Vokietijos kanclerio Friedricho Merzo siūlymas suteikti Ukrainai ypatingą asocijuotą narystę susilaukė didelio atgarsio. Ypač daug dėmesio skirta tokios narystės suponuojamai saugumo garantijai: ar ES rizikuotų įsitraukti į Rusijos ir Ukrainos karą?
Saugumo garantija – prieštaringiausias punktas
Diskusijos kilo gegužės 21 d. pasklidus žiniai apie Vokietijos Vyriausybės ir Krikščionių demokratų (CDU) partijos vadovo F. Merzo gegužės 18 d. laišką ES lyderiams, kuriame jis pasiūlė suteikti Ukrainai tokį išskirtinį statusą. Vokietijos žiniasklaidoje pasirodė vertinimai, kad tokia tvirtesnio Ukrainos įtraukimo į ES institucijas be visateisės narystės ir balsavimo teisių idėja yra pragmatiškas kompromisas. Tačiau greitai analitinis žvilgsnis buvo nukreiptas į saugumo garantijų siūlymą – ketinimą taikyti ES sutarties 42 straipsnio 7 dalį, vadinamąją ES savitarpio pagalbos išlygą, Ukrainai pagal „asocijuotą narystę“.
STRAIPSNIS TRUMPAI
- Merzas pasiūlė ES suteikti Ukrainai asocijuotą narystę.
- Tai paskatino kalbas apie ES sutarties 42 straipsnio 7 dalį – vadinamąją ES savitarpio pagalbos išlygą.
- Zelenskis laiške ES lyderiams pakartojo savo reikalavimą dėl visateisės narystės.
- Tačiau Ukrainos demonstruojamas pasiūlymo atmetimas nėra neįveikiama siena – tai derybų klausimas.
Šis straipsnis įpareigoja, kad ES narės teiktų viena kitai pagalbą ginkluoto užpuolimo atveju. Kelios žiniasklaidos priemonės – kaip antai „Berliner Zeitung“ – atkreipė dėmesį, kad ši išlyga savo formuluote yra griežtesnė nei dažnai cituojamas NATO sutarties 5 straipsnis. Kai 5 straipsnis Aljansui suteikia didelę veiksmų laisvę reaguojant į užpuolimą, ES sutarties formuluotė yra privalomesnė – bent jau pagal tam tikrus aiškinimus. Joje teigiama, kad jei ES šalies teritorija užpuolama, kitos valstybės narės „privalo jai teikti pagalbą ir paramą visomis turimomis priemonėmis“.
„Savo pasiūlymu F. Merzas iš esmės suteiktų Ukrainai saugumo garantijas, prilygstančias NATO apsauginiam skydui, nors šalis ir nėra NATO narė. Būtent tai kritikams atrodo ypač pavojinga. Nes net jei 42 straipsnio 7 dalis nesukeltų automatinio karo paskelbimo, eskalavimo atveju politinis spaudimas ES valstybėms smarkiai padidėtų. Jei Rusija išplėstų savo atakas arba būtų pasiektas naujas karinės eskalacijos lygis, kiltų ne tik ginklų tiekimo klausimas, bet ir klausimas dėl Europos pagalbos įsipareigojimo. Būtent čia prasideda tikroji diskusija, kurią F. Merzas sukėlė savo pasiūlymu: ar ES pati taptų konflikto šalimi? Iki šiol apie tai atvirai beveik niekas nekalba. Tačiau Briuselyje jau kelis mėnesius auga susirūpinimas, kad saugumo politikos srityje Europa gali būti įtraukta į vaidmenį, kuris iki šiol buvo rezervuotas NATO. Keletas diplomatų užkulisiuose nurodo, kad ES vis labiau bando kurti savo gynybos struktūras, taip pat ir bijodama galimo JAV pasitraukimo iš šio regiono prezidento Donaldo Trumpo vadovavimo metu“, – rašo „Berliner Zeitung“.
Ar tokia konstrukcija apskritai veiktų teisiškai ir ar ji bus politiškai priimtina Briuselyje? Tuo abejoja ukrainiečių politologas Volodymyras Fesenka, davęs interviu savaitraščiui „Spiegel“: „Federalinis kancleris siūlo, kad Ukraina net ir kaip asocijuota narė būtų kolektyvinės gynybos su ES dalis. Tai būtų saugumo garantija, ir tai laikau vienu iš svarbiausių Merzo pasiūlymų.“
Tačiau V. Fesenka tuoj pat priduria: „Kaip ES gali suteikti šią garantiją ir tuo pat metu išvengti rizikos būti įveliama į karą prieš Rusiją? Mano nuomone, tai bus didžiausia kliūtis įgyvendinant Merzo idėją. Nesu tikras, kad jam pavyks pasiekti konsensusą Briuselyje.“
Kitos žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „Tagesspiegel“ ir „Stuttgarter Zeitung“ irgi kelia daug klausimų. Kaip konkrečiai turėtų būti suformuota savitarpio pagalbos prievolė? Kurios valstybės būtų pasiryžusios prisiimti tokį įsipareigojimą kariaujančios šalies atžvilgiu? Ir kaip tai dera su NATO 5 straipsniu? Deja, aiškių atsakymų kol kas trūksta.
Rimtas ar tik simbolinis signalas?
Vokietijos politikai, kurie iš esmės palaiko Ukrainos narystę ES ir yra už tolesnį kariaujančios Ukrainos rėmimą, taip pat regi daug klaustukų dėl saugumo garantijų siūlymo. „Visiškai neaišku, kokios sąlygos turėtų būti įvykdytos, kad ji būtų taikoma, ir kaip apskritai organizaciniu požiūriu galėtų veikti karinė pagalba, kuri būtų suteikiama remiantis ES sutarties nuostata“, – leidiniui „Tagesspiegel“ sakė Vokietijos opozicinės Žaliųjų partijos narys, Bundestago ES reikalų komiteto pirmininkas Antonas Hofreiteris. Tačiau jis iš esmės sveikina F. Merzo padarytą pirmą žingsnį sprendžiant klausimą, kaip Ukrainą kuo glaudžiau priartinti prie ES. Politikas reikalauja iš kanclerio žodžius greičiau paversti kūnu: „F. Merzas turi įrodyti, kad jis ne tik sugeba pateikti gerų pasiūlymų diskusijoms, bet ir gali daryti įtaką kitoms valstybėms narėms, kad šios juos įgyvendintų.“
Valdančiosios krikščionių demokratų ir socialdemokratų koalicijos atstovai iš esmės teigiamai atsiliepė apie kanclerio iniciatyvą. Šiuo metu neparlamentinės liberalų partijos FDP narė, aktyvi Ukrainos rėmėja europarlamentarė Marie-Agnes Strack-Zimmermann irgi pagyrė F. Merzo inicijuotą diskusiją, tačiau perspėjo, kad ypatingasis statusas neturi nustumti Ukrainos ant „nuolatinių šalutinių bėgių“, nes visateisės ES narystės tikslas Ukrainai turi išlikti ES darbotvarkėje.
Daugelis Vokietijos komentatorių taip pat dalinasi susirūpinimu, kad ypatingasis statusas Kyjivui ilgainiui galėtų būti pateikiamas kaip tikrosios narystės pakaitalas. Visgi kalbant apie rizikas įvertinama pasiūlymo simbolinė galia: jis siunčia aiškų solidarumo signalą Ukrainai ir kartu žinią Maskvai, kad Europa Ukrainos neapleis.
„Reikia pripažinti, kad šiame plane yra daug simbolizmo. Kyjivas sėdėtų prie derybų stalo Briuselyje, tačiau neturėtų balsavimo teisės ar galimybės gauti ES žemės ūkio lėšų. Tačiau tai būtų konkretus ženklas Ukrainos žmonėms, kad jų kančių kupinas kelias yra vertas pastangų. Tai būtų aiški žinia Kremliui, kad jis šio karo nelaimės. Ir tai būtų galimybė Europai, nes Ukrainos atstatymas po karo gali tapti ES ekonomikos atsigavimo varikliu. Atsižvelgdama į agresyvią, į užkariavimus orientuotą Rusijos politiką, Ukraina turi dar vieną labai svarbų argumentą: šalis turi geriausią kariuomenę Europoje“, – reziumuoja „Stuttgarter Zeitung“.
Kyjivas siūlymą atmeta tik kol kas?
Į F. Merzo siūlymą sureagavo ir Kyjivas. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis laiške ES lyderiams pakartojo savo reikalavimą dėl visateisės narystės. „Būtų neteisinga, jei Ukraina būtų atstovaujama Europos Sąjungoje, bet neturėtų balsavimo teisės“, – laišką cituoja Vokietijos naujienų agentūra DPA. Ukrainos Vyriausybė iki šiol atmesdavo „narystes lengvuoju režimu“ tiek ES, tiek NATO. Ukraina siekia visateisės ES narystės ir bet kokį ypatingąjį statusą laiko rizika ilgam užstrigti tarpinėje stadijoje.
Tačiau ir čia tikrovė yra sudėtingesnė nei oficiali pozicija. Ukrainos politologas V. Fesenka interviu „Spiegel“ sakė: „Galiu įsivaizduoti, kad Ukraina svarstys ypatingojo statuso idėją, jei bus aišku, kad tai tik tarpinis žingsnis narystės link. Jei ES narės pritars ypatingajam statusui Ukrainai, Kyjivas greičiausiai taip pat sutiks.“ Kitaip tariant: Ukrainos demonstruojamas atmetimas nėra neįveikiama siena – tai derybinis pasiūlymas.
Be saugumo politikos debatų, Vokietijos žiniasklaidoje keliami ir klausimai dėl teisinių prieštaravimų. „Asocijuotos narės“ modelis ES teisėje nenumatytas – jam reikėtų sutarčių pakeitimų, kurie savo ruožtu reikalauja visų 27 valstybių narių vieningo sutarimo.
„Tageszeitung“ ir „Berliner Zeitung“ taip pat atkreipia dėmesį, kad ypatingasis statusas Ukrainai kelia klausimą, kaip turėtų būti vertinami kiti stojimo kandidatai, pavyzdžiui, Vakarų Balkanų šalys ar Moldova. Be to, kyla teisinė-politinė lygiavertiškumo problema: ar, sukūrusi individualizuotą ypatingąjį statusą Ukrainai, ES suformuotų modelį, kurio kiti stojimo kandidatai taip pat pagrįstai reikalautų ir kuris ir taip jau sudėtingą ES plėtros politiką padarytų dar komplikuotesnę?
