Oficialiai „Eurovizija“ yra meninis, o ne politinis dainų konkursas, ir už kaltinimus nepriimtinu politiškumu dainininkai ar šalys gali būti įspėjami, siūloma keisti dainos turinį arba yra šalinami iš konkurso. Tačiau čia slypi paradoksas: ar politikos pašalinimas nėra politinis veiksmas? Pavyzdžiui, ar draudimas Rusijai siųsti savo atstovus, kol vyksta šalies agresija prieš Ukrainą, nėra politinis veiksmas? Ar balsavimas tik remiant savo kaimynus ar ideologiškai artimas šalis nėra politinis?
„Eurovizija“ yra pilna politikos, tik ji nėra atvira. Bet koks viešas politikos draudimas yra politinis veiksmas, net jei meluojama ir sakoma, kad tai nėra politinis aktas. Politika „Eurovizijoje“ pasirodo šalių solidarumu, dainos žodžiais arba dėl to, kad dainininkas asocijuojamas su politiniais įvykiais. Tiesa, melodijų (tik muzikinės dalies) draudimų dėl politikos „Eurovizijoje“ nerasime. Jos draudžiamos tik dėl plagijavimo ir tai tikrai nėra politinis veiksmas.
Tačiau melodijos taip pat būna politinės: himnai, kariniai maršai, revoliucijos ir karo muzika, net religinės maldos. Nepamenu, kad kas būtų bandęs pratęsti ar parodijuoti himnus ar partizanų melodijas. O maldų skambesys toleruojamas ir niekas nekaltina jų religijos propaganda. Tačiau dainos galia daug priklauso nuo melodijos, juk daina – ne eilėraštis, o „Eurovizija“ – ne poezijos rungtynės. Tai, kad melodijos nėra aiškinamos politiniame kontekste, tik rodo daugelio melodijų tuštybę, nes tai tapo nesvarbu, jos neskamba ties gyvenimo ir mirties riba.
Iš politinių dainų ir dainininkų laikysenų labiausiai paplitusios lyties tapatybės dainos. Prisimintiniausia yra 2014 metų Conchitos Wurst daina „Rise Like a Phoenix“ (Pakilęs kaip feniksas). Ji (jis) patraukė savo puikia scenos karalienės (Drag Queen) išvaizda: juoda barzda, spindinčia ilga balta suknia ir emocinga daina apie lūžį galbūt dėl meilės, o gal dėl jos (jo) tapatybės dramos. Ilgainiui Conchita tapo Rusijos propagandos prieš Vakarų pasaulį dalimi. Kai tik buvo kuriamas paniekinamas, homofobinis „Gayrope“ paveikslas, rodyta (-as) Wurst.
Šį klausimą dar kartą akcentavo Šveicarijos dainininkas Nemo, 2024 metais laimėjęs Malmėje su daina „Broke a code“ (Sulaužyti kodą), kur jau be Conchitos užuominų atvirai kalbėjo apie tai, kaip sunku būti anapus binarinės priklausomybės nuo dviejų lyčių kodų. Žmogaus jausmų ir socialumo tapatybė daug platesnė, įvairesnė ir atviresnė nei šis banalus kodas. Minėtos dainos yra egzistencinė politika, ypač matant, kaip ne tik Vladimiro Putino bepročiai, bet lygiai tokie pat Donaldo Trumpo trumpapročiai draudžia tapatybių politiką ir visus paskirsto lyg jie būtų gyvuliai. O kai „Eurovizija“ gina emocinę, socialinę ir kultūrinę įvairovę, ji vykdo grynų gryniausią politiką, tik slepia tai net pati nuo savęs.
Su tapatybės politika susijusi ir savo kūno, koks jis yra pripažinimas, taip kovojant prieš grožio industrijų diktatą ir kitų kūno formų menkinimą. Šiandien tai vadinama „body positive“ politika: mylėk savo kūną, koks jis yra. Tai adresuojama visiems: ir mažiems, ir dideliems, storiems ir sulysusiems, o ne tik skirtingų rasių žmonėms. Šiai temai atstovavo Izraelio dainininkė Netta su daina „Toy“ (Žaisliukas) ir laimėjo 2018 metų konkursą. Panašiai tapatybės politikai galima priskirti ir 2024 metų Airijos atlikėjo (-os) Bambie Thug dainą „Doomsday Blue“ (Likimo dienos mėlis), kuri tapo gotų subkultūros švente. Panašiai kaip ir Conchita, Bambie Thug tapo visų įmanomų kaltinimų Europai pretekstu, apsiribosiu vienu neminėtu: satanizmu. Rusijos propaganda putojo girdėdama nekaltą gotikinę Queer pasaką.
Tačiau didžiausios politinės kovos susijusios su karais, teroro veiksmais ir žmonių aukomis. Būtent šią temą, o ne erotiką, kvailumą ir banalumą ar švelniąją lyties politiką draudžia „Eurovizijos“ komisija. 2009 m. Sakartvelo grupės „Stephane & 3G“ atliekama daina „We Don’t Wanna Put In“ diskvalifikuota, o jos tekstas interpretuotas kaip politinis ir prieštaraujantis konkurso taisyklėms. Frazės „We Don’t Wanna Put In“ (mes nenorime „įdėti“) žodžiai „Put In“ laikyti ne žaismu, o nuoroda į Rusijos prezidentą V. Putiną po 2008 metų Rusijos kruvinos agresijos prieš šią demokratinę respubliką. O Rusijos dainai tais metais leista skambėti. Jai atstovavo ukrainiečių kilmės dainininkė Anastasija Prychodko su daina „Mamo“ (Mama).
2016 metais festivalio komisija elgėsi atsargiau, kai Rusija pabandė pašalinti Ukrainos dainininkę Džamalą su daina „1944“ apie skaudžią Krymo totorių patirtį vieną rytą atėjus sovietinei kariuomenei ir ištrėmus visą tautą.
Daina netiesiogiai asocijavosi su 2014 metais Rusijos įvykdyta Krymo okupacija ir prasidėjusiais naujais Krymo totorių persekiojimais. Daina laimėjo konkursą. Protingiau komisija elgėsi ir 2024 metais. Izraelio dainininkės Eden Golan daina netiesiogiai kalbėjo apie 2023 metų spalio 7 dienos žudynes, kai „Hamas“ teroristai atakavo ir išžudė šimtus festivalio „Supernova“ dalyvių Negevo dykumoje netoli Reimo kibuco ir Gazos Ruožo. „Eurovizijos“ komisija paprašė atlikėjos pakeisti dainos pavadinimą „Spalio lietus“ bei žodžius „Aš vis dar šlapia nuo šio spalio lietaus“ (I’m still wet from this October rain). Bet ir išbraukus žodžius daugelis klausytojų Malmėje žinojo, kokia yra originali daina, galėjo jos pasiklausyti „YouTube“ ir cenzūravimas buvo beprasmis.
Egzistencinės dainos gelmės atsiveria ties praraja – tai reikėtų vieną dieną pastebėti Lietuvos atlikėjams, ir toliau dainuojantiems apie nuvalkiotą meilę, namus, melancholiją ar norą šokti.
Dalis žiūrovų, aktyviai palaikančių kitą tragedijos pusę Paleistiną, nušvilpė dainininkę. Tada iškilo klausimas, o kodėl negirdime tokių pat įspūdingų palestiniečių raudų? Spėju, kad tiesiog neatsirado dainininkų ir dainų, kurie vienodai drąsiai eitų skustuvo ašmenimis tarp leidžiamo ir draudžiamo.
Malmės „skandalas“, lydėjęs Golan, turėjo sustabdyti Izraelį nuo šauksmo apie savo tiesą. Tačiau 2025 metais jie siunčia išgyvenusią „Hamas“ ataką Yuval Raphael. Ji buvo ne tik minėtame festivalyje „Supernova“, bet ir slėptuvėje nuo bombų, kur teroristai žiauriai žudė beginklius žmones. Ji išgyveno po lavonais, sužeista. Iš ten ji bandė prisiskambinti kam nors, kad tik atvyktų gelbėti, bet niekas neatsiliepė. Šiais metais ji dainavo to įvykio dainą „Kas nors!“ (Anyone!): šauksmą žmonėms ir Dievui. Gal panašiai šaukė Holokausto aukos. Izraeliui ši daina suprantama, nors šalies „Eurovizijos“ komisija gali parinkti ir kitą dainą, kitą muziką, kad sumažintų įtampą Šveicarijoje.
Egzistencinės dainos gelmės atsiveria ties praraja – tai reikėtų vieną dieną pastebėti Lietuvos atlikėjams, ir toliau dainuojantiems apie nuvalkiotą meilę, namus, melancholiją ar norą šokti. Vaikščioti egzistencinės politikos skustuvo ašmenimis įprasta giliai jaučiantiems poetams, tačiau nedraudžiama ir dainininkams. Tada atlikėjas menininkas pagaliau ištrūksta iš komercinių industrijų ir būna laisvas.
