Pirmą kartą per penkerius metus trunkantį karą Kyjivo metro pritrūko vietos norintiems slėptis nuo Rusijos bombų. Tai nutiko naktį iš pirmadienio į antradienį, kai Kremlius surengė galingą raketų ir dronų ataką. Į kai kurias metro stotis susirinko tiek daug gyventojų, kad vėliau atbėgusieji nebetilpo.
Bombardavimas tęsėsi iki pusės aštuonių ryto, todėl keliose metro stotyse kilo pasipiktinimas dėl to, kad dalis anksčiau atėjusiųjų pasistatė palapines ir patogiai miega, o kitiems neliko vietos net atsisėsti. Kitą dieną Kyjivo savivaldybės tinklalapyje visuomenininkė Natalija Tic įregistravo peticiją, reikalaudama uždrausti metro statyti palapines ir naudoti didelius pripučiamus čiužinius.
Kilus diskusijoms, metro atstovė spaudai Oksana Nikiforuk pareiškė, kad sprendimas dėl draudimo turi būti aptartas plačiau, tačiau paragino gyventojus nebesinešti didelių gultų ir palapinių. Be to, O. Nikiforuk patarė slėptis stotyse miesto centre, nes ten jų yra daugiau ir jos nėra tokios perpildytos kaip miegamuosiuose rajonuose. Valdininkė pripažino, kad antradienio naktį Kyjivo metro slėpėsi rekordinis skaičius žmonių – 41 tūkst., iš kurių 4,5 tūkst. buvo vaikai.
Aš tą naktį metro nemiegojau, tačiau stotyje „Auksiniai vartai“ praleidau dvi ankstesnes. Gavau daug raginimų slėptis arba išvykti iš Kyjivo po JAV žvalgybos pranešimo, kad savaitgalį Rusija vėl surengs galingą ataką prieš miestą. Maskva vis dėlto bombardavo po dviejų dienų ir mažesniu mastu, nes dalį raketų bei dronų nukreipė į Dniprą ir Charkivą. Dnipre žuvo šešiolika, o Kyjive – šeši civiliai, iš viso buvo sužeista beveik du šimtai žmonių.
Dvi naktis praleidęs metro, supratau, kodėl sostinės gyventojai vengia ten miegoti paskelbus oro pavojų. Tik paskutinės, rekordinio masto atakos paskatino atbėgti. Naktį iš gegužės 23-iosios į 24-ąją į Kyjivą buvo paleista daugiau kaip 600 dronų ir 90 raketų, kurios buvo penkių rūšių ir skirtingai manevravo. Siekiant išvarginti gynėjus ir išsiaiškinti, kur išdėstyta priešlėktuvinė gynyba, šeštadienį į Kyjivą atskriejo dar tiek pat dronų. Tą parą į Ukrainą iš viso atlėkė apie 1 500 dronų – daugiausiai per visą karą.
Dauguma raketų ir dronų skriejo į taikinius centriniame Ševčenkos rajone, kuriame gyvenu. Toje pusėje, kur yra Parlamentas ir Prezidentūra, keturias valandas be perstojo buvo girdėti numušamų raketų bei dronų dundesys. Krentančios nuolaužos apgadino daug istorinių pastatų, muziejų, teatrų ir valstybinių įstaigų – dužo langai, įgriuvo stogai. Tikrasis pragaras užvirė kiek toliau nuo centro, vos už penkių šimtų metrų nuo manęs esančios metro stoties „Lukjanivska“ apylinkėse. Ten raketos sugriovė šešių aukštų prekybos centrą „Kvadratas“, trijų aukštų buitinių paslaugų centrą, turgaus paviljonus, banko skyrių, vaistinę, kirpyklą, kavines, parduotuves ir įmonių biurus. Už kilometro raketa pataikė į penkių aukštų namą ir pražudė tris gyventojus.
Gaisrų apžiūrėti nuvykau penktą valandą ryto, pasibaigus komendanto valandai, kuri Kyjive prasideda vidurnaktį. Iki tol beveik penkias valandas pratūnojau vonios kambaryje, nes nei po mano namu, nei kituose aplinkiniuose namuose nėra slėptuvės. Apsisaugoti būtų galima požeminiuose automobilių garažuose, tačiau į juos įleidžiami tik tų namų gyventojai. Po savaitės JAV žvalgybai įspėjus apie naują panašią ataką, ryžausi nakvoti metro. Kadangi „Lukjanivskos“ stotis buvo apgadinta, teko vykti į kitą artimiausią – „Auksinių vartų“. Ši maždaug 80 metrų gylyje įrengta stotis yra trečia pagal gylį Kyjive, o nusileisti į ją dviem eskalatoriais užtrunka apie penkias minutes. Nakvoti susirinkusių žmonių buvo nemažai, tačiau pavyko rasti vietą gultui.
Miegojau prastai. Žadino atsivesti šunys, verkė kūdikiai, keli žmonės garsiai knarkė, o labiausiai budino burzgiantys eskalatoriai. Paskelbus oro pavojų, darbuotojai privalo atidaryti metro duris ir kelioms minutėms įjungti eskalatorius, kad slėptis sumanę žmonės galėtų nusileisti į požemį. Karo metu nuo vidurnakčio iki penktos valandos ryto galioja komendanto valanda, todėl eiti į gatvę draudžiama. Dėl to metro nebedirba visą parą, o veikia nuo pusės šešių ryto iki vienuoliktos vakaro. Šalia su ketverių metų sūnumi Juhinu gulėjusi žurnalistė ir dokumentinių filmų kūrėja Ana Lodygina pasakojo, kad čia miega dažnai. Ji gyvena netoliese ir kartu su sutuoktiniu nusprendė taip saugoti savo vienturtį vaiką. Anos vyras Oleksijus, taip pat kuriantis filmus, tą naktį viešėjo pas fronto karius Donecko srityje.
„Kai į telefoną ateina perspėjimai apie raketų ataką, visada skubame į metro. Sūnelis čia miega gerai, neatsibunda nuo garsų, o aš ryte keliuosi tarsi sulaužyta, todėl dieną porai valandų prigulu“, – kalbėjo mama. Apie tai, kad naktimis persikelia į metro, Ana parašė savo feisbuko paskyroje. Įrašas sulaukė daugybės komentarų. Dauguma gyrė moterį ir apgailestavo, kad ne visos mamos taip rūpinasi savo vaikų saugumu. Dalis komentatorių vis dėlto tvirtino, kad tokios prabangos sau negali leisti, nes privalo dirbti, o neišsimiegojus tai neįmanoma. Buvo ir tokių, kurie priminė, jog Kyjive gyvena apie 3,5 milijono žmonių, o per atakas žūsta palyginti nedaug žmonių, todėl slėptis metro esą nėra prasmės.
Panašiai kalbėjo ir du mano namo kaimynai. Vienas sakė persikėlęs gyventi iš labiau apšaudomo Chersono ir nieko nebebijantis, o kitas tvirtino, kad, paskelbus raketų pavojų, išgeria du šimtus gramų degtinės ir ramiai miega iki ryto. Trečias kaimynas prisipažino su žmona per atakas vykstantis nakvoti į sodo namelį, o ketvirtas sakė liekantis bute, nes globoja senyvą mamą. Namo komendantas tvirtino, kad tik vienas gyventojas su vaikais vyksta slėptis į metro, keli išvyksta į sodus, o dauguma pasilieka namuose.
Koks sprendimas gali tapti lemtingas, nuspėti sunku. Per antradienio bombardavimą trys žmonės žuvo bėgdami slėptis į požeminį garažą, nors jei būtų likę butuose, būtų išvengę mirties. Jos išvengė dvidešimtmetė Nastia, paklausiusi raginimų neignoruoti perspėjimų. Ji nusileido į metro ir dėl to neatidarė septintą valandą ryto kavinės „Grky“. Po pusvalandžio raketa sugriovė spaustuvės pastatą ir jo apačioje įsikūrusią kavinę, po kurios griuvėsiais būtų buvusi palaidota ir Nastia.
