Karas Ukrainoje, pradžioje dangstomas įvairų operacijų pavadinimais, išprovokavo ne tik diplomatinius, bet ir „mentalinius“ konfliktus. Kad tai karas, šiandien pripažįsta ir „didžios rusų kultūros“ mėgėjai, ir putinas – taikos derybos nevyksta per operacijas. Įvairiomis kremliaus misijomis įtikėjusių ir bandančių ieškoti invazijos priežasčių ar argumentų tai pagrįsti požiūris labai skiriasi nuo tų, kurie jau 2024 m. vasario 24 d. rytą agresiją įvardijo karu.
Aukos sindromas – kai agresorius paverčiamas auka – palietė ne tik politikus. 2024 m. Vatikane kryžiaus kelio liturgijoje greta stovėjo dvi aukos: ukrainietė ir rusė. Nemažai demokratinių šalių politikų ir visuomenės veikėjų jaudinosi, kaip putinas reaguos į galimas sankcijas – gal dėl jo amžiaus, nes Zelenskis jaunas, atlaikys!
Atrodytų, kad mistifikuotų (tradicinių, krikščioniškų vertybių gynimas) argumentų paieškos jau baigėsi, o gal įgyja naują formą? Šiandien įvairiose medijose, politikos ir visuomenės veikėjų kalbose populiariausias žodis yra „pacifizmas“ ar šūkiai „už taiką“, „karui ne“. Pacifistais besivadinantys politikai ir visuomenės veikėjai Donaldas Trumpas, putinas, Si Dzinpingas, Aleksandras Lukašenka ragina ukrainiečius taikytis su agresoriumi, tai yra prisitaikyti prie jo reikalavimų.
Ukrainos, Skandinavijos, Baltijos šalių ir Lenkijos reakcijos rodo, kad žodis „taika“ čia suprantamas kaip teisė būti laisvam, tai yra atgauti užgrobtas žemes ir pagrobtus vaikus, todėl jų politiniai lyderiai neragina (ar nespaudžia) kelti „baltos vėliavos“ ar pasiduoti ir vergauti okupantui. Taip kalba demokratinės šalys (ne visi vadovai), net kadaise turėjusios, bet atsisakiusios pretenzijų į buvusias kolonijas.
Sąvokų ar žodžių suvokimo skirtumas matyti ir religinėje erdvėje, kuri neatsiejama nuo visuomenės ar žemiškų šaknų. Krikščionybė gimė konkrečioje šalyje, kultūroje, ir nors sukėlė ne tik religinę revoliuciją, neatmetė rasto paveldo: krikščionišką tradiciją kūrę Tėvai rėmėsi antikos filosofų išmintimi. Šventųjų bažnyčios mokytojų Augustino ir Tomo Akviniečio įžvalgos grįstos amžiais kaupta žmogiškąją patirtimi – tai matyti ir jų kurtoje teisingo karo koncepcijoje.
Apie tai daug rašyta, paskelbta nemažai bažnytinių dokumentų, jos pagrindu kurti ir pasaulietiniai įstatymai, o jos esmę galima įvardyti dviem žodžiais: teisė gintis. Aukos teisė gintis nuo užpuoliko – okupanto, prievartautojo, vagies, smurtaujančio veiksmais ar žodžiais.
Tik panašu, kad pastaraisiais metais įvyko „teologinis“ virsmas: dvasininkai ir teologai ėmė aiškinti, kad „teisingo karo“ nebūna, todėl reikia liautis kariauti. Ir popiežius Pranciškus ragina ukrainiečius nekariauti ir kelti baltą vėliavą, tai yra pasiduoti okupantui.
Vatikano ir kitų bažnytinių institucijų pacifistai ragina atsukti kairį ar dešinį žandą (priklauso nuo to, į kurį gavo) užpuolikui, bet nebando sulaikyti jo smogiančios rankos, nesako „stop“ ar net neigia, kas šis agresorius, nors smurtautojo neįvardijimas yra jo dangstymas. Ar ši nauja pacifistinė interpretacija reiškia, kad didieji Bažnyčios šventieji ir mokytojai klydo?! Įdomu, ką atsakytų pontifikas paklaustas, kam priklauso Krymas.
Šią pacifistinę krikščionišką teisingo karo kritiką atkartoja putinas, svarstantis apie „akciją“ Baltijos šalyse, Kinijos diktatorius, grasinantis prisijungti Taivaną, Šiaurės Korėjos vadas, svajojantis apie Pietų Korėją. Taip pat rusijos ir Ukrainos taikos derybas organizuojantis bei pretenzijas į Grenlandiją ir Kanadą pareiškęs D. Trumpas.
Ir Lietuvoje panaši tendencija – D. Trumpo pergale besidžiaugiantys, krikščionimis ir pacifistais besivadinantys rinkosi prie Seimo nuversti demokratiškai išrinktos valdžios, o apie „žando atsukimą“ pamokslaujantys dvasininkai laimina smurtaujančius ir kartuves, nuolat perspėja apie „šėtono veikimą“ ir ragina imtis jo „varymo“ iš kitaip mąstančių.
Vatikano ir kitų bažnytinių institucijų pacifistai ragina atsukti kairį ar dešinį žandą (priklauso nuo to, į kurį gavo) užpuolikui, bet nebando sulaikyti jo smogiančios rankos, nesako „stop“ ar net neigia, kas šis agresorius, nors smurtautojo neįvardijimas yra jo dangstymas.
Sutapimas – juos palaiko antisemitines ir putiną palaikančias idėjas skleidžiantys politikai. Girdime, kad putinas meldėsi už D. Trumpo gyvybę ir sveikatą, užsakė nupaišyti jo portretą – įspūdingas dviejų taikdarių pacifistų, įvairių vertybių gynėjų bei protestantizmo ir ortodoksijos ekumenizmo kūrėjų pavyzdys.
Pacifizmo ar „taika bet kokiomis priemonėmis“ atstovai, net ateistai, nerasdami įrodomų įrodymų paneigti faktus ar nusikaltimus, imasi krikščioniško argumento „būkit krikščionys, atleiskite“ (ne „atleiskime“), „neapykanta žudo“. Tradicinės teisingo karo teologijos atstovai taip pat kalba apie atlaidumą, bet ne tiesos neigimą ar užmaršumą. Atleidimas nepanaikina fakto – auka gali atleisti agresoriui – teisingumas turi būti įvykdytas.
Tai svarbu ne tik aukai, visuomenei, bet ir smurtautojui, nes tiesos neįvardijimas stumia šį į kitus nusikaltimus ir didina aukų skaičių. Tad neigiantis faktą ar ginantis agresorių tampa jo bendrininku ir dar labiau skaudina auką.
Reikalaujantys teisingumo neprisiima Dievo teisėjo vaidmens – tokį kaltinimą išmeta neigiantys teisę gintis – jie tik pripažįsta aukos teisę gintis ir atgauti, kas buvo atimta ar sunaikinta. Kristus pažadėjo Tėvo atleidimą kaltę pripažinusiam nukryžiuotam nusikaltėliui, bet nepakeitė teisėjų sprendimo.
Paprastai po raginimo atleisti eina kvietimas melstis už smurtautoją prašant „atsivertimo malonės“. Judaizmo ir krikščionybės tradicija rodo, kad dažniausiai žmogus atsiverčia patyręs dvasinį ar fizinį sukrėtimą – kaip ištroškusi ir badaujanti žydų tauta dykumoje ar nuo žirgo nutrenktas Saulius.
Žydai pripažino nusikaltę Dievui ir maldavo atleidimo. Kristų persekiojęs fariziejus Saulius prisipažino klydęs ir jau kaip Paulius skelbė Evangeliją. Ir dvasiniai atsivertimai radikaliai perkeičia žmonių gyvenimus – Pranciškus Asyžietis išdalijo vargšams tėvų palikimą ir tapo Asyžiaus Neturtėliu.
Tad maldoje už smurtautojų atsivertimą prašoma, kad šie pripažinę savo kaltę ar suklydimą – dažniausiai tai įvyksta pralaimėjus – atlygintų aukai padarytą žalą. Reikia viltis, kad maldos už šiandienos diktatorių atsivertimą vaisių nereikės ilgai laukti – putinas pasitrauks iš okupuotų Ukrainos žemių, o D. Trumpas atsisakys pretenzijų į Kanadą ir Grenlandiją.
Kad tai įvyktų, reikia įvardyti nusikaltėlį, tada sutelkus jėgas ginant auką padėti jam pripažinti, kad klydo tikėdamasis perbraižyti pasaulio žemėlapį arba padidinti savo teritorijas.
Visuotinė taika – apie tai kalba popiežius Pranciškus – sunkiai įsivaizduojama matant, kas vyksta. Vatikanas skelbė, kad kovo14 d. prezidentas Zelenskis kalbėjo telefonu su valstybės sekretoriumi Pietro Parolinu, kuris išreiškė viltį, kad bus pasiekta taika be jokių išankstinių sąlygų – reakcija į išvakarėse putino pateiktas „sąlygas“.
Popiežiaus kreipimąsi Pelenų trečiadienį melstis už taiką Ukrainoje ir nuolatinį raginimą stabdyti karinius konfliktus visame pasaulyje girdi tik kenčiantys nuo agresorių bei pripažįstantys teisę gintis. Bet jo ir kitų dvasinių bei politinių lyderių raginimų sudėti ginklus negirdi taikos „darymu“ užsiėmę „taikdariai“: šiuo metu D. Trumpas ypač jaudinasi dėl „demokratinių standartų“ Ukrainoje, reikalauja rinkimų – tai galėtų oficialiai patvirtinti kito „krikščionio“ vykdomą okupaciją ir būtų puikus argumentas reikalauti Nobelio taikos premijos. Tikslas pateisina priemones!
Panašu, kad realiai vertinant realią situaciją teisingo karo koncepcija atrodo daug realesnė ar lengviau įgyvendinama nei idealistinė pacifistinė teorija. Įvertinus, kas vyksta, ir įvardijus agresorių ar kas „pirmiau pradėjo“, galima bandyti atkurti teisingumą ir vesti taikos – ne pasidavimo – derybas.
Reikia viltis, kad maldos už šiandienos diktatorių atsivertimą vaisių nereikės ilgai laukti – putinas pasitrauks iš okupuotų Ukrainos žemių, o D. Trumpas atsisakys pretenzijų į Kanadą ir Grenlandiją.
Krikščionys tikrai nėra už karą ar „žudymą“, kaip sakė LNK išgarsėjęs vaikinukas, priešingai – nori apginti silpną ir bejėgį. Kyla mintis, ar naujieji arba ideologiniai „tikslas pateisina priemones“ pacifistai nedangsto savo silpnumo, nepajėgumo.
Hermannas Hesse rašė: „Dauguma vyrų – minia – niekuomet nepažino vienatvės. Jie palieka tėvą ir motiną, tačiau tik todėl, kad nušliaužtų prie žmonos ir ramiai pasiduotų naujai šilumai ir naujiems saitams. Jie niekuomet nebūna vieni, niekuomet nebendrauja su savimi.“ Kažin ar merginos, net laidoje jam pritarusi „karjeros“ nenorinti gadinti, rizikuos ir susies su juo savo gyvenimą?
Panašu, kad kilus rizikai ir vengdamas „žudynių“ šis negins nei jos, nei vaikų. Ir vaikinai pamąstys, ar taip „karjerą“ branginanti mergina neiškeis jų dėl „karjeros“ pasikeitus politinei situacijai. Gal vertėtų sudaryti tokių „pacifistų“ sąrašą ir pateikti 112 – juk atvykęs policininkas ar ugniagesys rizikuoja sužeisti, net nužudyti puolantį smurtautoją? Geriau tegu taikiai susitaiko su užpuolėju.
Sakoma, kad vėliavoje esanti balta spalva nuplėšus kitas gali pasitarnauti kaip paliaubų vėliava. Ukrainos ir Lietuvos vėliavose baltos spalvos nėra. Lietuva laisva, mūsų piliečiai – ne gyventojai – puikiai supranta, ką reiškia „laisvė“, nors daugėja nepatyrusių okupacijos.
Ir Kanadoje, Latvijoje, Skandinavijos bei kitose ES šalyse vis garsiau kalbama, kaip svarbu ginti laisvę ir stiprinti gynybą (ne puolimą). Teisė gintis – teisingo karo koncepcija – kelia nerimą putino ir Trumpo rėmėjams pacifistams.
Jei tėvai, mokytojai ar seneliai paaiškintų vaikams ir vaikaičiams, kuo skiriasi „gynyba“ nuo „puolimo“, gal sumažėtų smurtą toleruojančių ar remiančių mistines D. Trumpo „taikos“ akcijas?
Senasis Testamentas pasakoja apie galingo filistinų kario Galijoto ir jauno izraelito Dovydo, apgynusio savo tautą, kovą. „Pamatęs Dovydą, filistinas žiūrėjo į jį su panieka, nes jis buvo tik vaikas, įdegęs saulėje ir gražios išvaizdos.“ Filistinui einant prie Dovydo, šis iš maišelio „išsiėmė vieną akmenį, sviedė jį svaidykle ir pataikė filistinui į kaktą. Akmuo įsmigo jam į kaktą, ir jis pargriuvo veidu žemėn“ (1Sam 17, 48–49).
Šiandienos pasaulyje daug galijotų, bet dar daugiau vykdančių Dovydo misiją. Kiekvienas gali pagelbėti Dovydui – malda, auka, savanoryste – nugalėti Galijotą ir taip padėti šiam „atsiversti“, tai yra pripažinti kaltę, prašyti atleidimo ir atlyginti padarytą žalą. Tada įvyks tikros taikos paliaubos.
Belaukiant, kad netektų gintis ar kautis karo lauke, reikia stiprinti gynybą (ne puolimą). Jei tėvai, mokytojai ar seneliai paaiškintų vaikams ir vaikaičiams, kuo skiriasi „gynyba“ nuo „puolimo“, gal sumažėtų smurtą toleruojančių ar remiančių mistines D. Trumpo „taikos“ akcijas? Krikščionybės siekis visuotinė taika, bet ji neneigia teisės gintis ar apginti, priešingai, privalu ginti mažą ir silpną.
