai rodo NATO susiskaldymą dėl paramos Ukrainai?
– Nevardinsiu atskirų valstybių, nes pats susitikimas buvo skirtas pasiruošti Ankaros viršūnių susitikimui, kur bus priimami konkretūs sprendimai. Akivaizdu, kad turime iššūkį surinkti pakankamai finansų Ukrainos saugumo ir gynybos reikmėms. Mes turime paramos paskolą – 90 mlrd. – kurią išskaidome dvejiems metams, iš tos paskolos po 30 mlrd. kiekvienais metais bus gynybai. Trūksta dar bent 30 mlrd. Dabar yra valstybės, žadėjusios, ką ir mes dvišaliu būdu, 0,25 proc. nuo BVP skirti Ukrainai, tai link 20 mlrd. dar reikia likusią sumą surinkti. Dėl to yra siūlymų, kaip pasidalinti tą naštą. Negali taip būti, kad sąjungininkai palieka kažkam vieniems tempti viską, o patys „zuikiu“ važiuoja kažkuriame vagone ir prisideda diplomatinėmis, retorinėmis priemonėmis. Ne. Turi būti pasidalinta. Generalinio sekretoriaus siūlymas yra visiems skirti po 0,25 proc., kaip tą daro Lietuva. Mes, žinoma, remiame tokį siūlymą, jeigu jis nebus įgyvendintas, turėsime rasti kitą tvarų, ilgalaikį sprendimą, kuriuo Ukraina pasitikės. Turime dar 1,5 mėnesio, bet „zuikius“ reikės išgaudyti, įvardyti, tai yra Europos interesas. Tai nėra tik Šiaurės, Baltijos šalių interesas, kad Ukraina atlaikytų. Dėl to visi turime prisidėti.
– „Zuikiai“ žiniasklaidoje kaip ir yra įvardyti, juos tik ką suminėjau, bet ar jūs norite pasakyti, kad Ankaroje prie šito klausimo bus grįžta?
– Taip.
– Būtinai bus grįžta?
– Iki Ankaros turi būti sprendimas, kaip mes šiais metais užtikrinsime Ukrainai pinigus jos gynybos ir saugumo reikmėms ir kaip mes kitais metais tai darysime. Negalime kiekvienais metais vėl pradėti nuo nulio – vėl kas nors susimeskime ir susimeta tik dalis sąjungininkų, o kiti sako: „Žinote, pas mus sudėtinga dėl biudžeto, pas mus rinkimai.“ Galima pagalvoti, kad kitiems yra lengva, kad Lietuvos biudžetas formuojamas iš kažkokio kitokio krepšelio. Iš ten pat – iš mokesčių ir mūsų valstybėje turimų pajamų. Mums irgi yra sudėtinga, tačiau suprantame poreikį. Jeigu ir kiti supranta, reikės tai ir daryti.
– Ministre, jūs kalbėjote apie tai ir Helsingborge, ir Prahoje, kalbėdamas apie Lietuvos situaciją dėl įskridusių dronų, viso rytinio flango, kad reikia stiprinti oro erdvės gynybą. Kaip tik sakėte, kad nuo politinio solidarumo metas pereiti prie karinio solidarumo. Visa tai, ką jūs dabar pasakėte ir apie tą finansavimą, ir apie tai, kad reikalingas solidarumas mūsų oro erdvės gynyboje, ir kas vyksta Ukrainoje, kai akivaizdžiai Rusija sako užsieniečiams: „Pasiimkite savo žmones“, nes neva vėl atakuos, apie tai, kad britų gynybos ministro lėktuvas buvo atakuotas rusų, tai visa tai sudėjus, ar vis dėlto politinis solidarumas neima viršaus prieš karinį? Viskas dažniausiai baigiasi kalbomis „mes suprantame“, bet kai reikia remti, atsiranda problemų.
– Mes turime papildomas ir operacijas, ir priemones. Taip, tai užtrunka. Kolektyvinė gynyba tam ir remiasi kolektyviniais sprendimais, kolektyviniu planavimu, ryškiu nuolatiniu darbu dėliojant įvairius pasirinkimus politikams. Tai ir dabar šnekamės, kad išgirdome politinį solidarumą, jo tikrai reikia. Mes nesame palikti vieni, visi supranta, kad tai yra kolektyvinė atsakomybė. Kitas žingsnis – NATO lygmeniu sustiprinti buvimą regione, oro policiją pervesti į gynybos operaciją. Mums reikia antžeminių priemonių, reikia radarų ir kitų galimybių numušti dronus, mums lygiai taip pat reikia Europos Sąjungos pagalbos stiprinti investicines priemones ir įrankius rytiniam visam flangui padengti. Ne tik per Baltijos šalis tai turi eiti, bet per visą ilgį. Tada matysime rezultatą, kuris bus padengtas pinigais.
– Ministre, labai trumpai, nes matau, kad laikas baigiasi. Lietuvos prezidentas ir abiejų kitų Baltijos valstybių prezidentai kalbėjo dėl to, kad nebūtų Rusijos provokacijų ir didesnės eskalacijos, jog mūsų oro erdvė nėra naudojama trečiosioms šalims. Jūs kartu pasakėte, kad jeigu NATO kritiniu momentu galėtų sunaikinti Kaliningrade esančias Rusijos oro gynybos raketų bazes, tai prezidentas tarsi mažino temperatūrą, jūs užkėlėte ir dėl to buvote pakritikuotas ir to paties prezidento.
– Tas pokalbis vyko visiškai skirtingomis temomis ir skirtingu laiku iki incidentų. Tema buvo apie neva Baltijos šalių neapginamumą, neva mums Rusijos metamus iššūkius, kurių negalime įveikti. Mes, kaip Lietuva ir Baltijos šalys, privalome paneigti tuos mitus, kad mes esame neapginami. Mes apginami, nes mes ginsimės ne tik savo teritorijoje. Ne Suvalkų koridorius yra problema – problema yra pajėgumai, kurie yra Kaliningrade. Mes turime projektuoti tą įgalinimą savo Vakarų partnerių galvose, kad jie nematytų tik kažkokių košmariškų scenarijų. Su tuo yra susijęs ir mūsų investicinis galų gale patrauklumas. Žinia yra tokia: mes žinome, ką daryti, ir nekrūpčiokite – įgyvendinsime, kai reikės. Svarbiausia yra atgrasymas, nes atgrasymas užtikrina taiką.
– Labai ačiū.
