Vokietijoje yra tema, nepavaldi laikui, geopolitinėms ar ekonominėms krizėms. Ji vardu „Tempo limitas“. Nors visa Vokietija kaista nuo sukilusių degalų kainų, kai pasiūloma jų naudojimą mažinti įvedant greičio ribojimus autostradose, dažno vokiečio pulsas pakyla dar labiau.
Tarsi bulių raudona skara, taip vokietį įaudrina užrašas „Tempolimit“, tai reiškia tempo limitą, greičio ribojimą. Ši tema sukelia triukšmingus debatus ir vaidus. Lietuvoje, Lenkijoje, Prancūzijoje ar bet kurioje kitoje Europos šalyje jau dešimtmečius galioja greičio ribojimai keliuose. Tuo metu Vokietijos greitkeliuose galima švilpti taip greitai, kiek geidžia širdis, leidžia motoro galia ir piniginės storis. Lietuvoje tokius vairuotojus krikštijame kelių ereliais ar gaideliais. Vokietijoje susidaro įspūdis, kad tai kovotojai už pamatines žmogaus laisves ir teises.
Šį pavasarį, kai dėl karo Irane degalų kainos stipriai peršoko dviejų eurų už litrą ribą, kalbos apie šį keistą Vokietijos ypatumą vėl tapo garsesnės. Specializuotame žurnale „Ecological Economics“ švedų ir vokiečių mokslininkų komanda apskaičiavo, kad dėl 130 km/h greičio ribos greitkeliuose per metus sutaupoma beveik milijardas eurų. Vokietijos federalinė aplinkos agentūra skaičiuoja, kad ribą nuleidus iki 120 km/h galima sutaupyti apie tris milijardus litrų degalų per metus. Greičio limitą primygtinai rekomenduoja ir Tarptautinė energetikos agentūra, ir Europos Sąjungos energetikos komisaras.
Debatai verda, bet visi jaučia, kad jie atlieka tik emocijų ventilio funkciją, o greičio apribojimams politikai nepasiryš. Kol valdančiosiose koalicijose konservatoriai arba liberalai, tol jie šiam klausimui naudojasi nerašyta veto teise. Taip Vokietija išlieka vienintelė šalis Europoje be greičio apribojimo autostradose.
Valdžiai patarimus dalijanti ekonomikos ekspertė Veronika Grimm šiomis dienomis pavadino tai reikalingu ir išmintingu signalu krizės metu, kurį galėtų pasiųsti politikai. Jai pritarė balsai iš valdančiųjų socialdemokratų ir opozicinių žaliųjų, tačiau federalinė ekonomikos ministrė konservatorė Katherina Reiche tik papurtė galvą. Jos neįtikina nei mokslininkų, nei aplinkosaugininkų, nei tarptautinių institucijų argumentai. Pasak ministrės, Vokietija kenčia nuo aukštų kainų, bet ne nuo degalų stygiaus. Tie, kas gali sau leisti paleisti degalus ir pinigus vėjais, tegul toliau spaudžia greitį.
Žinoma, kažkuria prasme politikė teisi – ši priemonė nebūtų esminė. Tačiau kalbant apie poreikį gelbėtis nuo kylančių kainų, kaimyninėse valstybėse pasijutusio degalų stygiaus, atrodytų normalu siekti sutaupyti kuo daugiau, net jei tai ir yra lašas jūroje. Juk žinome ir kitą posakį: lašas po lašo ir akmenį pratašo. Tačiau kai kalba pakrypsta apie greičio ribojimus, tada dažnas vokietis mieliau renkasi sparnuotas frazes apie laisvę. Greičio apribojimas Vokietijoje toks populiarus kaip dantų skausmas – šis apibūdinimas šiomis dienomis mane pralinksmino. Dar prajuokino viena politinės satyros laida, kurioje rodyta, kaip lyg velnias kryžiaus kai kurie Bundestago parlamentarai baidosi dalijamo lipduko su užrašu „Greičio ribojimai – staigiai!“.
Debatai verda, bet visi jaučia, kad jie atlieka tik emocijų ventilio funkciją, o greičio apribojimams politikai nepasiryš. Kol valdančiosiose koalicijose konservatoriai arba liberalai, tol jie šiam klausimui naudojasi nerašyta veto teise. Taip Vokietija išlieka vienintelė šalis Europoje be greičio apribojimo autostradose. Autobanas be greičio ribojimo – Vokietijos išskirtinumas, tarsi saugotinas kultūrinis paveldas. Keistas ir gana neprotingas pasirinkimas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
