Naujausios „Swedbank“ prognozės rodo, kad nors šalies ekonomika šiemet augs sparčiausiai tarp Baltijos šalių, infliacija Lietuvoje bus didžiausia ir viršys 5 procentus.
Apie tai trečiadienio „Dienos temoje“ – ISM vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, Investuotojų forumo ekonomistas Adomas Klimantas ir VDU partnerystės profesorė, ekonomistė Eglė Stonkutė.
– Adomai, nedidelė stabili infliacija yra netgi labai sveikas reiškinys ekonomikai. Kiek reikėtų nerimauti dėl padidintų prognozių, kurios sako, kad infliacija sieks 5 proc., o rudenį – gal net 7 proc.?
A. Klimantas: Klausimas, ar tai laikysis. Jei tai bus trumpalaikis reiškinys, tai gal didelio jaudulio ir nėra, bet jeigu tai laikysis ilgai, galime priartėti prie aštuntajame dešimtmetyje turėtos stagfliacijos [gamybos sąstingis kartu su infliacija bei nedarbo augimu – LRT]. Kitas dalykas, kad problema yra tada, kai turime tokią didelę nelygybę Lietuvoje, nes tikėtina, kad infliacija skirtingai veiks vidutinį vartotoją ir skurdžiausią vartotoją.
– Egle, ką reiškia ilguoju laikotarpiu? Kiek laiko 7 proc. infliacija turi laikytis, kad pasekmės jau būtų ilgalaikiškesnės?
E. Stonkutė: Manyčiau, bet kuriuo atveju ilgiau negu metus. Mūsų tokia situacija, kad esame gana jautrūs infliacijai Lietuvoje. Šiuo atveju, aišku, metai, dveji metai nėra tas ilgasis laikotarpis. Tačiau jeigu mes Lietuvoje matytume aukštesnę infliaciją – 6 proc. ir gal siekiančią netgi 7 proc. iki metų pabaigos, manyčiau, jau galėtume kalbėti apie gana rimtas problemas. Tai pasiekti turime labai didelius šansus, nes šiandien matome, kad konfliktas Artimuosiuose Rytuose nesisprendžia.
Antrosios pensijų pakopos pinigai yra Achilo kulnas.
E. Stonkutė
Jei šiandien didžiąja dalimi kalbame tik apie degalų kainų padidėjimą, jei situacija nesikeistų, negerėtų, tai greitu laiku pamatysime šitų degalų kainų įskaičiavimą į maisto produktų, į transportavimo (jau yra įskaičiuotos transportavimo sąnaudos didele dalimi), plastiko gamybos sąnaudas, taip pat aliuminio gamybos sąnaudas. Turėsime augimą visose tiekimo grandinės dalyse, ir tada infliacija galėtų užstrigti tikrai ilgesniam laikotarpiui. Matytume didėjimą ne tik šį rudenį, matytume didėjimą, kuris greičiausiai užsitęstų ir iki kitų metų antrosios pusės.
– Kiek mes dabar matome realų kainų didėjimą, nulemtą sąnaudų, ir kiek verslas šiek tiek avansu naudojasi situacija, nes tokius veiksmus stebėjome ir per COVID-19 pandemiją?
A. Klimantas: Visada yra galvojimas, galbūt tikėjimasis infliacijos, kuris duoda tempą infliacijai ir ją netgi stumia į priekį. Kaip tik šiandien teko nagrinėti naujausius turimus infliacijos rodiklius ir lyginti, pavyzdžiui, praeitų metų ir šių metų pirmus du–tris mėnesius. Akivaizdu, kad didelė šuolio dalis, kurią matėme, atsirado tik tada, kai buvo energetinis šokas. Jis tikrai privertė kilti kainas, o šių metų pirmus du mėnesius ji nekilo greičiau negu pernai. Tikėjimas, kad gal žmonės turės daugiau pinigų ir dėl pensijų reformos įlies juos į ekonomiką, galbūt turėjo verslus paskatinti iš anksto kelti kainas, bet atrodo, kad to efekto nebuvo.
– Egle, kiek iš tikrųjų iš antrosios pensijų pakopos atsiimti ir čia pat išleisti pinigai sukelia vartojimą, nes mes jo mažėjančio nematome. Galbūt iš dalies tai maskuoja tikrąją situaciją?
E. Stonkutė: Antrosios pensijų pakopos pinigai yra Achilo kulnas, kurį mes gavome. Iš vienos pusės tai gerai vartojimui, nes padidina pardavimus. Mažmeninėje prekyboje šiandien stebime augimo rodiklius, tik ne metų pradžioje, nes metų pradžioje dar kankino šildymo kainos ir žmonės elgėsi gana atsargiai. Dar pinigai nebuvo grąžinami ir dar nebuvo galima jų pasiimti. Bet dabar, antrajame ketvirtyje, matome didelį bumą (ne visų prekių kategorijose) vartojimo ir vartotojų leidžiamų pinigų.
Augimą mes matome, ir jis tikriausiai dar tęsis iki šių metų trečiojo ketvirčio pabaigos. Tačiau antrojoje metų pusėje, metų pabaigoje, jau bus matomi kiti efektai. Reikėtų pasakyti, kad kyla klausimas, kas vyks toliau su antrąja pensijų pakopa. Mes matome prognozes, kad greičiausiai šiais metais pasitrauks 50 proc. dalyvių.
Šiandien jau diskutuojame apie anuitetą. Tai yra dar viena reforma tos pačios reformos. Tada man klausimas kyla, kas bus su tais, kurie buvo galbūt apsisprendę likti. Aišku, yra dvejų metų langas, bet vis tiek žmonės galbūt buvo apsisprendę likti, tačiau, išgirdę apie kitą reformą, kuri greičiausiai laukia, – ar tie dveji metai nebus tiesiog pabaiga visiems dalyviams, kurie dar ketino tame dalyvauti. Tada mes pamatysime dar didesnį pinigų įliejimą į ekonomiką.
Dar reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mes žinome, jog metų pradžioje turime suvaldytą infliaciją. Antrojoje metų pusėje, tikėtina, ji bus gerokai didesnė, gal net du kartus. Mes žinome, kad žmonės išleido apie šeštadalį visų antrosios pensijų pakopos pinigų. Ar žinia, kad laukiama didesnės infliacijos, jei jie, pavyzdžiui, buvo apsisprendę išleisti 10–20 proc. dabar, o kitą dalį pasidėti į indėlį arba investuoti, nepaskatins dar didesnės dalies, o ne tą, kurią iš pradžių buvo numatę, išleisti ekonomikai?
Tada infliacinis spaudimas ekonomikai gali būti dar didesnis, taip pat spaudimas darbo užmokesčiui, nes darbuotojai tikrai ateis pas darbdavį ir pasakys, kad infliacija yra tokia ir mano darbo užmokestis turėtų būti gerokai didesnis.
– Finansų ministras, beje, ir sako, kad atlyginimų ir pensijų augimas pasirinktas kaip priemonė šiek tiek amortizuoti visą šitą infliaciją, bet ar žmonės pajus?
A. Klimantas: Reikia atskirti statistinį vidutinį dažniausiai gatvėje sutinkamą žmogų. Faktas, kad dėl infliacijos, tikėtina, labiausiai kentės skurdžiausi žmonės, galbūt ir atlyginimo kilimas šiek tiek pakeis vidutinį rezultatą. Bet pažeidžiamos grupės labiausiai vartoja tuos produktus, kurių kainos kilo labiausiai Lietuvoje. Jeigu imsime vidutinį vartotojo krepšelio kainos kilimą, tai daug greičiau negu ji kilo maisto prekių kainos. Tikėtina, kad tai bus matoma ir toliau. Kadangi žmonės, atsiimdami pinigus, juos leis, tai tas, ką jie vartoja daugiausiai, dar labiau skatins produktų infliaciją, ir yra labai didelė tikimybė, kad tai dar labiau paveiks pajamų nelygybę.
– Kaip su paslaugų kainomis? Ar, ekonomikai lėtėjant, jos irgi augs ir augs taip sparčiai kaip maisto kainos? Ką prognozuojame rudenį?
E. Stonkutė: Kol kas paslaugos, net jeigu metų pradžioje augimas buvo gana ribotas, bendrai matome, kad ekonomika transformuojasi ir vis labiau ji tampa paslaugų ekonomika. Todėl rizika, kad kainos neaugs, manyčiau, nėra tikėtina. Supraskime, kad yra daug vartojimo paslaugų, įskaitant tą patį šildymą, vandens tiekimą. Tai yra paslaugos, kurios, be abejo, greičiausiai metų viduryje bus perskaičiuotos ir jau numatyta, kad brangs.
Ilgalaikėje perspektyvoje subsidijuoti verslus, kurie ir taip vos išsilaiko, turbūt būtų netikslinga.
A. Klimantas
Todėl paslaugos tikriausiai irgi brangs. Kartu reikia suprasti, kad jeigu bus didinama spaudžiant tą augančią infliaciją, nes matosi, kad vyriausybė turbūt nusiteikusi minimalią algą didinti dviženkliu skaičiumi, tai visą laiką prisideda prie paslaugų kainų kilimo. Tas kilimas gali būti gana reikšmingas.
– „Swedbank“ analitikai prognozuoja, kad elektros ir dujų kainos gali kilti iki 10 procentų. Tai klausimas, ar vyriausybė turėtų kokiomis nors politinėmis arba ekonominėmis priemonėmis mėginti valdyti šitą situaciją, ar tiesiog palikti tą padaryti rinkai?
A. Klimantas: Čia yra du ekstremalumai: nieko nedaryti arba daryti kaip įmanoma daugiau. Turėtų būti vidurinis kelias. Bet faktas, kad ilgalaikėje perspektyvoje subsidijuoti verslus, kurie ir taip vos išsilaiko, turbūt būtų netikslinga, ypač dabar, kai artėjame prie galimo stipraus ekonomikos transformavimosi dėl naujos technologijų revoliucijos. Suteikti verslui nerašytą pažadą, kad mes jus gelbėsime, būtų labai netikslinga.
– Egle?
E. Stonkutė: Aš visada atsargiai su visomis paramomis. Tokioje situacijoje, kokioje esame šiandien, manyčiau, yra labai teisinga finansų ministro pozicija – nukreipti tas priemones tiems, kam jų reikia, ir bandyti išvengti bendrų priemonių taikymo. Netgi akcizo sumažinimas yra bendras visiems – reikia, nereikia, sumažinta visiems. Šiuo atveju turbūt reikėtų to išvengti, nes pandemijos laikotarpio kompensacinės priemonės, kurios buvo Europoje didžiąja dalimi taikomos beveik visiems, parodė, kad jos kainavo labai brangiai ir to buvo galima išvengti.
Žinant ir gynybos iššūkius kiekvienai Europos Sąjungos šaliai, tampa labai svarbūs gynybos poreikiai ir jų finansavimas, turėsime spręsti dėl prioritetų, manyčiau, čia prioritetas – vis dėlto įvardyti tikslines grupes tiek gyventojų vartotojų (pačias silpniausias, kokias turime) ir įvardyti sektorius, kurie yra jautriausi energetinių išteklių sąnaudų augimui. Nukreipti paramos priemonę būtent šitiems sektoriams.
– Jeigu reikėtų atsakyti į esminį klausimą, ar čia trumpalaikis šokas, tegul 2–3 metų, ar tai yra vis dėlto jau įžanga į ilgesnį laikotarpį, kai reikės gyventi su didesnėmis energetikos, paslaugų, maisto kainomis?
A. Klimantas: Turbūt yra du scenarijai: vienas – jeigu šokas užsitęs, tai galime iš tikrųjų turėti stagfliaciją tam tikrą ilgesnį laikotarpį. Jeigu jis kažkiek bus moderuojamas, tai netgi trumpalaikis šokas gali paskatinti įmones imtis darbo sąnaudų ar nuo infliacijos priklausančią sąnaudų dalį optimizuoti, savo gamybos procesus transformuoti ir gal net paskatinti technologinę revoliuciją.
– Kainos kyla, ekonomika lėtėja – čia yra stagfliacija. Egle, kokia būtų jūsų prognozė: kiek ilgai ir kiek natūraliai šitas procesas čia užsibūtų?
E. Stonkutė: Jeigu Hormuzo sąsiaurio problema nebus išspręsta iki metų vidurio, drąsiai turbūt teigčiau, kad mes iki kitų metų vidurio turėsime jau aukštesnio lygio kainas.
