Artėja Prezidento rinkimai. Lietuvos piliečiai galės – jei tik norės – išreikšti savo valią arba prielankumą vienam ar kitam kandidatui. Rinkimų kampanija prasidėjo dar nesurinkus „kandidatinių“ parašų, ne visi kandidatai į kandidatus rado 20 tūkst. rėmėjų. Politologai ir besidomintys, kas vyksta, teigia nejaučiantys rinkimų šurmulio – tik pasigirdo kvietimas vyrams suremti pečius kovoje su vienintele kandidate, o dauguma kandidatuojančiųjų ragina ginti „krikščioniškas“ ar „tradicines“ vertybes.
Kvietimas vienytis nesulaukė atgarsio – p. Verygos pavyzdys neįkvėpė kitų vyrų kandidatų (kiekvienas mano galįs įveikti „silpnąją lytį“), bet antrame ture jie vienysis nepaisydami ideologinių skirtumų. Kovą už „vertybes“ skelbia kone visi kandidatai ir juos remiančios partijos bei judėjimai – socialdemokratai, žali valstiečiai, „nemuniečiai“... Kyla klausimas: ką reiškia žodis „vertybė“ pagonių atstovui p. Karbauskiui, „mušti“ raginančiam p. Žemaitaičiui ar socialdemokratei p. Blinkevičiūtei? Atrodytų, jie atstovauja totaliai skirtingoms ideologijoms, bet visi mini „krikščioniškas“ ar „tradicines vertybes“. Žodis „vertybė“ taip nuvertėjo, kalbama net apie kriminalinių nusikaltėlių „vertybes“, tad kas slypi už jo? Gal nieko?[1]
Lyg ir aišku, ką reiškia „vertybė“, bet žmonijos istorija rodo, kad ir žodžiais, ir kilniais tikslais galima manipuliuoti. Ypač skaudu, kai to imasi arba tam pasiduoda religinių bendruomenių – nė viena nuo to neapsaugota – atstovai. Ir šįkart – panašu dėl „vertybių“ – į manipuliatorių tinklą pateko ne vienas katalikų Bažnyčios narys, net dvasininkai. Minios psichologijos ekspertai sako, kad šiai svarbu ne mokslu ar patirtimi grįsti argumentai, bet emocingos deklaracijos. Tad „vertybes“, gana abstrakčias, deklaruojantieji patraukia nemažai žmonių, net dvasinių lyderių. Šūkiai apie krikščioniškas vertybes traukia krikščionis, o šeimos ar tradicinės vertybės paliečia ir ateisto širdį. Užvaldžius širdį nebėra reikalo įvardyti, kas ta „vertybė“, kiekvienas pagal save susidės „vertybinį krepšelį“.
2023-iųjų pabaigoje švenčiant Kalėdas, Išlaužo klebonas Vilius Sikorskas ėmėsi kandidato į kandidatus rinkimų kampanijos! Jis prie visuotinės maldos intencijų pridėjo savą: „Asmeniškai reiškiu didžiulę simpatiją advokatui Vėgėlei, tai yra mano malda, kiekvienas palydėkite savo favoritą.“ Tai išprovokavo visuomenės pasipiktinimą, ypač tikinčiųjų. Kunigas panaudojo Mišių liturgiją – stebėjo ne tik vietos žmonės – rinkimų propagandai!
Dvasininko argumentai, esą „nepolitikuoja“, tik patvirtina politikavimą, bet, pasak VRK, „Rinkimų kodeksas nenumato draudimo skleisti rinkimų agitaciją maldos namuose“. Įstatymas nenumato, bet yra Bažnyčios nustatytos normos ar nuorodos, kurias privalu gerbti, ypač dvasininkui. Bažnyčia (tikintieji) yra visuomenės dalis, tad dalyvauja priimant sprendimus (rinkimai), gerbia įstatymą, taisykles.
Bet ar tokia vieša kandidato reklama nėra tiesioginis dalyvavimas politiniame procese? Ir šventovės, kaip pinigų keitėjų atveju, išniekinimas?
Vatikano II susirinkimas pabrėžė krikščionių atsakomybę visose srityse – už bendruomenę ir valstybę atsakingas asmuo negali būti apolitiškas. Bažnytinei institucijai priklauso daugybės tautų tikintieji, kurių ne tik kalbos, bet ir pažiūros skirtingos, tad siekiant išvengti skilimo dvasininkijai patariama nesijungti į aktyvią politinę veiklą. Tai ne pažiūrų atsisakymas, bet jų įsitraukimas į politinę kovą skaldytų tikinčiųjų bendruomenę. Išlaužo klebonas sako nesulaukęs parapijiečių kritikos (?), bet nemažai tikinčiųjų ieško kitų parapijų ar bendruomenių, nes pavargo klausyti rinkiminių kalbų apie „vertybes“ ginančius kandidatus. Tikintieji Mišių liturgijoje tikisi išgirsti Dievo Žodį.
Prezidentas pasitraukia iš partijos (jei nėra „nepriklausomas“), nes yra visos šalies vadovas – kairiųjų ir dešiniųjų (nesvarbu, kas palaikė rinkimuose), lietuvių, rusų, totorių, tikinčiųjų ir ateistų. Net politologai nepriklauso politinėms partijoms. Tad ką jau kalbėti apie dvasininkus, kurių vadovaujančioms bendruomenėms priklauso įvairių partijų nariai. Jei šv. Pranciškui dedikuota bažnyčia virs p. Vėgėlės rinkiminiu štabu, ką darys balsuojantys už p. Nausėdą ar p. Šimonytę? Tai iliustruoja Maskvos patriarchatas ir jos vadovas kirilas, kuris kovo 27 dieną paskelbtame manifeste juodu ant balto išdėstė, kad rusija vykdo „šventą karą“ Ukrainoje. Ir, žinoma, gina „krikščioniškas vertybes“. Prieš keletą dienų Trumpo rėmėja Kongrese tai pakartojo: „Putinas gina krikščioniškas vertybes!“
Stebina Bažnyčios hierarchų reakcija – Vilkaviškio vyskupijos kancleris pritaria, kad tai ne „politikavimas“, bet pripažįsta, kad „nuo konkrečių politinių kandidatų pavardžių įvardinimo Bažnyčios bendruomenės nariams derėtų susilaikyti“. Ar tikrai tokia klebono „improvizacija“ nepažeidžia bažnytinių normų? Karo Ukrainoje pradžioje vienas Elzaso vyskupijos kunigas per pamokslą aiškino, kad dėl abortų nužudoma daugiau gyvybių nei karo lauke. Vyskupas iškart reagavo – kitą sekmadienį klebonas kalbėjo apie Evangelijos skaitinį.
Paprastai vienuolijose (ne sektantiškose), ypač kraštuose, kur vyksta konfliktai, prašoma nevesti viešų politinių debatų siekiant išvengti institucijos skilimo. Į bažnytinę bendruomenę žmonės buriasi vedami meilės Kristui, kuris peržengė išankstinius savo tautos nusistatymus kitų atžvilgiu, Jis rodo kelią pas Tėvą, kur „nebėra nei graiko, nei žydo“ (Kol 3, 11). Pirmiausia esame krikščionys, ne liberalai ar konservatoriai, ir „partinis principas“ nėra „broliškos meilės“ pagrindas.
Popiežius Benediktas XVI sakė, kad šiandien vis daugėja kunigų funkcionierių, kurie pasinaudoja religija, kad įgyvendintų savo tikslus. Kaip žodžiais „religija“, „krikščionybė“ ar „vertybė“ manipuliuojantis kirilas. Per neseniai vykusį susitikimą su rusų jaunimu putinas pažadėjo tęsti „vertybinę politiką“.
Kai gerbiamas pagrindinis įstatymas Konstitucija, bus apgintos ir vertybės. Jei įstatymas priklauso nuo įvairių „vertybių“ gynėjų, kyla problema kitaip mąstantiems. Tai rodo ir šiandienos katalikų Bažnyčios problemos: kai naujosios bendruomenės (XX a.) atmetė bažnytinį įstatymą, ten įsigalėjo neaišku kokias „vertybes“ deklaruojančio manipuliatoriaus diktatūra. Dabar šios institucijos Vatikano sprendimu įvardytos „sektantiškomis“.
Klausant, kaip liturgijos metu dvasininkai reklamuoja „vertybinius“ politikus, prisimena Evangelijos pasakojimas, kaip Kristus, Jeruzalės šventykloje radęs prekeivius ir pinigų keitėjus, susukęs iš virvučių rimbą „išvijo visus juos iš šventyklos, išvarė avis ir jaučius, išbarstė keitėjų pinigus, išvartė jų stalus“. Ir pasakė: „Iš mano Tėvo namų nedarykite prekybos namų!“ (Jn 2, 13–16). Ar šiandien Jis nepasakytų „nedarykite rinkimų štabo“?
Katalikų Bažnyčios dvasininkai kartu su pasauliečiais aktyviai veikė per visas okupacijas, į Atkuriamąjį Seimą buvo išrinktas monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Bet atgavus Laisvę visi grįžto prie įprastų veiklų – sovietų kariuomenei patraukus nuo Seimo tankus, į namus grįžo jo gynėjai. Ir Vyskupų konferencija nusprendė, kad dvasininkai aktyviai nedalyvaus politiniame gyvenime. Bet ar tokia vieša kandidato reklama nėra tiesioginis dalyvavimas politiniame procese? Ir šventovės, kaip pinigų keitėjų atveju, išniekinimas? Ir tikinčiųjų minia yra minia, čia dvasininkas dažnai sakralizuojamas, net tapatinamas su Kristumi!
Keista, „krikščioniškas vertybes“ ginantis kandidatas nežino Pranciškaus Asyžiečio, kurį žino ne tik krikščionys.
Tad prie altoriaus pasakyti žodžiai „asmeniškai reiškiu didžiulę simpatiją advokatui Vėgėlei“ padarė didelę įtaką! Vieni ėmėsi kandidato reklamos „kunigėlis sakė“, kiti pradėjo dairytis kitos parapijos. „Žinių radijuje“ kalbintas advokatas, paklaustas apie Bažnyčios įtaką, atsakė, kad tai „didžiausia, stipriausia ir labai rimta interesų grupė“, turinti „stiprų vertybinį pamatą“. Ir ėmėsi „interesų“ ar reklamos prie „Pranciškaus azijiečio bažnyčios“. Keista, „krikščioniškas vertybes“ ginantis kandidatas nežino Pranciškaus Asyžiečio, kurį žino ne tik krikščionys.
„Vertybinis“ argumentas veikia visur, ne tik mūsų šalies religinėse bendruomenėse, bet krikščioniškos, ypač katalikų Bažnyčia, labiau regimos, nes kitos sunkiai ar visiškai neįsileidžia „kitatikių“ į maldos namus. Reikia viltis, kad katalikų bendruomenės dvasiniai lyderiai, dvasininkai ir ypač hierarchai apsaugos Dievo namus nuo pinigų keitėjų ar balsų pirkėjų! O balsuojantys tikintieji pasidomės, kas slypi už kandidato „vertybinės“ programos. Minios psichologijos tėvu vadinamas Gustave‘as Le Bonas rašė: „Lyderis gali būti protingas ir išsimokslinęs, bet dažniausiai tai jam veikiau kliudo, nei padeda. <...> Didieji lyderiai, visų pirma Revoliucijos vedliai, buvo labai riboti, tačiau nepaprastai įtakingi.“[2]
[1] VLE: „Vertybė yra viena svarbiausių filosofijos sąvokų, apibūdinanti asmenybės įsisąmonintas ar neįsisąmonintas dorovines, estetines, politines, religines nuostatas ir įsitikinimus. Vertybės samprata apima gėrio, gėrybės, dorybės, teisingumo, tiesos, pareigos, grožio, šventumo ir kitas sąvokas.“
[2] Le Bon, Minios psichologija, Vaga, Vilnius, p. 187.
