Praėjusią savaitę LRT.lt paskelbė Karolinos Aleknavičės interviu su keletu viešų asmenų apie rusų kalbos plitimą Vilniuje. Į pavadinimą iškeltas filosofės Nerijos Putinaitės teiginys: „Lietuva be imigrantų neišgyvens, tą reikia labai aiškiai suvokti.“ Jokių argumentų tam teiginiui pagrįsti autorė nepateikia, matyt, todėl, kad jis jau laikomas nereikalaujančiu įrodymo. Taigi, tinka net pavadinimui.
Taip pat skaitykite
Apgailėtina būtų padėtis šalies, jei jos likimas tikrai priklausytų nuo imigrantų. Laimei, minėtas teiginys nėra jokia aksioma. Greičiau dogma religijos, kurios dievas – pelnas, o pagrindinė malda – „trūksta darbo jėgos“.
Lobistinės verslo organizacijos šią maldą tiek išplatino, kad net filosofė imigrantus pristato Lietuvos gelbėtojais. Štai bendrovės „Hanner“ valdybos pirmininkas Arvydas Avulis skundžiasi imigracijos ribojimu, kuris gali sužlugdyti statybas. Anot jo, imigrantai „vien statybos sektoriuje sudaro daugiau nei pusę dirbančiųjų“.
Gal ir būtų kiek baisu, jei tai būtų tiesa. Tačiau, Užimtumo tarnybos duomenimis, statybos sektoriuje dirba tik apie 16 proc. užsieniečių. O pagaliau, net jei ir žlugtų A. Avulio statybos imperija, jos rinkos dalį labai greitai užimtų kitos bendrovės. Taigi, vieno verslo žlugimo galimybės nereikia tapatinti su Lietuvos Respublikos žlugimu.
Iš viso į visus ekonomikos sektorius Lietuvoje dirbti iki šių metų pradžios buvo atvykę apie 106 tūkst. užsieniečių. Daugiau kaip pusė jų užimti transporto sektoriuje ir dirba net ne visai Lietuvoje, nes vairuoja visos Europos keliuose. Tas 106 tūkst. tėra apie 6,5 proc. šalies darbo jėgos, ir ne jie, o patys lietuviai neša pagrindinę ekonomikos augimo naštą.
Tiesa, koks gražus sutapimas, kaip tik turime ir 106 tūkst. savų lietuviškų bedarbių. Nedarbo lygis Lietuvoje chroniškai didelis ekonomikos augimo laikotarpiu. Vyriausybės, deja, nevykdo visiško užimtumo politikos, o verslininkai lietuvius bedarbius nurašo kaip neva linkusius gyventi iš socialinių išmokų.
Jauni, nereiklūs darbo sąlygoms ir gyvenimo standartams imigrantai gelbėja ne Lietuvą, bet verslus, o Lietuvai, visiems mokesčių mokėtojams, permetama atsakomybė už tų imigrantų integracijos, mokymo, šeimų rėmimo, gydymo ir kitas išlaidas.
Tačiau reikia turėti galvoje, kad socialinių išmokų sistema nediskriminuoja čia dirbančių užsieniečių. Jiems taip pat mokamos nedarbo išmokos, sukaupus darbo stažą – ir pensijos, jų gydymą apmoka Ligonių kasa vienodomis sąlygomis, kaip ir Lietuvos piliečiams. Todėl labai trumparegiška tikėtis didelės ir ilgalaikės naudos iš emigrantų, juolab suvokti juos kaip šalies gelbėtojus. Tai verslininkiškas suvokimas, kuris išreiškiamas gerai žinomu posakiu „naudą privatizuoti, kaštus nacionalizuoti“.
Jauni, nereiklūs darbo sąlygoms ir gyvenimo standartams imigrantai gelbėja ne Lietuvą, bet verslus, o Lietuvai, visiems mokesčių mokėtojams, permetama atsakomybė už tų imigrantų integracijos, mokymo, šeimų rėmimo, gydymo ir kitas išlaidas. Jau minėtas A. Avulis atvirai pretenduoja į valstybės finansavimą aprūpinant jo verslą imigrantais: „Lietuvai reikėtų ne riboti užsieniečių darbuotojų įvežimą, tačiau didinti biudžeto lėšas, skiriamas atvykstančiųjų kontrolei.“
Lietuvoje, deja, kol kas neturime tyrimų, kurie atskleistų visą imigrantų teikiamą ekonominę naudą ir visus dėl jų patiriamus visuomenės kaštus. Tokioje aplinkoje lengva manipuliuoti viešąja nuomone ir verslams pelnytis iš imigrantų, tą reiškinį pristatant naudingu visai tautai.
Vakaruose atliekamų tyrimų rezultatai atskleidžia daug imigracijos naudos ir kaštų niuansų juos priimančioms šalims. Dažnai jie patvirtina tai, ką ir be tyrimų nesunku pastebėti. Priimančiai šaliai finansiškai naudingi jauni, dirbantys pirmą antrą dešimtmetį, kol nepatenka tarp bedarbių, nepradeda dažniau sirgti, ypač jei neatsiveža gausios šeimos ir kol patys nesulaukia senatvės. Naudingi Europos Sąjungos (ES) šalių viduje migruojantys darbuotojai, nes ne prasčiau išsilavinę už vietinius, ne prastesnės darbo etikos ir net kuklesni kreiptis socialinių paslaugų.
Priimančiai šaliai finansiškai naudingi jauni, dirbantys pirmą antrą dešimtmetį, kol nepatenka tarp bedarbių, nepradeda dažniau sirgti, ypač jei neatsiveža gausios šeimos ir kol patys nesulaukia senatvės.
Tačiau yra tyrėjai, kurie neapsiriboja trumpu laikotarpiu po imigracijos, bet vertina imigrantų sumokėtus mokesčius ir gautas socialines išmokas bei valstybės finansuojamas paslaugas imigranto viso gyvenimo ciklo metu. Tada naudos ir kaštų rezultatai neretai apvirsta aukštyn kojomis.
Štai Vokietijos darbo ekonomikos institute 2024 m. atliktas tyrimas „The Long-Term Fiscal Impact of Immigrants in the Netherlands, Differentiated by Motive, Source Region and Generation“ parodė, kad vienas imigrantas iš ne ES šalies per savo gyvenimą Nyderlandų valdžiai vidutiniškai kainuoja 167 tūkst. eurų.
Šia suma imigranto gautos išmokos ir paslaugos šaliai kainuoja daugiau, nei jis per visą gyvenimą sumokėjo mokesčių. Danijos finansų ministerija pranešė, kad 2019 m. imigrantai šaliai kainavo 3 mlrd. eurų, t. y. valstybė tiek daugiau išleido, nei surinko mokesčių iš emigrantų.
Europos Komisijos paskelbta 2020 m. studija „Projecting the net fiscal impact of immigration in the EU“ atskleidė, kad daugumoje ES šalių trečiųjų šalių migrantai generuoja neigiamą metinį grynąjį fiskalinį poveikį – t. y. sumoka mažiau mokesčių, nei gauna naudos iš valstybių socialinės gerovės sistemų.
Tyrėjų atliktos imigracinės politikos simuliacijos iki 2035 m. atskleidžia, kad rezultatai labai priklausys nuo imigrantų charakteristikos (amžiaus, šeimos sudėties, etninės kilmės, išsilavinimo, atvykimo motyvų) ir, žinoma, nuo imigrantams taikomų integracijos priemonių.
Nenuostabu, kad tokių kaip minimų tyrimų rezultatai dažnai naudojami rekomendacijoms valstybių imigracijos politikai – kaip išsirinkti razinas, t. y. naudingiausius. Tačiau tokios politikos užribyje lieka moralinės dilemos. Ar dora skriausti mažiau išsivysčiusias tautas iš jų išsirankiojant produktyviausius atstovus ir neįsileidžiant tų, kuriems kaip tik būtų reikalingiausia Vakarų pagalba?
Ar dora skriausti mažiau išsivysčiusias tautas iš jų išsirankiojant produktyviausius atstovus ir neįsileidžiant tų, kuriems kaip tik būtų reikalingiausia Vakarų pagalba?
Kita vertus, ne visi ekonomistai apsiriboja aukščiau pateiktų tyrimų pavyzdžių „buhalterine“ metodologija, kai skaičiuojami tik piniginiai srautai. Gali būti vertinama, kiek migrantai prisideda prie bendrojo vidaus produkto augimo, net jei jie patys tą prieaugį ir suvartoja.
Net ir skolon gyvenantys imigrantai didina visuminę paklausą. Tai yra stimulas augti ekonomikai, net ir kartu augant šalies įsiskolinimui. Neekonomistai prideda dilemas dėl šalies gyventojų kultūrinės įvairovės ateities, kurias vienaip vertina nacionalizmo, kitaip globalizmo šalininkai.
Taigi, teigti, kad Lietuva neišgyvens be imigrantų, yra pernelyg stipru. Išgyvens. Žinoma, yra atskirų sluoksnių interesai ir jie diktuoja kitus klausimus. Kokių imigrantų ir kiek bus įsileidžiama? Kokios bus pasekmės? Ar bus kas atveža į namus picą? Ar bus kas lietuviams moka pensijas? Jei atsakymas paprastas – imigrantai, tada kitas klausimas: o kas mokės pensijas pasenusiems imigrantams? Dar kiti imigrantai? Ir kuo tai baigsis? Kokia ir kieno bus taip išgyvenusi Lietuva?
