Lietuvos užsienio politika pasiekė pavojingą ribą, kurioje valstybės saugumas ir piliečių likimas tampa nebe suverenių valstybinių, o techninio „solidarumo“ ir iš esmės vienasmeniškų sprendimų įkaitais. Kol visuomenės dėmesys prikaustytas prie vidaus politinių peštynių, Lietuva de facto tapo tiesiogine karinio konflikto su Iranu dalyve – be jokių parlamentinių debatų, be teisinio įvertinimo ir be aiškios strategijos.
Šiame fone susidaro pagrįstas įspūdis, jog šalies prezidentas ir užsienio reikalų ministras, pasinaudodami geopolitine sumaištimi, iš esmės uzurpavo sprendimus dėl Lietuvos užsienio politikos, palikdami Seimą (tautos atstovybę) tik dekoratyviniu priedėliu. Tai nėra nauja tendencija – tai tęsinys tos pačios linijos, kurią matėme, pavyzdžiui, priimant vienašališkus sprendimus dėl tanklaivių palydos ir rizikingų veiksmų Baltijos jūroje, kurie tik didina konfrontacijos lauką.
Procesas su Iranu prasidėjo 2026 m. vasario viduryje, kai Europos Sąjunga įtraukė Irano islamo revoliucinę gvardiją į teroristinių organizacijų sąrašą. Lietuva šį sprendimą Briuselyje parėmė automatiškai. Pasekmės tapo dramatiškos: 2026 m. vasario 21 d. Teheranas, remdamasis grįžtamumo principu, teroristinėmis organizacijomis paskelbė visų ES valstybių, taip pat Lietuvos, oro ir jūrų pajėgas. Nuo tos akimirkos kiekvienas Lietuvos karys, nesvarbu, ar jis būtų logistikos mazguose Kipre, ar tranzito zonose Artimuosiuose Rytuose, tapo „teisėtu taikiniu“.
Situacija tapo nebevaldoma, kai JAV pradėjo operaciją „Epic Fury“, čia susidurdama su fundamentaliu teisiniu lūžiu: prezidentas Donaldas Trumpas pradėjo plataus masto karo veiksmus ignoruodamas ne tik tarptautinę teisę, bet net ir vidinį JAV saugiklį – Kongresą. Mano žiniomis, tokio mąsto karinė operacija be Kongreso pritarimo niekada nebuvo vykdoma nuo pat JAV Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimo 1776 m.
Šį procesą (politiniu aspektu) tęsė ES vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams Kaja Kallas, faktiškai palaimindama vienašališkus JAV veiksmus ir pavadindama juos „lemiamu momentu“ žengiant į „kitokį Iraną“. Lietuva jos užsienio reikalų ministro asmenyje nuėjo dar toliau, pareikšdama, jog „Lietuvos saugumo interesas yra neatsiejamas nuo JAV ryžto užbaigti Irano režimo eksportuojamą terorą“.
Ar aklas sekimas partneriu, kuris pats laužo savo šalies istorinę ir konstitucinę sanklodą, nerodo, jog esame praradę savo intelektualinį suverenitetą?
Ar aklas sekimas partneriu, kuris pats laužo savo šalies istorinę ir konstitucinę sanklodą, nerodo, jog esame praradę savo intelektualinį suverenitetą?
Atsakydamas Iranas paskelbė „technologinį džihadą“ visoms sąjungininkėms. Lietuva tapo šio asimetrinio karo taikiniu, nors mūsų nacionalinis interesas šiame konflikte niekada nebuvo nei suformuluotas, nei apgintas.
Svarbiausias ir labiausiai nerimą keliantis šios krizės aspektas – visiškas Lietuvos demokratinių institucijų neveiksnumas. Seimas, aukščiausioji tautos atstovybė, virto stebėtoju: klausimas dėl įsitraukimo į konfrontaciją niekada nebuvo įtrauktas į plenarinių posėdžių darbotvarkę. Nei Užsienio reikalų, nei Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetai nepateikė viešo išaugusių grėsmių vertinimo po to, kai tapome „teroristine organizacija“ Teherano akyse. Kol Seimas skendo tuščiose vidaus problemose, vykdomoji valdžia mus įvėlė į globalų konfliktą. Tik kovo 3 d., kai karas jau liepsnoja, o britų bazės Kipre atakuotos, kviečiama Valstybės gynimo taryba. Akivaizdu, kad šaukštai po pietų – tarybai belieka prisiimti pritarėjo vaidmenį ir įforminti padėtį, kurioje mes jau esame iš esmės kariaujanti pusė.
Ar kas nors iš mūsų atstovų balsavo už tai? Ar bent vienas komitetas svarstė, kokią kainą Lietuvos verslas ir piliečiai mokės už šį statusą? Mes tapome kariaujančia puse be karo paskelbimo, be diskusijų ir be plano, kaip suvaldyti pasekmes.
