Seniausi istorijos ir literatūros raštai, statiniai ir meno kūriniai rodo, kad religija neatsiejama nuo žmonijos istorijos. Net agresyviai neigiantieji Dievą, Kūrėją ar Būtį įtiki į savo ideologiją, o Jo nekvestionuojantieji nėra piktai nusiteikę – kam pyktis dėl to, ko nėra? Žodžiai „religija“ ir „sekta“ seniai žinomi, pastaruoju vadintos religinės bendruomenės, neatitinkančios valdovo „religinių standartų“.
Šiandien sekta įvardijami dariniai pasižymintys uždarumu, agresyvumu, įtikėjimu savo neklaidingumu, manipuliavimu tariamai religiniais teiginiais, piktnaudžiavimu narių protu, valia, kūnu. Ir kaltųjų paieška, nes krikščioniškasis pasaulis seniai atsisakė abipusių kaltinimų erezijomis. Krikščionių ekumenizmas grįstas bendrystės paieška išsaugant esmę. Ir budistų lyderis Jo Šventenybė Dalai Lama XIV ragina krikščionis puoselėti savas tradicijas.
Sektantizmo ar užsivėrimo savos tiesos pasaulyje tendencijos matyti ir kraštutinių politinių judėjimų ideologijose, komunizmas ir fašizmas ryškiausi pavyzdžiai. Šių ideologijų adeptai vykdo lyderių, kuriais aklai pasitiki, įsakymus, nes yra įtikėję, kad kuria teisingą teisingumą, lygybę ir panašiai.
Filosofė ir politologė Hannah Arendt knygoje Eichmann in Jerusalem: A Report on the Banality of Evil (Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą) analizuoja nacizmo ideologiją, ypač Eichmanno vaidmenį. Pasak jos, vertinant kas yra gėris ir blogis, veiksmas pripažįstamas nusikalstamu tik jei buvo intencija padaryti kažką blogo. Jei ne, ieškoma lengvinančių aplinkybių. Eichmanno, kaip ir kitų ideologijų lyderių, teigimu, jų intencijos buvo pozityvios. Knyga sukėlė daug diskusijų, esą autorė gina nusikaltėlį, nors jos tikslas buvo parodyti, kad vertinant žmogaus veiksmus nepakanka subjektyvaus kriterijaus, būtinas objektyvumas. Kitaip neliks ribos tarp gėrio ir blogio.
Sektantizmo ar užsivėrimo savos tiesos pasaulyje tendencijos matyti ir kraštutinių politinių judėjimų ideologijose, komunizmas ir fašizmas ryškiausi pavyzdžiai.
20 a. gausėjo religinių ir politinių struktūrų su sektoms būdingais požymiais, pavyzdžiui, asmens kultu. Religinėje grupėje asmuo užima Dievo vietą, pasaulietinėje – tuščią vietą. Ne išimtis ir katalikų Bažnyčia: tuo metu įkurtų bendruomenių kūrėjai ir dalis narių šiandien Vatikano sprendimu nušalinti nuo pareigų, pašalinti iš kunigystės, vienuolystės. Priežastis – dvasinis ir seksualinis piktnaudžiavimas. Sukūrus asmens kultą šis gali laisvai manipuliuoti įtikėjusiųjų protu, valia ir kūnu, reikalauti absoliutaus klusnumo.
Dauguma aklai vykdžiusiųjų vado nurodymus manė gerai darantys, o tuo dvejojančius dvasininkus ar artimuosius kaltino Bažnyčios griovimu ir panašai. Dalis jų atmetė Vatikano sprendimus, tęsia veiklą, praktikuoja įkūrėjo ar dvasinio lyderio kultą, kuria mitus apie tariamą misiją. Atsisakę asmeninės laisvės jie tampa absoliučiai priklausomi nuo lyderio ir nebėra atsakingi už savo veiksmus.
Dauguma aklai vykdžiusiųjų vado nurodymus manė gerai darantys, o tuo dvejojančius dvasininkus ar artimuosius kaltino Bažnyčios griovimu ir panašai.
Religija ir politika skirtingi pasauliai, bet religinę instituciją užvaldžius manipuliatoriui ši įgyja politinio darinio požymių, o šis tariamai religinių – jų centre vienas ar keli asmenys. Atrodytų, neregimą ar neigiamą Dievą sunku kritikuoti, vis tik ne vienas kaltina jį dėl visų pasaulio bėdų, bet sektantiškos grupės vadas nekritikuojamas, adeptai nedvejoja jo autoritetu. Tariamas tobulumas užkerta kelią bet kokiai dvejonei ar prieštarai, reikalauja aklo klusnumo, paprastai asmuo laisva valia atsisako teisės mąstyti ir rinktis. Kalinys svajoja apie laisvę, o jos atsisakiusieji nenori atgauti, nes tai reikštų atsakomybės prisiėmimą. Jeanas-Jacques‘as Rousseau rašė: „Vergai visko nustoja savo pančiuose, net ir noro juos numesti, jie myli savo būklę.“
Ideologinio religijos ir politikos persipynimo pavyzdys yra Lotynų Amerikoje klestėjusi išsilaisvinimo teologija – komunistams nusavinus krikščionybės idėjas (Kristus komunistas) dvasininkai aktyviai įsijungė į komunistinių diktatūrų struktūras. Tą daro ir asmens kultą praktikuojanti komunistinė kinijos valdžia, ypač įvedus sinicizacijos įstatymą – visų religijų bendruomenės privalo studijuoti Karlo Marxo raštus, vykti į piligrimines keliones prie mao dzedongo kapo, Biblija, Koranas, kiti religiniai raštai uždrausti.
Tas pats kultūros, edukacijos, istorijos srityse, muziejų ekspozicijose aiškinama, kad komunistinis Tibetas nuo amžių priklausė komunistinei kinijai. Donaldui Trumpui grasinant užverti užsieniečiams Harvardą, ten studijuojanti kinų režimo funkcionieriaus duktė su ašaromis kalbėjo apie žmogaus teisių pažeidimus JAV. Ir mūsų vyriausybė su koalicija kalba apie klestinčią Ukrainos korupciją.
Asmens kultas gali egzistuoti visur: dalis tikinčiųjų, ypač Lietuvoje, popiežių Pranciškų matė kaip tobulumo ar šventumo inkarnaciją. Tad kai nuo klerikalizmo laisvas krikščioniškasis pasaulis kritiškai vertino jo požiūrį į Ukrainą, mūsų tikintieji ėmėsi studijuoti jo pasisakymus ieškodami Ukrainos ir ukrainiečių meilės įrodymų arba aiškino: „Nesupratote, ką jis norėjo pasakyti.“ Nors išgirdę kone identiškus politikų pasisakymus piktinosi jų nejautrumu, vadino žudikais ar putinistais. Nepasisekus įtikinti oponentų sakė, kad taip jie „pasitarnauja putinui“ ar net kaltino schizma, esą pontifiko veiksmų kritika tolygu Bažnyčios griovimui. Tas pats nutinka kai tikintieji klebono ar vienuolio asmenyje mato „poną Dievą“.
Asmens kultas gali egzistuoti visur: dalis tikinčiųjų, ypač Lietuvoje, popiežių Pranciškų matė kaip tobulumo ar šventumo inkarnaciją. Tad kai nuo klerikalizmo laisvas krikščioniškasis pasaulis kritiškai vertino jo požiūrį į Ukrainą, mūsų tikintieji ėmėsi studijuoti jo pasisakymus ieškodami Ukrainos ir ukrainiečių meilės įrodymų.
Panašus fenomenas kultūros erdvėje: stebint kovą – dalyvauja daug žinomų asmenų – dėl Salomėjos Nėries ar Justino Marcinkevičiaus, kyla klausimas – kodėl? Esą norima apginti Lietuvai nusipelniusias asmenybes, kurių dėka suklestėjo lietuvių literatūra. Bet gi niekas nesikėsina į jų kūrybą, kova vyksta dėl paminklų ir istorinių faktų dėl jų kolaboravimo su okupacine valdžia.
Į argumentus apie aktyvų poetės bendradarbiavimą su režimu reaguojama emociniais argumentais: esą ji nesuprato ką daro, neturėjo pasirinkimo, vėliau gailėjosi. Tam įrodyti pasitelkiamas vienas ar kitas eilėraštis, kuriame esą slypi atgailos ženklai. Teigiama, kad paminklas galėtų pasitarnauti kaip istorinis artefaktas, prie kurio bus „paaiškinimas“. Ar jame bus parašyta, kad poetė su delegacija vyko į SSRS aukščiausiąją tarybą, ar ir faktai kiek dėl parvežtos „saulės“ ištremta, išsiųsta į lagerius, žuvo pasipriešinimo kovoje, nukankinta KGB struktūrose?
Ar prie J. Marcinkevičiaus – žinomiausio režimo poeto – paminklo parašyta, kiek tuo metu buvo įkalinta, nužudyta kūrėjų, o visa kūryba buvo cenzūruojama? Šiuos faktus žinančiųjų po poros dešimtmečių sumažės, o šiandien gimusieji žinos, kad S. Nėris buvo talentinga poetė, kovojusi su žiauria buržuazine valdžia, – įkvepiantis pavyzdys. Kažin ar mokyklinėje programoje prie „Senelės pasakos“ bus pridėta ir „Poema apie staliną“.
Žinant, kaip populiarėja radikalios, ypač komunizmo ir fašizmo, idėjos, tai gali būti paskata imtis lygiavos. Ar toks bandymas neigti faktus nėra blogio supaprastinimas ar subanalinamas?
Thomas Mannas jaunystėje simpatizavo hitlerio nacionalsocialistų partijos idėjoms, bet pamatęs, kas vyksta, pripažino klydęs ir įsitraukė į rezistencinę veiklą. Tad literatūrologams ir gerbėjams nereikia jo kūriniuose ieškoti atgailos ženklų. Ir jaunystėje komunistiniais idealais patikėjusio George‘o Orwello kūryboje be padidinamojo stiklo matyti, kaip kito jo požiūris į režimą. Bet Nobelio literatūros premiją gavusiam Knutui Hamsunui norvegai paminklų nestato, nors vertina jo kūrybą.
Ar toks bandymas neigti faktus nėra blogio supaprastinimas ar subanalinamas?
Pasak Šarūno Biručio, jo inicijuotą Lietuvos kultūros kanoną sudarys visuomenė: LRT radijo laidoje ministras, Viktorija Daujotytė, kiti kultūros atstovai nedvejojo, kad J. Marcinkevičius ir S. Nėris bus svarbiausios jo asmenybės. Bet sociologas Liutauras Kraniauskas, apžvelgdamas Klaipėdoje atliktą apklausą, pastebėjo, kad, klaipėdiečių manymu, populiariausios kultūros asmenybės yra popkultūros žvaigždės „Marijonas, Selas, Andrius, Jessica Shy“.
Pastarųjų savaičių įvykiai rodo, kad nemažai paminklų gynėjų įsitraukė į premjero gynybos gretas, bet ten nė vieno kritiškai vertinančio režimo kūrėjus. Ir šįkart gynimo strategija grįsta emociniais teiginiais ir kaltinimais – kalti žurnalistai, liberalai, konservatoriai, už bausmės nevykdymą ar baudos nesumokėjimą kalta savivaldybė, VMI. Ir pagal aukos sindromo dėsnį, nusikaltėlis virto auka.
Sąmokslo teorijų – kai nerandamas sąmokslo autorius – kūrimu, pasak tiriančiųjų minios psichologijos fenomeną, emocingais ir niekuo nepagrįstais kaltinimais pasižymi sektantiškos struktūros. Socialdemokratai kenčia ir dėl motinos sindromo. Vilija Blinkevičiūtė, nepaisydama akivaizdžių faktų, nedvejoja įpėdinio nekaltybe: „Aš esu įsitikinusi, kad Gintas yra puikus premjeras, duok Dieve jam sveikatos.“
Ukrainoje dirbantys politologai ir žurnalistai sako, kad nereikia idealizuoti nei šalies, nei prezidento Volodymyro Zelenskio. Pastarųjų savaičių įvykiai dėl korupcijos valdymo parodė, kad ukrainiečiai iš tiesų domisi, kas vyksta, ir reaguoja. Prezidentas juos išgirdo ir reagavo, rastas sutarimas.
Pas mus ne tik koalicija, bet ir prezidentas neigia nepaneigiamus faktus ir tvirtina, kad „svarbiausia tęsti pradėtus darbus“ ir „geras reformas“, tai yra gerovės valstybės statybą. Ir jis – kaip savo burbule ar tiesoje užsidariusi sekta – girdi tik rėmėjų balsus, o kitų veiksmuose įžvelgia „piktojo“ arba opozicijos veikimą.
Išvada: Ukrainai vadovauja demokratiškai išrinkta demokratiška valdžia. Lietuvoje demokratiškai išrinkta valdžia perima sektoms ir totalitarinėms sistemoms būdingą veikimo būdą, kai kritiškai vertinantieji valdžios veiksmus laikomi priešais ar gerovės valstybės griovėjais. Belaukiant, kada bus galima visus „nutildyti“ – nušalinant dėl mistinių ar mitinių nusižengimų, sakoma „nesureikšminkim“ ar tiesiog nekreipiama dėmesio. Ir visų akys krypsta – kaip sektantiškose struktūrose – į vieną asmenį, kuris sprendžia, kas yra gera, o kas bloga. Prezidentas pasakys, ar kaltinimai premjerui pagrįsti, ar ne. Ar objektyvių faktų neigimas arba nesureikšminimas nėra blogio banalinimas, naikinant ribas tarp tiesos ir netiesos, gėrio ir blogio?
Lietuvoje demokratiškai išrinkta valdžia perima sektoms ir totalitarinėms sistemoms būdingą veikimo būdą, kai kritiškai vertinantieji valdžios veiksmus laikomi priešais ar gerovės valstybės griovėjais.
Galiausiai, išsekus visiems argumentams, sektantiški dariniai imasi tariamai krikščioniškų argumentų: „būkite krikščionys“, „reikia atleisti“. Bet atlaidumas ir teisingumas nėra tas pat, net jei auka atleidžia smurtautojui, teisėsauga vykdo teisingumą, taip apsaugodama galimas aukas ir smurtautoją nuo galimų nusikaltimų.
Filosofas Jeanas-Pierre‘as Dupuy teigia, kad šiandienos visuomenė daug labiau nei buvusios kartos atsakinga už tai, kas įvyks ar neįvyks ateityje, nes mes žinome tai, ko nežinojo viduramžiais: klimato kaita, atominis ginklas.... 20 a. pradžioje hitlerio ar stalino sekėjai galėjo nesuvokti, kas vyksta, bet šiandien žinome, kas yra fašizmas ir komunizmas, tad nuo mūsų priklauso, ar tai pasikartos.
Gal S. Nėris ne iškart suprato, kam tarnauja, bet mes žinome, kad paminklas buvo pastatytas ne dėl kūrybos, o politinės veiklos. Ar pastangos sukurti trapios ir jautrios poetės įvaizdį ir per režimą klestėjusius menininkus pristatyti kaip kovotojus už laisvę, nerizikuoja subanalinti blogį?
Mes žinome, kad teistas ir bausmės neatlikęs politikas rizikuoja vėl suklupti, tad objektyvus faktų įvertinimas apsaugotų visuomenę ir jį patį nuo galimų teisės pažeidimų. Aišku, prezidentas galėtų įvertinti moralinę „reikalo“ pusę... Tik nuo mūsų priklauso, ar Lietuva bus demokratiška ES valstybė.
