Praeitą savaitę Jungtiniuose Arabų Emyratuose vykusios Ukrainos ir Rusijos derybos dar kartą parodė, kad šiuo metu geriausias įmanomas rezultatas, kurį galima pasiekti panašiu formatu, yra apsikeitimas karo belaisviais. Visa kita lieka deklaracijų lygmenyje. Todėl natūraliai kyla klausimas: ką apskritai šiandien galima pasiekti derybomis? Ir kokiu tikslu jose dalyvauja Rusija?
Žvelgiant retrospektyviai, Rusijos dalyvavimas derybų procesuose beveik visada reiškė ne konflikto švelninimą, o sąmoningą jo užaštrinimą dar iki pirmųjų susitikimų. Tiek Čečėnijos karų eiga, tiek Sirijos patirtis rodo, kad Maskvos logikoje derybos nėra karo pauzė. Rusijai derybos yra karo fazė. Prieš sėsdama prie stalo, Rusija sistemingai stengiasi kitai pusei sukurti nepakeliamą naštą. Telkdama smurtą, ji „ruošiasi“ deryboms naikindama alternatyvas kompromisui, palauždama visuomenės moralę, kurdama melagienomis parengtą alternatyvią realybę, kurioje pralaimėjimas pateikiamas kaip neišvengiamas.
Tokioje sistemoje derybos neturi spręsti karo. Jos turi įtvirtinti jo rezultatus – ne kompromisą, o kapituliaciją.
2000-ųjų Grozne, 2016-ųjų Alepe ir 2022-ųjų Mariupolyje kartojosi tas pats scenarijus. Likus savaitėms iki derybų, buvo intensyvinami oro smūgiai, vis žiauresnės tapo atakos prieš civilius, stiprėjo apgultys. Derybų metu eskalacija nesustojo – ji tapo spaudimo priemone, o paskutinę derybų akimirką Maskva pasitraukdavo iš visų ankstesnių įsipareigojimų. Rusijos karuose taika pasiekiama ne susitarimais, o sunaikinimu.
Todėl esminis klausimas šiandien yra ne tai, ar derėtis. Derėtis Ukraina priversta. Klausimas – kaip derėtis, kad procesas netaptų papildomu Kyjivo silpninimo mechanizmu?
Į Baltuosius rūmus sugrįžus Donaldui Trumpui, Ukraina neturi galimybės ignoruoti derybų formato. Priklausomybė nuo JAV valios verčia Kyjivą dalyvauti procese, kuris objektyviai yra asimetriškas. Taip susidaro paradoksali situacija: Ukraina, siekdama išsaugoti Vakarų paramą, yra priversta derėtis su valstybe, kuri derybas naudoja kaip papildomą karo priemonę. Tuo pat metu pats procesas suteikia Maskvai papildomą tarptautinę legitimizaciją. Praeitos savaitės pavyzdys tai iliustruoja itin aiškiai. Ukrainos delegacijai vykstant į Abu Dabį ir grįžtant į Kyjivą, Rusija tęsė masines atakas prieš civilius ir energetikos infrastruktūrą. Jų pasekmė – virš tūkstančio Kyjivo daugiabučių liks be jokio šildymo iki pat žiemos pabaigos. Tai buvo ne atsitiktinumas. Tai buvo derybos à la russe.
Tikėtis Rusijos geranoriškumo ar nuoširdumo yra ne tik naivu, bet ir neatsakinga. Dar naiviau manyti, kad Maskva pakeis karo intensyvumą ar elgesį dėl prasidėjusių olimpinių žaidynių ar kitų simbolių.
Todėl esminis klausimas šiandien yra ne tai, ar derėtis. Derėtis Ukraina priversta. Klausimas – kaip derėtis, kad procesas netaptų papildomu Kyjivo silpninimo mechanizmu?
Santykiuose su Rusija derybos be atgrasinimo yra bevertės. Ukrainos pozicijos stiprinimas negali apsiriboti vien ginkluotės tiekimu. Jis turi būti papildytas kryptingais Vakarų veiksmais, kurie kurtų Maskvai neapibrėžtumą ir riziką: nuo antrinių sankcijų ir šešėlinio laivyno areštų iki aktyvesnės oro gynybos ir sistemingo spaudimo hibridinėje erdvėje. Lygiai taip pat svarbu, kad, stiprindami savo – NATO, Baltijos šalių ir Lietuvos – gynybinį potencialą, galvotume ne vien apie konvencinių pajėgumų plėtrą. Turime kryptingai vystyti ir savo politinį, ekonominį, technologinį bei informacinį arsenalą, leidžiantį daryti tiesioginį poveikį Rusijos gebėjimui vystyti karą. Klausimas turi būti formuluojamas ne tik, kaip apginti savo teritoriją, bet ir kaip sukurti Maskvai perteklinius kaštus: kaip sistemingai branginti agresiją, komplikuoti jos logistiką, finansavimą, karinę gamybą ir vidinį stabilumą. Be aiškaus atsakymo į tai, ką mes galime padaryti kitaip ir netikėtai, atgrasinimas lieka tik graži deklaracija, o ne reali strategija.
Ukrainos viešajame diskurse vis dažniau pastebima, kad efektyviausi „argumentai“ derybose yra giluminiai smūgiai Rusijos teritorijoje ir kūrybiškos karinės operacijos. Tai nėra karo romantizavimas, tai realybės konstatavimas. Todėl iniciatyvos perėmimas prie derybų stalo neįmanomas be iniciatyvos perėmimo kare. Kol Ukraina bus priversta gintis ir reaguoti, jos derybinė pozicija liks silpnesnė. Kol Rusija jaus, kad gali diktuoti tempo sąlygas mūšio lauke, ji diktuos jas ir derybų salėse – nuo Abu Dabio iki Majamio.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
