2025 metais Ukrainos viešąją erdvę užplūdo kone kas mėnesį pasirodančios diskusijos apie tai, kodėl sostinėje Kyjive taip smarkiai plinta rusų kalba. Artėjant ketvirtosioms Rusijos plataus masto karo prieš Ukrainą metinėms kyla noras suprasti, ką baimės ir nuogąstavimai dėl rusų kalbos pasako apie dabartinę Ukrainą ir jos žmones.
Praėjusių metų lapkritį Ukrainos valstybinė švietimo kokybės tarnyba pranešė, kad 66 proc. Kyjivo moksleivių pamokų metu bendrauja rusiškai. Anot tyrimo, per pertraukas rusiškai kalba dar daugiau – net 82 proc. Dažniausiai įvardijamos priežastys – sparčiai plintančios interneto mados „TikToke“ ir bendravimas šeimoje. Tuo pat metu tiriamosios žurnalistikos atstovai atskleidė informaciją, sukėlusią didžiulį pasipiktinimą socialiniuose tinkluose: 2025 metų pabaigoje Kyjive, po Maskvos patriarchatui pavaldaus vienuolyno priedanga, veikė privati rusakalbė mokykla, kurios ugdymas daugiausia buvo paremtas sovietinėmis programomis ir turiniu.
Kai 2017 metais buvo priimtas dabartinis Ukrainos švietimo įstatymas, šalyje veikė 581 valstybinė mokykla, kurioje rusiškai mokėsi 227 tūkst. moksleivių. Prieš pat plataus masto karą tokių mokyklų skaičius popieriuje sumažėjo iki 55. Nors oficialiai šalyje nebėra rusakalbių mokyklų, pamokos daugelyje jų – ypač rytuose, pietuose ir centrinėje dalyje – de facto vis dar vyksta rusiškai (arba suržyku – ukrainiečių tuteišių kalba), nors formaliai turėtų vykti ukrainietiškai. Prie to prisideda tylus, o kartais ir aktyvus, dalies mokytojų nusiteikimas.
Dar sudėtingesnė situacija darželiuose. Ukrainos žiniasklaidoje gausu istorijų, kai tėvai skundžiasi, jog iš 10–12 vaikų grupės jų vaikas dažnai būna vienintelis, kalbantis ukrainietiškai, o visas bendravimas vyksta rusiškai, nepaisant oficialaus ukrainietiškumo. Užsienyje, ypač Vokietijoje, su ukrainiečių vaikais dirbantys korepetitoriai teigia, kad dėl tėvų įpročių mažamečių vaikų ukrainiečių kalbos lygis būna labai žemas. Iš asmeninės patirties galiu patvirtinti, kad nuo tada, kai 2023 metais pradėjau gyventi ir dirbti Kyjive, rusų kalbos gatvėse smarkiai padaugėjo, ypač tarp jaunimo. Gyvendamas tarp dviejų didelių Podilo rajono mokyklų tai matau kasdien. Dar dažnesnis vaizdas važiuojant autobusu iš Kyjivo į Vilnių – jaunos mamos beveik visada savo vaikams rodo turinį rusų kalba. „Maša ir lokys“ yra dažniausias pasirinkimas.
Ukrainos pastarojo dešimtmečio patirtis rodo, kad bandymai spręsti kalbos klausimą vien biurokratinėmis priemonėmis dažnai duoda tik paviršutiniškų rezultatų. Tuo pat metu investicijos į patrauklų, šiuolaikišką ukrainietišką turinį, į švietimą, vaikų medijas ir bendruomenes, taip pat į tarpusavio neapykantos mažinimą, yra būtinos norint neutralizuoti Rusijai palankią propagandą apie tariamą rusakalbių diskriminaciją.
Negalima teigti, kad Kyjivo ir kitų pietų bei rytų didmiesčių gyventojai nekalba ukrainietiškai. Priešingai – apklausos ir statistika rodo nuoseklų ukrainiečių kalbos stiprėjimą. Kavinėse ar restoranuose į užklausas tiek ukrainiečių, tiek rusų kalba dažniausiai atsakoma ukrainietiškai. Plečiasi ir ukrainietiškos „Google“ paieškos, nors dar 2023 metais jų buvo perpus mažiau nei rusiškų. Socialiniuose tinkluose turinys po karo pradžios beveik visiškai perėjo į ukrainiečių kalbą, politinėje komunikacijoje rusų kalba praktiškai išnyko. Charkivo meras Ihoris Terechovas pripažįsta, kad tik plataus masto karas privertė jį nuolat kalbėti ukrainietiškai. Tačiau kituose miestuose, pavyzdžiui, Odesoje, rusų kalba viešojoje erdvėje gana greitai grįžo į ankstesnes pozicijas. Ar iš to reikia daryti išvadą, kad rusiškai kalbantys ukrainiečiai yra mažiau lojalūs? Ar jie nuo karo kenčia mažiau?
Vieša paslaptis, kad reikšminga Ukrainos ginkluotųjų pajėgų karių dalis, įskaitant ir kai kuriuos „Azovo“ pagrindu suformuotus dalinius, tarnyboje aktyviai vartoja rusų kalbą. 2023-iaisiais a.a. filologijos profesorė ir buvusi Aukščiausiosios Rados deputatė Iryna Farion pareiškė, kad negali laikyti ukrainiečiais rusakalbių karių, įskaitant ir Trečiosios šturmo brigados karius. Šis pasisakymas akimirksniu sulaukė visuomenės pasmerkimo.
Ukrainos pastarojo dešimtmečio patirtis rodo, kad bandymai spręsti kalbos klausimą vien biurokratinėmis priemonėmis dažnai duoda tik paviršutiniškų rezultatų. Tuo pat metu investicijos į patrauklų, šiuolaikišką ukrainietišką turinį, į švietimą, vaikų medijas ir bendruomenes, taip pat į tarpusavio neapykantos mažinimą, yra būtinos norint neutralizuoti Rusijai palankią propagandą apie tariamą rusakalbių diskriminaciją. Ukrainiečių ir rusų kalbų paplitimas Ukrainoje yra ilgo istorinio spaudimo, prievartos bei išgyvenimo pasekmė. Tai nepasikeis per vieną įstatymą ar moralinį spaudimą. Ukrainietiškos tapatybės stiprėjimas vyksta ne per draudimus, o per pasitikėjimą, patrauklumą ir kasdienį pasirinkimą. Kai ukrainiečių kalba taps ne pareiga, o savaime suprantama erdve vaikams, jaunimui ir šeimoms, Rusija praras vieną iš svarbiausių savo įtakos svertų.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
