19-os vyriausybės (2024 12 12–2025 09 25) ir ją delegavusios koalicijos – socialdemokratai, NA, „Vardan Lietuvos“ – tradicinis tradicinių ir krikščioniškų vertybių laužymas tapo aiškus net jos nariams, todėl turime 20-ą vyriausybę (2025 09 25–2026?). Tik istorinės klaidos ar pakto su NA nenorėjusią kartoti „Vardan Lietuvos“ pakeitė įvairias tradicijas praktikuojanti Valstiečių ir žaliųjų partija ir Lenkų rinkimų akcija–krikščioniškų šeimų sąjunga
Dešimt Dievo įsakymų ir civilizuotos žmonijos bendražmogiškos vertybės sutampa kone šimtu procentų, tik pirmieji du Dekalogo įstatymai – „neturėk kitų dievų“ ir „netark Dievo vardo be reikalo“ – būdingi monoteistinėms religijoms. Įsakymai „nevok, nekalbėk netiesos, negeisk svetimo turto (ir valstybės)“ 19-os ir 20-os vyriausybių bei koalicijos sprendimu buvo sutrumpinti nuimant „ne“. Įsakymai „negeisk svetimo vyro ir moters“ bei perspėjimas gerbti tėvus ir švęsti sekmadienį įstatymo požiūriu nėra labai svarbūs, o penktasis „nežudyk“ tikrai nepažeistas.
Pirmoji–antroji koalicijos bei jų vyriausybės kelia klausimus ir dėl pirmųjų įsakymų, nors tik mažuma prisipažįsta esą krikščionys ar priklausantys kitai monoteistinei religijai. Antrasis įsakymas buvo sulaužytas duodant parlamentaro priesaiką: Dievas minimas norint įtikinti žodžio tikrumu, bet tądien „Tepadeda man Dievas“ sakė Gintautas Paluckas, Remigijus Žemaitaitis, Antanas Nedzinskas, Arūnas Dudėnas... Gal jiems ne tik Konstitucija, bet ir Dievas universalūs terminai, kiekvienas šaukėsi savų dievukų?
Tai tapo ypač aktualu kultūrą patikėjus ritmologui Aleksandrui Brokui, kai už pergalę „pagonių dievams“ dėkojęs R. Žemaitaitis ėmėsi astrologijos: pasak jo, viską lemia žvaigždžių išsidėstymas – jei Ignotas būtų buvęs paskirtas kitą dieną, Vaidai Aleknavičienei nebūtų reikėję sukti galvos dėl komandos. Tad ką praktikuoja įvairiais religiniais terminais žongliruojanti valdžia? Šis klausimas kilo ir per Rolando Pakso kadenciją, kai jam visais klausimais patarinėjo – kaip Frederikas Jansonas – Lena Lolišvili. Ar aukščiausia Lietuvos valdžia praktikuoja kažkokią religiją, ar veikia sektantiškoms struktūroms būdingais principais?
Kas yra religija, o kas sekta? Iki krikščionybės ir pirmaisiais amžiais „religija“ buvo siejama su valdžia: valdovo praktikuojama buvo vadinama religija, kitos – sektomis. Laikui bėgant krikščioniškame pasaulyje šis ryšys silpnėjo ir nutrūko, išskyrus rusų stačiatikius. Didžiosios Britanijos anglikonų Bažnyčios vadovas karalius Henrikas VII atsiskyrė nuo Romos, kai popiežius neleido keisti žmonos – bet tai labiau simbolinis politinis ryšys. Kito ir krikščionių požiūris vienų į kitus – po Liuterio tezių paskelbimo kuriantis įvairioms protestantų konfesijoms buvo švaistomasi abipusiais kaltinimais, o praeitam šimtmety, ypač po II Vatikano Susirinkimo, krikščionys, išskyrus rusų stačiatikius, jungėsi į ekumeninį judėjimą. Kaip islamas ir judaizmas vertina vienas kitą, krikščionybę, kitas religijas – tegali pasakyti jų nariai, bet krikščionybė pripažįsta bendras judaizmo ir islamo šaknis, Naujasis Testamentas neatsiejamas nuo Senojo. Monoteistinės religijos – Monoteizmas (mono + gr. theos – dievas), tikėjimas vieną asmeninį Dievą – jungiasi į tarpreliginį dialogą.
Religijotyros, sociologijos mokslai turi savus religijos kriterijus, jais remiasi teisėsauga, įvairios tarptautinės organizacijos vertindamos žmogaus teisių situaciją, ypač diktatūrose: sekta pavadinus religinį, kultūrinį ar politinį judėjimą, galima jį uždrausti kaip „keliantį pavojų“: Kinijoje visos religijos paverstos režimo instrumentu, o nepaklususios vadinamos sektomis ir uždraustos. Tad ar yra objektyvūs sektos ir religijos kriterijai?
Kas yra ritmologija? Nors pristatoma kaip „pseudomokslas, aiškinantis ritmiškų procesų poveikį gyviems organizmams ir siejamas su sektos požymių turinčiu Rusijoje Jevdokijos Marčenko įkurtu religiniu judėjimu“, yra teigiančių – remiasi įvairiais autoriais, vadovėliais – kad tai religija, kaip krikščionybė, katalikų ar protestantų bažnyčios. Bet kriterijus, reaguodami į situaciją, nustato žmonės – nusikaltimas žmoniškumui yra 20 a. terminas. Kaip ir genocidas, nors politologai, sociologai ir politikai nesutaria, ar galima jį taikyti armėnų, uigūrų, tibetiečių naikinimu. Diskutuojama ir dėl Ukrainos Holodomoro: „Ar tai buvo suplanuota ir įgyvendinta antiukrainietiška stalininio režimo akcija, ar nuosekli nusikalstama bolševikų politika, neturinti antiukrainietiško pobūdžio?“ Mes nežinom, balionai hibridinė ataka – ar kontrabanda.
Krikščionybės ir kitų monoteistinių religijų centre yra Kūrėjas ar Atpirkėjas, tai jas skiria nuo sektomis vadinamų struktūrų, kurių centre yra konkretus asmuo, susikūręs nežinia kuo grįstą mokymą, pavyzdžiui, „ritmų skaitymą“. Paprastai jų tradicija nėra ilga, ritmologijos įkūrėja pačiame jėgų žydėjime kuria eiles: „Viena metodo krypčių yra ritmų skaitymas – specialūs eilėraščiai, parašyti Evdokijos Marčenko.“ Dėmesio sutelkimas į vieną asmenį ir jo mokymą kuria uždarą erdvę ir veda į indoktrinaciją: buriama išrinktųjų minia, skatinama neapykanta, priešiškumas kitaip mąstantiems, kritikai vadinami šėtonu ir panašiai. Atmetamas mokslas, švietimas, medicina: „Pasitelkiant ritmologiją galima daryti įtaką orui, keisti žmogaus amžių ir kraujo grupę.“
Draudžiamos informacinės priemonės, nors vadai naudojasi tuo, ką draudžią kitiems. Tai veda į asmens kultą, psichologinį, vėliau ir seksualinį išnaudojimą. Galiausiai užvaldytas asmuo taip susitapatina su struktūra, kad nenori ar nepajėgia pasitraukti, priešinasi bandymams jį išlaisvinti. Paprastai užvaldoma manipuliuojant neaiškiais dvasiniais šūkiais, bet vokiškasis fašizmas ir rusų stalinizmas rodo, kad tai galima padaryti ir remiantis nacionalistiniais argumentais, dažno režimo valdymo formos primena sektantiškas struktūras.
Dėmesio sutelkimas į vieną asmenį ir jo mokymą kuria uždarą erdvę ir veda į indoktrinaciją: buriama išrinktųjų minia, skatinama neapykanta, priešiškumas kitaip mąstantiems, kritikai vadinami šėtonu ir panašiai.
Krikščioniškas mokymas grįstas Kūrėjo ir kūrinio – apdovanoto protu ir valia – laisve. Pasak Katalikų bažnyčios, Dievas nėra vergvaldys ir tik laisvas žmogus gali rinktis. Niekas negali varžyti kito laisvės, bet visi priklausantys sistemai turi laikytis Dekalogo, Bažnyčios mokymo – ir civilizuotas pasaulis laikosi eismo taisyklių. Bet ir gatvėje, ir Bažnyčioje ne visi jų laikos, ypač didelė valdžios pagunda ir manipuliavimo rizika.
Institucija turi išsaugoti budrumą, stebėti, kaip laikomasi normų, o pamačius nukrypimą iškart reaguoti, nes uždelsus gresia problemos, kaip rodo Bažnyčios istorija: 1054 m. Didžioji schizma atskyrė Rytų ir Vakarų bažnyčias; 16 a. po Vakarų Bažnyčios schizmos įsikūrė daug protestantiškų bendruomenių. Šiandien, ypač JAV, kuriasi nauji evangeliniai judėjimai, dauguma remia Donaldą Trumpą, kuriame įžvelgia misionierių ar pasaulio pabaigos pranašą. Tradicinių krikščioniškų konfesijų požiūriu tai kelia nemažai klausimų, galima įžvelgti asmens kulto požymius, bet rėmėjai nepastebi jo vienvaldystės ar visažinystės.
Tradicinės religijos gyvena pasaulyje, neneigia realybės, kūniškumo. Sektomis įvardijamos struktūros priešina dvasią ir kūną, kaip manicheizmas – „sinkretinė dualistinė religinė srovė“ – griežtai skyręs gėrio, dvasios ir blogio ar materijos pradus. Materiją, kūną priskyrus blogiui kyla pavojus ne tik bendruomenei. Su panašia problema Katalikų bažnyčia susidūrė po II Vatikano Susirinkimo, kai JAV charizminio judėjimo įkvėpti tikintieji ėmė kurti įvairias brolijas, kurių centre buvo charizmatiškos asmenybės, manipuliuojančios religiniais šūkiais, bet veikiančios savais metodais: kūrė įvairius mokymus ir mitus taip atskirdami savo narius nuo pasaulio, draugų, šeimos. Uždara erdvė, net Paryžiaus centre, leido vadams manipuliuoti jų protu ir valia, „sudvasintu“ ar paneigtu kūnu.
Kaip įprasta sektose, vadai naudojosi tuo, ką draudė kitiems. Vatikano sprendimu – hierarchinės sistemos privalumas – vyksta tyrimai, pripažinta, kad „absoliuti dauguma“ šių darinių kūrėjų buvo „probleminės asmenybės“, o institucijos išsiskiria „sektantiškoms struktūroms būdingais požymiais“ (yra Lietuvoje). Ne viena buvo uždaryta dėl asmens laisvę ribojančių pažeidimų. Nukrypimų būna visų religijų institucijose, tik Katalikų ir Stačiatikių bažnyčiose dėl aiškios hierarchinės struktūros lengviau identifikuoti: girdint, kad skiepai sukelia plaučių sklerozę, o „irklininkas“ Remigijus vykdo misiją, nekyla dvejonės, kad tai asmeninės „vizijos“. Paprastai religiją nuo sektos skiria manipuliavimas dėl ideologinių ar asmeninių tikslų: islamizmas nėra islamas.
Paprastai religiją nuo sektos skiria manipuliavimas dėl ideologinių ar asmeninių tikslų: islamizmas nėra islamas.
Žmogus laisvas praktikuoti tikėjimą ar dvasingumą, bet valstybė atsakinga už piliečių teisių užtikrinimą, rodo Deimantės Rudžinskaitės knyga „Pasaulietė“: „Augdama Jehovos liudytojų šeimoje Deimantė tikėjo, kad pasaulio pabaiga jau laukia ant slenksčio. Todėl kartu su mama Šiaulių gatvėse ir daugiabučių laiptinėse skleidė „gerąją žinią“: atėjus Armagedonui, Jehova visus jam atsidavusius žmones pakvies į savo karalystę. [Ji] žinojo, kad rojus turi kainą – visišką atsiskyrimą nuo „pasauliečių“, Jehova netikinčių žmonių ir neva šėtoniškos jų įtakos. Mergaitės vienatvę aštrino ir tai, kad ji niekam negalėjo prasitarti apie namie patiriamą siaubą – mamos ir tėčio smurtą, kaip Dievo rykštė užgulantį kaskart, nepaklusus griežtoms taisyklėms. Vėliau baimė peraugo į pyktį ir paauglišką maištą [...] Ilgainiui pasipriešinimas tėvams ir jų tikėjimui tapo pavojingas gyvybei.“
20 a. įkurtas Jehovos tikėjimas laisvai praktikuoja demokratiniame pasaulyje, bet „antrojo matomo Kristaus atėjimo“ ir pasaulio pabaigos laukiantys nariai žino esantys „vienintele teisėta žemiškąja vyriausybe, per kurią valdąs Dievas“, atmeta informacijos priemones ar mokslą, pavyzdžiui, kraujo perpylimą, tad gydytojui tenka rinktis: gerbti paciento teisę ar gelbėti jo gyvybę. Knygos autorė liudija „apie išsilaisvinimą nuo psichologinio, fizinio ir dvasinio smurto“, grįsto dvasiniais teiginiais.
Ir senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ pripažinimas tradicine religine organizacija – Lietuvoje šį statusą turėjo 9 religinės bendrijos – kėlė diskusijų. Pasak EŽTT, atmetęs jų prašymą Seimas pažeidė žmogaus, religijos teises. Bendrija buvo įregistruota 1992 m. ir kitaip nei tradicinės religijos neturi raštų – kaip Senasis ir Naujasis Testamentai, Koranas – ir aiškiai suformuotos, tūkstantmečius skaičiuojančios tradicijos. Pagonybė dažnai tapatinama su etnokultūros paveldu. Laikas rodo institucijos stabilumą: pirmaisiais amžiais krikščionybė buvo laikoma sekta, bet šiandien mini 2025 metų jubiliejų. Vis tik kyla klausimas dėl „Romuvos“ saitų su Ramūnų Karbauskiu, R. Žemaitaičiu, jos lyderiai atvirai remia visus koalicijos veiksmus: pradžioje su jos politikais kritikavo Kultūros asamblėją, dabar palaiko LRT veiklą varžančius įstatymus, nors patys skundė Lietuvą dėl asmens teisių suvaržymo.
Tikslaus, visur ir visada tinkančio religijos ir sektos apibrėžimo nėra, bet ir teiginys, kad nėra nei sektų, nei religijų, o tik „dvasingumo reiškiniai“, neįtikina. Kaip ir argumentas esą kritiškas ritmologijos vertinimas tolygu sovietų vykdytoms tradicinių religijų represijoms. Tik kodėl A. Broko judėjimą priskiriantys religijai griežtai kritikuoja ir sektantizmu kaltina Kirilo valdomą stačiatikių instituciją? Juk J. Marčenko aktyviai palaiko režimą, o viešoje erdvėje skelbti jos mokymo metodai turėtų kelti nerimą žmogaus teisių gynėjams.
Baigiant galima konstatuoti, kad mūsų valdžios struktūrų funkcionavimas primena savo tobulume užsivėrusių institucijų veiklą: 1. „Mes geriausi“, – teigia G. Nausėda ir koalicijos nariai. 2. Visi manipuliuoja universaliais, „pagal poreikį“ tariamai religiniais argumentais. 3. Atmeta teisinę sistemą, net Konstituciją, nes įtikėjo esą „anapus“ įstatymo ar „išrinktieji“. 4. Neigia ekonomistų argumentus, kad žadama gerovės valstybė ekonomiškai neįmanoma – vadinasi, žada pasitelkti antgamtines priemones. 5. Atmeta mokslo pasiekimus, Seimo „žolininkas“, šiandienis NA pirmininkas ir buvęs Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas R. Žemaitaitis teigė, kad 90 procentų ligų galima išgydyti natūraliomis priemonėmis, „nuo pušų ūglių nuoviro iki zuikio taukų ar bebro sruoglių“. Nors ir Viktoras Uspaskichas garantavo, kad skiepus nuo kovido gali pakeisti užkalbėtas (Kašpirovskio?) vanduo.
6. „Maldos pusryčiuose“ prezidentūroje dalyvavo tik koalicijos nariai ir jiems prijaučiantys, nors paprastai į tokius renginius kviečiami visų religijų ir partijų atstovai, nes jų tikslas – santarvės paieška. Bet įtikėjusiems savo teisumu kiti nesvarbu. 7. Sektos pasižymi žodžio varžymu ir nepritariančių demonizavimu, kilus bėdai kreipiasi ne į ekspertus – jei gali sukritikuoti genialų planą – o į regėtojus ar taikančius netradicinius gydymo metodus, pavyzdžiui, ritmologiją. Gal NA lyderis todėl ir delegavo ritmologijos ekspertą į ministeriją, o pats ėmėsi ne tik sveikatinimo, bet ir astrologijos gudrybių? 8. Ilgą laiką tokiam burbule gyvenę įtiki savo tobulumu, nedvejoja vykdantys misiją – D. Trumpo pavyzdys patrauklus ir mūsų koalicijos formuotojui bei nariams. Aišku, vadai žino, ką daro, įvardydami vieną ar kitą „priešu“.
Panašumų sąrašas begalinis, kasdien kas nors naujo. Tokie požymiai rinkimų išvakarėse susikūrusiose partijose nestebina, bet kai tai pasireiškia tradicinėje, šimtametę tradiciją turinčioje socialdemokratų partijoje... Laikas parodys, ką iš tiesų išpažįsta mūsų valdžia, bet laiku nesureagavus gali kilti sunkiai sprendžiamų ar neišsprendžiamų problemų.
