Į rinką paleidžiama 80 tūkst. tonų kuro atsargų. Taip bandoma suvaldyti karo Irane padarinius – it ant mielių augančias kainas. Toks kiekis atitinka maždaug 12 dienų Lietuvos rezervą. Ar tai reiškia, kad bent kelias savaites degalų kainos, jeigu nesumažės, tai bent neaugs?
Strateginių rezervų naudojimas yra greitas ir paprastas būdas užkimšti skylę, kai tik ji atsiranda. Tas būdas yra išbandytas keletą kartų, ir sakoma, kad veikė, amortizavo kainų didėjimą.
Tačiau tai tėra trumpo arba riboto veikimo metodas, naudingas pirmiausia valdžiai, nes leidžia sumažinti emocinę įtampą, parodyti reakciją, laimėti laiko tikintis, kad galbūt išnyks problemos priežastis ir nereikės grumtis su pasekmėmis.
Ekonominė nauda yra abejotina, nes nėra aiški. Tikimasi dyzelino, kuris brangsta labiausiai, kainos mažėjimo 10–15 centų už litrą. Galbūt, o gal ir ne. Niekas tiksliai negali pasakyti. Skeptikų yra daugiau nei tikinčiųjų. Jų akimis, tai tėra simbolinis žingsnis, kuris absoliučiai nieko neišsprendžia ir nekeičia. Skaičiai degalinių švieslentėse šiam požiūriui neprieštarauja.
Rezervų naudojimas negali pakeisti tendencijos. Negali dėl paprastos priežasties. Jis turi dugną. Mūsų valstybės rezervo dugnas šviečia sunaudojus iš jo maždaug 640 tūkst. tonų naftos ir dyzelino.
Rezervo paskirtis yra padengti trumpalaikę problemą, kuri atsiranda nutrūkus naftos tiekimui. Naftos ar degalų stygiaus Lietuvoje, kaip ir Europoje, nėra. Bent jau kol kas. Yra panika dėl didėjančių kainų, rizika, kad rinkos chaose gali atsirasti norinčiųjų greituoju būdu pasipelnyti.
Greičiau nei įprasta didėjančios kainos – nemalonus reiškinys, turintis visą puokštę įprastų, taip pat nemalonių padarinių. Tačiau tai nėra katastrofa ar tragedija. Bėda yra tada, kai degalų nėra. Nei pigių, nei brangių.
Ar esame apsaugoti nuo tokio juodojo scenarijaus? Šiandien jis neatrodo realus. Bet jeigu reikalai pasisuktų kitaip, būtų labai neblogai turėti nepaliestus rezervus, visokius, kokie tik yra, – ir valstybės, ir pramoninius, ir garažiukuose.
Greičiau nei įprasta didėjančios kainos – nemalonus reiškinys, turintis visą puokštę įprastų, taip pat nemalonių padarinių. Tačiau tai nėra katastrofa ar tragedija. Bėda yra tada, kai degalų nėra. Nei pigių, nei brangių. Ar esame apsaugoti nuo tokio juodojo scenarijaus?
Būtų logiška šią priemonę taikyti labai ribotai, išlaikant atsargas tikram stygiui arba momentui, jeigu žalia nafta kainuos dar kelis kartus daugiau.
Didelės kainos arba kritinės situacijos, be visų blogybių, turi ir vieną gerą savybę. Jos priverčia racionaliau vertinti poreikius. Kitaip sakant, vietoj pasiūlos palaikymo skatina peržiūrėti savo vartojimą.
Pirmiausia verčia atsisakyti to, kas nėra būtina. Pavyzdžiui, principo „vienas automobilis – vienam asmeniui kasdien“. Siūlo dar vieną progą pasvarstyti, kaip galima sumažinti naftos produktų ir iškastinio kuro vartojimą.
Bent jau Vilniaus gatvėse pastebimų pokyčių šią savaitę nematyti. Eismas tokio pat intensyvumo. Kamščiai susidaro tokio pat tankumo ir tuo pat metu. Galima teigti, kad vairuotojai nereaguoja į kainų pokytį, o tai reiškia, kad jis nėra reikšmingas.
Tai dėl ko toks didelis triukšmas? Gausybė konkuruojančių pasiūlymų, tarp kurių yra ir išskirtinai egzotiškų? Dėl neprognozuojamos ateities?
Vyriausybės pastangos bent kol kas tenka tik kainų mažinimui ir paramai.
Kainų reguliavimas, subsidijos, injekcijos iš rezervo skamba patraukliai, tačiau riša prie įpročių, nekuria paskatų pokyčiui.
Kartais reguliuotojams gal net geriau nieko nedaryti. Arba kištis minimaliai. Bent jau kol problema – tik kainos, o ne realus stygius.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
