Visi Šventieji ir Vėlinės leido atsipūsti, lapkričio 1-ąją ir 2-ąją neišgirdome naujų kandidatų į ministrus, nereikėjo aiškintis jų CV, klausyti gerovės pažadų. Tik šiemet lankant artimųjų ar nežinomus kapus ir degant žvakutes prisiminėme tylius protestus, kuriuos įkvėpė vengrų laisvės kova. Ji buvo žiauriai numalšinta, o šiandien jie vėl gatvėse, tik šįkart dėl demokratiškai išrinktos, bet demokratiją griaunančios valdžios. Visai kaip mes.
Lapkričio 3-iąją valdžia tęsė veiklą: kandidatai į ministrus ir viceministrus keitė vienas kitą, koalicijos partneriai kaltino vieni kitus, bet pamatę kultūros protesto organizatorius susivienydavo ir imdavosi koalicinio puolimo.
Žvakių liepsnelės kapinėse ir protestų dalyvių skaičius – ne pagal NA – rodo, kad mažėja tikinčiųjų gerovės pažadais, ne vienas dalyvis – dažnas iš kultūros bendruomenės – prisipažino balsavę už socialdemokratus. Valdančiųjų melas toks akivaizdus, kad to nemato tik į juos įtikėję – kaip sektantiškose struktūrose.
Politikai, kaip ir kiekvienas, klysta, ne vienas sąmoningai sukčiauja, bet ši vertybėmis besigirianti valdžia tai daro kolektyviai, koalicijas formavusi socialdemokratų partija žinojo, kad netesės nė vieno pažado: Vilija Blinkevičiūtė nebus premjerė, mokesčiai nemažės, išmokos nedidės, o gerovė gerės tik koalicijos nariams ir dirbantiesiems. Melavo ir prisiekinėdami, kad nesudarys pakto su NA, bet jau du kartus sulaužė duotą žodį.
Praėjus 24 valandoms po rinkimų net jų rėmėjams tapo aišku, kad visi pažadai sulaužyti. Tik įtikėjusieji V. Blinkevičiūte galėjo patikėti, kad ši dėl amžiaus ir sveikatos nepajėgi kurti gerovės čia – negaluojantieji važiuoja į Druskininkus ar Likėnus, o ne Briuselį. Net nebandę derėtis su Liberalų sąjūdžiu socialdemokratai pripažino rinkimų išvakarėse sukurtą NA kaip lygiavertį partnerį – kitaip nebūtų kvietę į koaliciją. Etiketo eksperto melas dėl kaklaraiščio menkniekis, nors Seimo pirmininko varlytę gal būtų įveikęs.
Tik įtikėjusieji V. Blinkevičiūte galėjo patikėti, kad ši dėl amžiaus ir sveikatos nepajėgi kurti gerovės čia – negaluojantieji važiuoja į Druskininkus ar Likėnus, o ne Briuselį.
Toks melas pabudino ir partijos narius, ne vienas, manęs, kad stojo į socialdemokratus, pasitraukė. Bet – sektos požymis – dalis taip įtikėję lyderiais, kad melą priima už tiesą ir kaltina kitus nesupratingumu. Melas patrauklus, statistika rodo, kad telefoninių sukčių išviliotos sumos auga, šiais metais Lietuva pasiekė apgavysčių rekordą, nors visose žiniasklaidos priemonėse perspėjama apie pavojus. Dauguma apsigauna patikėję rusiškai kalbančiųjų pažadais apie milžiniškas palūkanas ar jauno princo meile, nors rusų kalba – išskirtinis sukčių požymis. Gimusieji po stojimo į NATO retai puoselėja meilę sovietmečiui ir dar rečiau kalba rusiškai, tad nieko nuostabaus, kad dauguma apgautųjų gimė praeitame šimtmetyje ar tūkstantmetyje.
Lietuva pasiekė ir politinių apgavysčių rekordą, kurį įvykdė seniausią tradiciją puoselėjantys socialdemokratai – ne Kėdainių konservų ar tetos Neringos veikėjai. Jie panaudojo senus, bet vis dar patrauklius komunistų šūkius: gerovė turtuolių sąskaita, maisto ir butų kainų kontrolė, daugiavaikėms šeimoms viskas už dyką. Tiesa, šiais komunistinės gerovės pažadais įtikėjo ir sovietinio vaiko sindromo nepasigavę niujorkiečiai, balsavę už rinkimų išvakarėse pasirodžiusį ir viską žadantį veikėją. Statistika rodo, kad vis daugiau mūsų žmonių supranta, kad mažinimo politika bus taikoma tik švietimo sistemoje. Kada susivoks niujorkiečiai?
Tariamomis vertybėmis manipuliuojančių politikų melas nuvilia ir kelia riziką: sandoris su Konstituciją pažeidusio veikėjo judėjimu, įstatymų keitimas siekiant išsukti partiečius rodo, kad viskas reliatyvu, net Konstitucija gali būti interpretacijų objektas. Interpretuojant svarbu ne faktai, o interpretuojančiojo pozicija: politiniai, religiniai įsitikinimai. Tuomet, jei pritrūksta argumentų, galima aiškinti, kad „sausa įstatymo raidė žudo“, svarbiausia ne apeliuoti į oponento sąžinę, o krikščioniui priminti brolišką meilę, atlaidumą. Ne visi drįsta atremti tokius emocinius argumentus.
Pavyzdžiui, Inga Ruginienė, ypač kai nežino, ką sakyti, ima aiškinti, kad yra „empatiška“, nors buvo klausiama apie ekonomika ar „čekiukų“ bylas. Ne visi žurnalistai drįs pasakyti, kad jų nedomina emocinė premjerės būsena. Valdžios institucijos, ypač teisėsauga, turėtų būti bejausmės, nes empatija (gr. empatheia – stipri aistra, įsijautimas) siejama su emocijomis, o ne faktais ar realybe. Jai būdinga „silpna refleksija ir apsiribojimas tiesiogine emocine patirtimi, [ją] lengviau ir greičiau patiria nerimastingi žmonės, ypač kai jų ir kitų žmonių emocinės ir elgesio reakcijos yra panašios“.
Vadinasi, empatija reiškia prielankumą vienai pusei, negalima ginti aukos ir agresoriaus. Tik sąžiningai įstatymu besivadovaujanti bejausmė teisėsauga objektyviai įvertinusi situaciją gali priimti teisingą sprendimą. Tada teisėjas gali suteikti malonę, bet tai nepaneigs fakto, kas auka, o kas nusikaltėlis. Objektyvus teisėjas neskirs ir perdėtos bausmės.
Teisingumo ministerijoje – vadovauja Lenkų rinkimų akcijos-krikščioniškų šeimų sąjungos narė – vyrauja emocijos, minimi krikščioniški (be konteksto) terminiai. Ministras atstovauja jį delegavusiai Seimo daugumai ir turi užtikrinti visų piliečių teises, ne tik savo politinės, religinės bendruomenės. Švenčių išvakarėse viceministre paskirta Kristina Zamarytė-Sakavičienė iškart ėmėsi Konstitucinio Teismo kritikos: „Teisingumo ministerijos vertinimu, naujasis partnerystės projektas pernelyg artimas santuokai, faktiškai artėja prie vienos lyties porų sulyginimo su santuokinėmis vyro ir moters šeimomis. Todėl tokiam projektui mes nepritariame ir nepritarsime.“ Kritikavo ir koalicijos partnerius: „Parlamentarų registruotos Civilinio kodekso pataisos peržengia ir Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimą dėl partnerystės instituto.“
Teisininkai atsakys, ar ji gali kalbėti Teisingumo ministerijos vardu, bet jos kritika sukėlė kritiką, o tai – jos rėmėjų pasipiktinimą, esą ji persekiojama dėl tikėjimo: krikščionė, augina šešis vaikus, „Marijos radijo“ savanorė. Ne, kritika ne dėl religinių įsitikinimų, bet ji dirba institucijoje, kuri turi užtikrinti visų teises. „Kad Jūsų darbus visada lydėtų išmintis, drąsa ir gailestingumas – kad tiesa ir teisingumas visuomet būtų grindžiami meile žmogui“, – rašoma „Marijos radijo“ sveikinime. Didžiausias meilės įrodymas yra teisingumas, vienas Dievas išties gailestingas, nes tikrai teisingas.
Ne, kritika ne dėl religinių įsitikinimų, bet ji dirba institucijoje, kuri turi užtikrinti visų teises.
Viceministrė atkartoja ministrės Ritos Tamašunienės poziciją: „Ne kartą esu pabrėžusi, kad šis įstatymas neatitinka mano, mūsų frakcijos ir daugelio Lietuvos žmonių nuomonės, todėl negalėčiau nei jo pateikti, nei už jį balsuoti.“ Taip, kaip Seimo narė ji laisva rinktis, bet kaip teisingumo ministrė privalo gerbti Konstitucinio Teismo sprendimą ir jei „pateikimas“ yra ministro prerogatyva, privalo vykdyti. Arba, jei tai prieštarauja jos religinėms ir moralinėms nuostatoms, pasitraukti. Ji teigia, kad jos „vertybiniai principai“ ir „vertybės“ skiriasi nuo koalicijos partnerių ne tik dėl partnerystės įstatymo ir Stambulo konvencijos. Tai kodėl balsavo už koaliciją su vertybes neigiančiais partneriais ir net priėmė jų siūlymą vadovauti ministerijai? Vertybėmis nesigiriantys Liberalų sąjūdžio lyderiai iškart pasakė, kad nesiderės su demokratines vertybes neigiančiais ir Konstituciją laužančiais veikėjais.
Krikščioniškame mokyme „brolis“ ir „artimas“ yra greta esantis, o ne savos bendruomenės ar partijos narys, todėl Katalikų Bažnyčia draudžia dvasininkams dalyvauti aktyvioje politinėje veikloje: jų pareiga skelbti Evangeliją Dievo tautai neskirstant pagal rasę, tautybę, politines pažiūras. Kitaip sakant, vykdant misiją ir dvasininkai turi būti politiškai bejausmiai, nes šališkumas rizikuoja skaldyti bendruomenę. Tai nereiškia įsitikinimų išsižadėjimo, bet viešumoje – liturgijos, mokymų metu – jie atstovauja visai institucijai. Tad ir vyriausybės vadovai bei ministrai turėtų susilaikyti nuo viešo religinių įsitikinimų demonstravimo, nes tuo metu atstovauja ne tik savo tautinei ar religinei bendruomenei.
Tarkim, ministru ar viceministru skiriamas islamą išpažįstantis asmuo, vadinasi, ir jis galėtų pareikšti, kad teismo sprendimas prieštarauja jo religiniams įsitikinimas, ir atsisakytų jį vykdyti. Krikščioniškose ES šalyse krikščionių demokratų partijos – dauguma narių praktikuojantys – net būdami daugumoje ir formuodami koaliciją nekalba apie krikščionišką valdžią, nes puikiai suvokia, kad atstovauja ne tik savo rinkėjams. Jie puikiai suvokia, kad tik užtikrinus demokratijos vertybes bus galima laisvai praktikuoti religines – nė viena diktatūra neužtikrina religinės laisvės, ją turi tik režimą palaikančios religinės bendruomenės.
Manipuliuojant religija ir emocijomis, empatija, gailesčiu ar užuojauta, kyla aukos sindromo rizika, nebeaišku, kas auka, o kas nusikaltėlis. Ir švietimo sistemos balų kėlimas grįstas gailesčiu – vargšai vaikai, negalės siekti mokslo aukštumų, geriau jas pažeminti. Bet buvo pažeistos sąžiningai juos pelniusiųjų teisės. Teisinės nuolaidos „čekiukų“ laimėtojams taip pat grįstos užuojauta – nesuprato, ką darė, kalta bloga tvarka. Išteisinus sukčius ir sąžiningiems politikams lipdoma etiketė „visi jie vagys“. Neigiamos emocijos gali neproporcingai didinti bausmę ar sukurti nepakeliamą psichologinį smurtą, kuris religinėje sferoje įgauna sakralią formą – bet kokia kritika įvardijama kaip Bažnyčios griovimas. Tad jei politikas mato, kad koalicijos vertybės prieštarauja jo vertybėms, turėtų pasitraukti, nes tikrai neatvers ar neatves Seimo daugumos į doros kelią. Prieš eutanaziją pasisakantys gydytojai nedirba šią paslaugą teikiančiose institucijose.
Tad ir vyriausybės vadovai bei ministrai turėtų susilaikyti nuo viešo religinių įsitikinimų demonstravimo, nes tuo metu atstovauja ne tik savo tautinei ar religinei bendruomenei.
Ar teisingumas gali būti gailestingas? Kad teisingumas būtų teisingas, reikia teise, o ne emocijomis besivadovaujančių žmonių, ir net tada gali įsivelti žmogiškoji klaida. Jei teisėjas vykdys gailestingą teisingumą, tai yra gailėsis aukos ar nusikaltėlio – prielankumas vienai pusei, kyla neteisėto išteisinimo ar pasmerkimo rizika. Diktatūrose – patyrėme sovietmečiu – nėra lengva protestuoti, bet šiandien tai paprasta, tereikia atsisakyti privilegijų. Jei abi Teisingumo ministerijos vadovės vardan religinių ir moralinių įsitikinimų atsisakytų postų, jų liudijimą išgirstų ir neigiantieji religiją. Bet bendradarbiaujant su antikrikščioniškais veikėjais reikėtų susilaikyti nuo kalbų apie krikščioniškas ar tradicines vertybes.
Pasak teologų, religijotyrininkų, masinė JAV evangelinių bendruomenių parama Donaldui Trumpui turi teologines ir eschatologines šaknis, ne vienas jų yra įtikėjęs, kad ruošia kelią Kristaus sugrįžimui. Besidomintys tikėjimo tiesomis žino, kad ten krikščionybės tiek, kiek gerovės komunistinės ideologijos pažaduose. Visgi abiem atvejais, nors vieni žada dangiškąjį, o kiti žemiškąjį rojų, tai patraukia nemažai žmonių, kurie kaip Voltaire‘o Kandidas – „iš mažens mokytas neturėti savo nuomonės, labai stebėjosi viskuo, ką girdėjo“.
Mums toli iki JAV, bet būtų geriau, kad ministrai nesiimtų religinių ar gailestingumo misijų.
