Maskva paskelbė propagandinę Lietuvos istoriją rusų kalba ir ją jau pristatė Kaliningrado mieste. Knyga yra pilna falsifikacijų ir parašyta politinių manipuliacijų kalba. Galima ją pavadinti Rusijos ir Sovietų Sąjungos propagandos istorijos apie Lietuvą sąvadu, kuris yra gausiai papildytas tradiciniais manipuliaciniais teiginiais apie Vilniaus ir Klaipėdos grąžinimą, apie lietuvių liaudies norą prisijungti prie Sovietų Sąjungos 1940 metais, apie pokario „banditus“ (Lietuvos partizanus), apie 1991 metų sausio 13 žudynes, apie Lietuvos posūkį į neonacizmą, militarizmą, apie šalies nesavarankiškumą. Nieko nauja.
Šių melų sąvado neverta būtų analizuoti, jei ne tai, kad knygoje teigiami dalykai, kuriuos aktyviai dėsto ir Lukašenkos Baltarusijos leidžiami vadovėliai ir neva mokslinės monografijos. O svarbiausia, šios knygos rengėjų komanda svajoja, kad V. Putinas, prieš pradėdamas kokiam nors T. Carlsonui ar kitam parsidavusiam žurnalistui sekti pasakas apie „Pribaltiką“, skaitys jų knygą, o ne kitas legendas.
Putinas tapo „didžiuoju istoriku“, ir viskas vyko taip, kaip jis pasakys. Būtent šitokia laiko seka: kaip pasakys ateityje, taip jau ir buvo. Galimi valdovo ateities teiginiai jau turi būti atspindėti vadovėlyje apie praeitį. Antraip politologai ir istorikai nenusipelnys Kremliaus laurų. Kita vertus, kam įdomu, gali pasinerti į paralelinį laiką, kur įsivaizduojamai okupuotai Lietuvai dėstoma, kokia buvo jos tikroji istorija. Ir štai jau vadovėlis parengtas. Be to, šią knygą galime laikyti pasirengimo karui prieš Lietuvą dalimi. Dabar Rusijos kareiviai turės žinoti, kad neš į Vilnių laisvę, šviesą ir civilizaciją, panašiai kaip 1795 ar 1940 metais.
Žinoti propagandinę Lietuvos istoriją, kuri brukama Kaliningrado srities gyventojams, dar nereiškia ką nors suprasti. Žmonės ne tik žinosi, bet jaučia ir įsivaizduoja. Tačiau lietuviška pasaulėjauta ir pasaulėvaizda knygoje praleista, todėl ji parašyta lyg apie mus, o atrodo – apie kažkokius kitus žmones, lyg čia gyventų Maskovijos gentys. Propagandinė Lietuvos istorija tyčiojasi iš LDK ir vėliau nepriklausomos Lietuvos ignoruodama Respublikos orumo, vaizduotės ir kito supratimo fenomenus.
Putinas tapo „didžiuoju istoriku“, ir viskas vyko taip, kaip jis pasakys. Būtent šitokia laiko seka: kaip pasakys ateityje, taip jau ir buvo. Galimi valdovo ateities teiginiai jau turi būti atspindėti vadovėlyje apie praeitį. Antraip politologai ir istorikai nenusipelnys Kremliaus laurų.
Jei sakau LDK, vadinasi, kalbu ir apie baltarusius, ir apie ukrainiečius. Ši knyga nesupranta ne tik lietuvių, bet ir laisvų, dar nepavergto proto baltarusių ir ukrainiečių ir melagingai aiškina 1795, 1812, 1831, 1863 metų sukilimus. Esminis skirtumas yra tas, kad Lietuvos bajorija neįsivaizdavo laimės gulėti po caro kojomis, o kūrė pasaulį pagal save. Ar gali Ivano Rūsčiojo opričninos palikuonys, garbinantys Maskovijos carą kaip savo antrą dievą ir ne tik žudantys, bet ir su džiaugsmu mirštantys už jį, save niekinantys ir sau barzdas raunantys, suprasti bajorų orumą ir laisves? O vėliau suprasti piliečių ir tautų laisves ir norą patiems susitarti, kaip būti. Maskvos diktatoriaus opričninkų parašyta ir platinama Lietuvos istorija neturės poveikio lietuviams, lenkams ar litvinams, kurie išsaugojo savo kalbą, vaizduotę ir honorą. Honoras buvo senovės Romos kilnumo, garbės ir teisingumo dievas, kuris vėliau tapo LDK ir lenkų didikų orumo simboliu. Lietuvos bajoras turėjo būti nenuolankus ir honoringas, net būdamas plikšius.
Abiejų Tautų Respublika gerbė ir aukštino bajorišką honorą, bet laikėsi pražūtingos liberum veto teisės Seime. Vis dėlto jau tada susiformavo pilietinio orumo samprata – honor narodowy. Kai Maskovija užgrobė Lietuvą 1795 metais, ji nepakeitė honoro, kuris atsikartojo 1812 metais palaikant Napoleoną ir 1831 metų sukilimo metu. Už honorą ir laisves daug bajorų suguldė galvas.
O štai valstiečiai tokio honoro ilgai neturėjo. Baudžiavos, žeminimo ir paniekos amžiai padarė savo. Jiems buvo lengviau pripažinti ir aukštinti carą, bet veikiau dirbtinai, per prievartą, nes Lietuvoje mirti už jį niekas nenorėjo, skirtingai nei Rusijoje, kur už carą žudė ir žudėsi. Lietuvoje valstiečiai norėjo ko kita: išmokti skaityti gimtąja kalba ir rašyti lotyniškais rašmenimis. Carui čia nebuvo vietos.
Pokario partizanų orumas kyla jau iš šitų, iš pilietinių tautinių šaknų. Tačiau naujoji vaizduotė veikiau atkartoja LDK bajorišką nei Rusijos carinę pasaulėvaizdą. Pats mūsų piliečių jautrumas ir solidarumas yra kitokie. Todėl Maskovijos išleistas vadovėlis sulauks Lietuvoje pasibjaurėjimo ir atmetimo ir nepakeis nei žinių, nei pasaulėjautos, nei vaizduotės.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
