Panašu, kad pastaraisiais metais Lietuvoje daugėja teologų ir besidominčių religija, ypač krikščionybe. Judaizmas, islamas ar budizmas nesulaukė tokio dėmesio. Pavyzdžiui, atsistatydinus šeimos ir šalies gerove besirūpinančiam Gintautui Paluckui, laikinasis socialdemokratų pirmininkas Mindaugas Sinkevičius viską vertina „krikščioniškai".
Atsakydamas į žurnalisto klausimą apie galimą ministerijų pasiskirstymą aiškino: „Biblijoje yra devintas įsakymas negeisti svetimos moters, svetimo vyro, tai politiniame kontekste partneriams nereiktų geisti svetimų ministerijų ir nereiktų siūlytis, jeigu mes vieni kitus gerbiame ir norime tos partnerystės.“ Vadinasi, koalicija veikia religiniu-moraliniu principu. O kaip tai vyksta praktikoje – ar praktikuojami visi Dekalogo įsakymai? Jei ministerijos „geidimas“ tolygus moters ar vyro „geidimui“, tuomet politines partijas ir pažiūras keičiantis asmuo nusikalsta šeštam įsakymui – nepaleistuvauk. Peržvelgus koaliciją matyti, kad ne visi jo laikosi, kai kurie net kelis kartus sulaužė, o Artūras Skardžius vertas čempiono medalio.
M. Sinkevičius nepaminėjo, gal užmiršo, septintą įsakymą – nevok ir aštuntą – nekalbėk netiesos. Aišku, „čekiukai“, ILTE, Arūno Dudėno neliečiamybė ir visi žurnalistų tyrimai tėra sąmokslo teorijos, opozicijos kerštas – Rasa Budbergytė neišdavė sąmokslininkų vardų ir pavardžių. Dar yra dešimtas įsakymas – negeisk svetimo turto, bet „sovietiniams vaikams“, kaip Inga Ruginienė, valstybės turtas tik abstrakti sąvoka, jie tęsia okupacinio režimo LTSR komunistų partijos (komunistų partijos virsmo į socialdemokratus procesą galima rasti Google platformoje) tradiciją.
Vasaros pradžioje partijos dvasinė lyderė Vilija Blinkevičiūtė nedvejojo G. Palucko nekaltybe, liepą tik vertino jo vertingus darbus: „Aš esu įsitikinusi, kad Gintas yra puikus premjeras, duok Dieve jam sveikatos.“ Ir pridūrė: „Aš labai atvirai ir nuoširdžiai sakau – ši Vyriausybė ir ši valdančioji dauguma tikrai labai daug padarė per ganėtinai trumpą laikotarpį.“ Aišku, vertybinė socialdemokratų, „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušros“ koalicija ne tik efektyviai, bet ir moraliai dirba vardan Lietuvos. Tik Dievu prisiekiantiems ar jo besišaukiantiems politikams, ne tik per Seimo nario priesaikos ceremoniją, vertėtų atminti ir antrąjį įsakymą – netark Dievo vardo be reikalo.
Bet svarbiausias ir visus įsakymus apibendrinantis yra Dievo ir artimo meilės įsakymas (Mk 12, 29–31). Tik ar Dekalogo principu veikiantis M. Sinkevičius skaitė Evangeliją pagal Luką, kur aiškinama, kas yra „artimas“ (Lk 10, 25–37)? Kadangi Seimo posėdžiuose ir viešuose pasisakymuose nematyti ne tik meilės, bet ir paprasčiausio mandagumo požymių opozicijai ar oponentams, galima spėti, kad koalicijai sąvokos „artimas“ pagrindas yra partinė priklausomybė ar, kitaip sakant, „artimas“ priklauso nuo situacijos (koalicijos).
Koalicijos požiūris į artimą ar Dekalogą neturėtų stebinti, nes tai ir prezidento pozicija. Per rinkimines kampanijas tiek kalbėjęs apie vertybes, tautos vienybę ir tarpusavio meilę, jis ne tik žodžiais rodo panašią „artimo“ interpretaciją – pozicijai, net Konstituciją ir įstatymus pažeidusiems žarsto komplimentus, o jam nepritariantiems politikams, visuomenininkams ir žurnalistams telieka priekaištai, kaltinimai ir įvairios alegorijos. O gal jis veikia principu „iš meilės muša“? Tada tikrai praktikuoja didįjį įsakymą ir jų atžvilgiu. Gitanas Nausėda viršūnę pasiekė (nors vertinimai skiriasi, bet dėl rekordo visi sutaria) patarėjo Frederiko Jansono lūpomis išsakęs, ką mano apie signatarą Eugenijų Gentvilą: „Aš tik galiu perduoti, cituodamas prezidento žodžius apie poną E. Gentvilą, kad ponas E. Gentvilas yra sena politinė šiukšlė, kurią rinkėjai kol kas pamiršo pakelti ir išmesti į šiukšlių dėžę. Citatos pabaiga.“
Kadangi Seimo posėdžiuose ir viešuose pasisakymuose nematyti ne tik meilės, bet ir paprasčiausio mandagumo požymių opozicijai ar oponentams, galima spėti, kad koalicijai sąvokos „artimas“ pagrindas yra partinė priklausomybė ar, kitaip sakant, „artimas“ priklauso nuo situacijos (koalicijos).
Žurnalistų paklaustas, ar tai tiesa, jis ne tik nerodė krikščioniško atlaidumo, bet žodžiais ir žvilgsniu griežtai kirto: „O kodėl jūs apie politinę kultūrą nekalbėjote tada, kai ponas Gentvilas dergėsi iš prezidento? Kodėl jūs tada apie politinę kultūrą nieko nekalbėjote? Manau, yra tokia tendencija, kai žmonėms, kuriems patiems yra labai toli net iki minimalių etikos standartų, leidžiama moralizuoti kitiems (...) Tokiam žmogui tikrai nederėtų aiškinti, kas yra moralės kategorijos man.“ Įskaudintas ar įpykęs, emocijų apimtas žmogus gali siųsti į pragarus ar į kitą vietą, bet „šiukšlės teorijai“ sukurti reikia laiko ir daug neapykantos, kurios šaknys, pasak psichologų, nevisavertiškumo kompleksas.
1988 m. signataras E. Gentvilas įsijungė į Sąjūdžio veiklą, o Kovo 11-ąją nedvejodamas balsavo už. Tais pačiais metais G. Nausėda įstojo į LTSR komunistų partiją. Paklaustas, kodėl tai nuslėpė, teigė užmiršęs ir tvirtino tai daręs ne dėl prielankumo ideologijai, o vedamas pažinimo troškimo, t. y. studijų Vokietijoje. Jis užmiršo narystę partijoje, bet puikiai atmena ne tik neseniai išsakytą signataro kritiką, bet ir praeitos kadencijos pozicijos, Vyriausybės narių, žurnalistų pastabas. Šeštasis įsakymas sako – nekalbėk netiesos.
Įskaudintas ar įpykęs, emocijų apimtas žmogus gali siųsti į pragarus ar į kitą vietą, bet „šiukšlės teorijai“ sukurti reikia laiko ir daug neapykantos, kurios šaknys, pasak psichologų, nevisavertiškumo kompleksas.
Paprastai žmonės greitai primiršta ištartus gerus žodžius ar padarytus darbus (juos atmena patyrę gerumą), bet sielojasi dėl klaidų, įžeidimų, stengiasi atsiprašyti ar bent to nekartoti. Prezidentas, priešingai, visuomet pabrėžia kitų – nors retai pateikia faktus – klaidas, tačiau primena savo gerus darbus, gal net misiją. Misijos aspektas buvo regimas ir pirmojoje kampanijoje, į kurią buvo įtraukta 89-erių Kotryna iš Pabaisko. Jis pasakojo, kaip ši „meldžiasi už mus, kad pas mus būtų mažiau piktadarysčių ir kad pagaliau nustotume kariauti vienas prieš kitą. Tai yra tikroji, tylioji Lietuva, kuri aria žemę, kepa duoną, auklėja vaikus, gelbėja žmones nuo ligų. (...) Yra laikas kariauti ir yra laikas taikiai sugyventi ir kantriai dirbti.“ Tiesa, „religiniuose“ kadruose iš įvairių piligrimystės vietų matyti, kad kandidatui sunku skirti katalikų „žegnonę“ nuo stačiatikių, bet dabar jokių problemų.
Grįžtant prie „šiukšlės“ ar krikščioniško atlaidumo, tai E. Gentvilas kaip suaugęs ar subrendęs žmogus – jis toks buvo 1988 m. – išsakęs nuomonę baigė diskusiją ir nereagavo į „o jis man sakė“. Ir taip pademonstravo, nors nedeklaruoja vykdantis vertybinę ar krikščionišką politiką, ne tik kaip turėtų elgtis politikas, bet ir atlaidumą.
Išvada: stebint visas vertybes ginančios koalicijos ir ją visomis išgalėmis palaikančio G. Nausėdos darbą susidaro įspūdis, kad jie greičiau remiasi „akis už akį“ ar „dantis už dantį“ principu. Tiksliau „penki dantys už vieną“ principu.
Pora pastabų apie teologinius politikų komentarus. Liutauras Gudžinskas, kalbėdamas apie socialdemokratų tarybos sprendimą deleguoti į premjerus I. Ruginienę, sakė, kad ten viskas vyko lyg per konklavą. Vis dėlto trečią tūkstantmetį skaičiuojančios Bažnyčios konklavos vyksta ne socialdemokratiniu principu, ir nors visur galima įžvelgti politinių aspektų, kriterijai visiškai kitokie. Taip, kartą konklavos išvakarėse į kunigus buvo įšventintas būsimas popiežius, bet tai pavieniai atvejai, ne tradicija, kaip socialdemokratų tradicijoje, kurią puikiai iliustruoja naujausi G. Palucko ir I. Ruginienės pavyzdžiai. Vytenis Andriukaitis, komentuodamas partiečių posėdį, taip pat prisiminė konklavą, minėjo „konklavos dūmus“. Tikriausiai norėjo įvardyti eilinį partiečių skleidžiama apgaulės dūmą ar debesį.
Išvada: stebint visas vertybes ginančios koalicijos ir ją visomis išgalėmis palaikančio G. Nausėdos darbą susidaro įspūdis, kad jie greičiau remiasi „akis už akį“ ar „dantis už dantį“ principu. Tiksliau „penki dantys už vieną“ principu.
Biblinis principas „akis už akį, dantis už dantį“ visais laikais kėlė nemažai diskusijų, bet pastaraisiais metais, ypač dėl konflikto Gazoje, tai tapo įvairių „teologinių“ komentarų tema. Vieni jį naudoja kaip argumentą Izraelio veiksmams pateisinti, kiti – kritikuoti. Į šią biblinio teksto improvizaciją įsijungė ir politikai, ir visų religijų atstovai. Pavyzdžiui, vienoje sostinės bažnyčioje kunigas per pamokslą analizavo konfliktą, ieškojo teisiųjų ir kaltųjų. Rezultatas: per mišias, svarbiausią įvykį krikščionio gyvenime, jis suskaldė bendruomenę – vieni džiaugėsi išgirdę savo pozicijos patvirtinimą, kiti piktinosi. Žinant, koks svarbus dvasininko žodis tikintiesiems, Katalikų Bažnyčia griežtai draudžia bet kokį jo įsitraukimą į aktyvią politinę veiklą.
Bažnytinę bendruomenę sudaro įvairių tautybių, rasių, pažiūrų žmonės, ji negali būti rezervuota vienai grupei ar tautai. To nesilaikantys dvasininkai pažeidžia Bažnyčios nuostatas ir netiesiogiai prisideda prie visuomenėje tvyrančio nerimo, įtampos ar net smurto – politikų ir partijų rinkiminėje kampanijoje dalyvavę dvasininkai, kaip ir visus vienyti žadėjęs prezidentas, prisidėjo prie to, kas vyksta šiandien.
Vertindami bet kokį Lietuvos pasiekimą žvalgomės į kaimynus, ypač ES šalis, žiūrime, kurioje statistinės lentelės pozicijoje esame. Ir šiuo klausimu vertėtų pažvelgti į krikščioniškas Europos šalis. Tradicinės krikščioniškos partijos – dauguma jų narių yra praktikuojantys – savo programas ruošia ne biblinių tekstų interpretacijomis ir diskutuodamos nemanipuliuoja bibliniais terminais. Ir nors puikiai žino biblinius tekstus bei Bažnyčios dokumentus, jos spręsdamos valstybės valdymo klausimus nesiremia religiniais argumentais (nors neatsisako tikėjimo ir moralinių vertybių), nes Parlamentas ar kita valdžios institucija atstovauja visoms visuomenės grupėms, tad būtina rasti sutarimą, kurio nepasieksi kaltindamas oponentą bedievyste ar paklydimais. Taip elgdamiesi krikščionys politikai neatsisako krikščioniškų vertybių, priešingai, jie liudija, kad „artimas“ nebūtinai yra vienmintis. Radus sutarimą, galima diskutuoti dėl detalių, gal net sutarti dėl jautrių klausimų.
Ir šiuo klausimu vertėtų pažvelgti į krikščioniškas Europos šalis. Tradicinės krikščioniškos partijos – dauguma jų narių yra praktikuojantys – savo programas ruošia ne biblinių tekstų interpretacijomis ir diskutuodamos nemanipuliuoja bibliniais terminais.
Minios psichologijos ekspertai teigia, kad tariamai religinių argumentų griebiamasi nebelikus argumentų, tai ypač būdinga sektantiškiems dariniams. Apie tai kyla mintis girdint, kaip nieko nenutuokiantys apie krikščionybę imasi manipuliuoti „krikščioniškomis tiesomis“, kartais prieštaraudami patys sau. Bet kodėl niekas nesiima Korano interpretacijos? Gal tegul ir nepradeda, nes pastarųjų metų įvykiai Prancūzijoje... Bet gerbkite ir „pacifistinę“ krikščionybę. Viešumoje pasisakantys politikai turėtų suvokti, kad pritrūkus argumentų geriau pasakyti „nežinau“ ar „klydau“, nei cituoti Dekalogą, Bibliją ar net kaltinti „piktojo veikimu“. Ir Seimo nario priesaikos frazė „Tepadeda man Dievas“ nėra tik gražiai skambanti frazė.
Dvasininkai galėtų atminti, kad liturgijoje dalyvauja įvairių pažiūrų žmonės, kuriuos jungia bendras tikėjimas, o malda už kenčiančiuosius nuo karo Ukrainoje, Gazoje ar Izraelyje tikinčiųjų tikrai nesuskaldys. Politinės ir religinės sferos susijusios – jas kuria tie patys žmonės. Tačiau nereikia jų sąmoningai ar nesąmoningai maišyti. Kad ir maišant sąvokas ar žodžius.
