Jungtinių Valstijų ir Venesuelos santykiai įkaito neatsitiktinai. Tai dalis platesnio politinio posūkio – Vašingtonas signalizuoja, kad nacionalinio saugumo prioritetų sąraše aukštyn kyla Amerikos žemynas, ypač pietinė kaimynystė.
Venesuela – didžiausių planetoje naftos išteklių ir humanitarinės tragedijos derinys. Šeštajame dešimtmetyje Venesuela buvo ketvirta turtingiausia pasaulio valstybė pagal BVP vienam gyventojui, o šiemet užima tik 140 vietą. Nicolaso Maduro režimas keistis neketina, o tai iliustruoja pastarųjų suklastotais Vakaruose laikomų rinkimų pavyzdys.
Prie to prisideda „narkovalstybės“ aspektas. Vašingtonas seniai kaltina Maduro aplinką dalyvaujant kokaino tranzite. Teroristinėmis organizacijomis įvardijami tiek Venesuelos kriminaliniai tinklai, tiek su režimu siejami kariniai veikėjai. Patį Maduro Vašingtonas viešai vadina „narkoteroristu“. Tad Trumpo administracija siekia nutraukti narkotikų ir su jais susijusių pinigų srautą, kuris išlaiko režimui lojalų karinį ir saugumo elitą.
Siekiant šių tikslų, didėja karinis spaudimas. JAV laivynas pietinėje Karibų jūros dalyje dislokavo karo laivus, branduolinį povandeninį laivą, pastaruoju metu – ir didžiausią JAV lėktuvnešį su moderniais naikintuvais. Nuo rudens pradžios surengta apie dvi dešimtis smūgių prieš, kaip teigiama, narkotikus gabenusius laivus. Tad kova su karteliais neatsiejama nuo siekio išbalansuoti režimą.
Bet kuris iš scenarijų iliustruoja – JAV peržiūri užsienio politikos prioritetus. Venesuela išliks aukštai naujajame sąraše.
Vyksta ir slaptos operacijos. Trumpas viešai patvirtino suteikęs CŽA mandatą rengti žvalgybos operacijas, teikti paramą opozicijai, galbūt ir naikinti taikinius „hibridinėmis“ priemonėmis. Viešai kalbama apie pasirengimą smūgiams sausumoje, identifikuojant objektus, kurie jungia kartelių ir Maduro interesus – uostus, aerodromus, logistikos grandines.
Tiesa, JAV visuomenė išlieka skeptiška. Apklausos rodo, kad tik maždaug trečdalis palaikytų jėgos panaudojimą Venesueloje, dauguma nenori nei invazijos, nei bandymo keisti režimą jėgos priemonėmis. Ankstesnių karų patirtis rodo, kad pradėti veiksmus – daug paprasčiau, nei juos pabaigti.
Kas toliau? Pirmasis scenarijus – kontroliuojama eskalacija be invazijos. JAV tęs sankcijas ir veiksmus jūroje, galbūt surengs ribotus smūgius sausumoje. Tokiu būdu bus siekiama paskatinti vidinį skilimą kariuomenėje ir politiniame elite. Kelias rizikingas, bet išvengia didelio masto karo.
Antrasis – ribota karinė operacija Venesuelos teritorijoje: smūgiai infrastruktūrai, kuri laikoma narkotikų ir režimo sąsajų mazgais. Kariniu požiūriu tai įmanoma, Venesuelos kariuomenė išsekusi, tačiau politinė ir humanitarinė kaina galėtų būti milžiniška, o rezultatas – neprognozuojamas.
Trečiasis – užsitęsusi aklavietė. Maduro režimas ir toliau remtųsi represinėmis struktūromis ir užsienio partneriais, regione augtų nuovargis nuo įtampos. Aiškaus rezultato nebūtų potencialiai ilgą laiką.
Bet kuris iš scenarijų iliustruoja – JAV peržiūri užsienio politikos prioritetus. Venesuela išliks aukštai naujajame sąraše.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
