Geopolitikos mantija vienodai slepia naminius politikuotojus, viešus fantazuotojus, verslius cinikus, rimtus mokslininkus ir „Realpolitik“ praktikus. Nelaimė yra tai, kad „Realpolitik“ praktikai yra linkę remtis cinikais ir fantazuotojais, o ne moksliniais procesų tyrimais, kurie, beje, taip pat dažnai klysta. Tačiau klysti mokslui yra normalu: nepatvirtintos hipotezės sumažina tikimybių lauką ir padidina tikrumo galimybę.
Lietuvoje geopolitiniai tyrimai gimė iš lyginamųjų civilizacijos tyrinėjimų: Vytautas Kavolis, Antanas Andrijauskas, Leonidas Donskis ir kiti paskatino geopolitinę analizę, pavyzdžiui, formuluojamą Vytauto Rubavičiaus knygose ir straipsniuose.
Lietuviškų lyginamųjų civilizacinių tyrimų pagrindas yra religinės ir moralinės vaizduotės analizė, o ne politinė ekonomika, ne kapitalo judėjimas. Lyginamieji civilizacijos tyrimai pasako kai ką esminga, ko negali pasakyti politinė ekonomika – kita geopolitinių tyrimų kryptis, kuri domisi gamyba, prekyba, pinigų srautais. Analizuojant rimtus regioninius ir globalius konfliktus, abu žvilgsniai yra svarbūs.
Vladimiras Putinas vadovaujasi religija, istorine mitologija ir pinigais bei karo mašina. Vieša Donaldo Trumpo argumentacija nėra paremta JAV istorine mitologija, tačiau jo ciniški verslo interesai yra derinami su jo giliu tikėjimu, kad jis yra Dievo pažymėtas.
Trečia geopolitinė sfera yra ekologija arba globalus atšilimas, problemų ratas, kurį ir V. Putinas, ir D. Trumpas ignoruoja ar net neigia. Tačiau nuo to ledynai nenustoja tirpti, vasaros kaisti ir derlius mažėti. Kas kartą brangiau mokėdami už kavą jaučiame geopolitiką, net jei nežinome šito žodžio.
Ketvirtas, ne mažiau svarbus, geopolitinis veiksnys yra masinė migracija, kuri yra susijusi su pirmais: dėl nesuderinamų religijų ir kultūrų, dėl ekonominio skurdo, dėl karščio ir sausros. Ir nors V. Putinas kuria rusų pasaulį, jis gimsta tik jo įsivaizduojamoje istorijoje.
Realiai, lėtai Maskva tampa islamiška. Kaukazo ir Azijos musulmonai keliasi į sostinę ir pamažu paverčia ją iš Trečiosios Romos į Antrąją Meką, ir šito proceso nebeįmanoma sustabdyti. Kai V. Putino propagandistai skatina daugiau gimdyti, gimdo Rusijos musulmonai.
Realiai, lėtai Maskva tampa islamiška. Kaukazo ir Azijos musulmonai keliasi į sostinę ir pamažu paverčia ją iš Trečiosios Romos į Antrąją Meką, ir šito proceso nebeįmanoma sustabdyti.
Geopolitinis cinizmas remiasi interesų ir jėgų derinimu „Realpolitik“, atsisakant moralinių argumentų. Jei V. Putino Rusija yra stipresnė nei Ukraina ir jei V. Putinas gali pasiūlyti daug pelningų projektų, Baltieji rūmai renkasi Maskvą. „Realpolitik“ derina interesus, jėgas ir šalina tai, kas, jų manymu, trukdo ekonominei ar finansinei plėtrai: nesukalbamas šalis ar tautas.
Rusijos ir Baltarusijos interesas yra naudotis Suvalkų koridoriumi ir Klaipėdos uostu. Jie Lietuvą traktuoja kaip užsikišusią prekybos arteriją. Tik laiko klausimas, kada ši tema iškils visu aštrumu ir veikiausiai ne be JAV pritarimo. Todėl visada verta svarstyti, kiek ir kaip reikia atverti šią arteriją Rusijai ir Baltarusijai, jų keliui į Kaliningrado sritį, kad tai nesunaikintų mūsų šalies.
Tačiau jiems reikia dar ir Klaipėdos uosto. Taigi, mįslė: kaip išlikti Europos Sąjungoje, išsaugoti savo nepriklausomybę ir kartu nepradėti pražūtingo karo? Ar padėti Baltarusijos demokratinei opozicijai laimėti, o tai būtų geriausia ir turėtų būti mūsų ilgalaikė strategija, ar daryti diplomatines nuolaidas, per tai išlaisvinant dalį politinių kalinių, bet atveriant daugiau galimybių diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos režimui? Aklas vertybių gynimas ar ciniška „Realpolitik“? Manau, abu sprendimai yra blogi.
JAV Baltieji rūmai gana greitai uždarinėja JAV giluminę valstybę ir ketina mažinti didžiausią savo šventovę – karinį industrinį kompleksą. Vietoje to atveriamos galimybės plėstis ne tik didžių privačių korporacijų technologijoms, bet ir jų pasaulinei politinei įtakai. Kuriamas silicio archipelagas JAV: vieni gyvens labai gerai, antriems dar bus palikti galimybių liftai, o trečius, neaiškius, ištrems į Salvadoro koncentracijos stovyklas.
Tačiau jiems reikia dar ir Klaipėdos uosto. Taigi, mįslė: kaip išlikti Europos Sąjungoje, išsaugoti savo nepriklausomybę ir kartu nepradėti pražūtingo karo?
Libertarinė revoliucija JAV, pagal jau ne kartą mūsų minėtus Curtiso Yarvino ir Peterio Thielio modelius, kartu su Elono Musko charizma darys JAV nepanašias į tai, ką mes atsimename po Antrojo pasaulinio karo.
Tuo metu, kai JAV transformuojasi, Rusija ir Kinija sparčiai ginkluojasi. Dar daugiau, Kremlius rado kelią per Steve‘o Witkoffo susižavėjimą Rusija ir V. Putinu tiesiogiai veikti D. Trumpo nuotaikas, ketinimus ir vertybes. JAV prezidentas šiandien Rusija pradeda pasitikėti labiau nei savo „sąjungininkais“ Europoje ar savo saugumo tarnybomis.
Akivaizdu, kad šie pasikeitimai, kuriuos stebime kasdien, pribloškia Europos politikus ir politinius aktyvistus. ES tam ne tik nebuvo pasirengusi, tačiau vis dar nemoka veikti ryžtingai, o tik žadėti ryžtą, kaip tai moka Emmanuelis Macronas. Todėl ir spėliojama, ar mūsų viltis dėl Rusijos ir Ukrainos taikos nėra dar viena „durnių“ motina. Kremlius naudojasi proga, kala geležį, kol ji karšta, ir okupuos su JAV pritarimu tiek, kiek Ukraina ir ES leis.
Todėl ir mums tenka galvoti ne tik apie civilizacijų, kultūrų ir religijų skirtumus, bet ir svarstyti geopolitiką, tik nežinia, kaip: ar kaip mokslą, ar kaip ideologiją, ar „Realpolitik“ praktiką? O jei mes jos nesvarstysime, tai cinikai, kurie derina prekybos kelius ir istorines mitologijas, būtinai svarstys mus ir pirmiausia Suvalkų koridorių arba iškart visas tris Baltijos šalis, taip atstumdami NATO nuo savo sienų.
Ilgą laiką geopolitika, šis keistas nei tai mokslas, nei tai didelių dilerių ir sukčių prieglauda buvo siejama su kontinentinių ir jūrų valstybių konkurencija: esą pirmosios disponuoja žemės ištekliais, o antrosios prekybos keliais.
Harfordo Mackinderio, Nicholo Johno Spykmano, Karlo Haushoferio teorijos rėmėsi vien geopolitiniais ekonominiais, bet ne religiniais ir ne moraliniais-etiniais argumentais ir galiausiai buvo veiksmingos tik labai trumpą laiko tarpą.
Tačiau dabar visa greitai keičiasi: demokratinės vertybės, žmogaus teisės tampa politine marginalija.
Tiesa, jie įkvėpė naują geopolitinių svarstymų kartą Hansą Morgenthau, Henry Kissingerį, Zbigniewą Brzezinskį, kurių „Realpolitik“ teorijų, bet ir demokratinių vertybių kontekste, gyvenome iki 2024 metų. Tačiau dabar visa greitai keičiasi: demokratinės vertybės, žmogaus teisės tampa politine marginalija.
Rusijoje filosofas Aleksandras Duginas ir jo dešimtys pasekėjų filosofų, istorikų ir politikų susiejo geopolitiką su ezoterine Rusijos istorija, jos mitologija ir nubrėžė Rusijos naujas kosmines perspektyvas. O Jungtinėse Valstijose C. Yarvinas ir jo kolegos sukūrė utopinę naujų korporacinių salų ir autoritarinės valdžios viziją, kuri ne mažiau ezoteriška nei A. Dugino. „Realpolitik“ ėmė vadovautis ne tik pinigais ir karine galia, bet ir mistinėmis politinėmis vizijomis ir tapo labai pavojinga.
Naujųjų ezoterinių, ciniškų geopolitinių vizijų yda – jos labai supaprastina globalias pasaulio problemas. Pavyzdžiui, A. Duginas nesvarsto, kas atsitiks su Rusija už kelių dešimtmečių, kai ji taps kiniška ir musulmoniška, kaip jo fantazijos dera su demografiniais religiniais procesais.
Lygiai neįmanomas yra ir Yarvino-Thielio projektas: nesuvokiama, kaip šios korporacinės gerovės salos išlaikys kitų mažiau sėkmingų JAV piliečių spaudimą ir kaip vyks konkurencija su Kinija.
Dirbtinio intelekto kūrimo istorija Kinijoje rodo, kad anaiptol ne visos mokslo revoliucijos dabar vyks JAV, nes oligarchinis pinigų akumuliavimo ir naudojimo modelis yra nepakankamai efektyvus: didelių korporacijų darbuotojai pasirenka ne efektyviausią, o saugiausią jų darbuotojams kelią.
Jie bijo būti atleisti iš darbo, todėl investuoja savo gebėjimus į standartinius procesus, į senąsias programavimo architektūras, kai su jais konkuruojantis kitas pasaulis, turintis mažiau išteklių, bet savo veiklose atviresnis, renkasi efektyvesnį ir mokslo požiūriu revoliucingesnį kelią.
Todėl manymas, kad JAV virs prabangių korporacijų salynu, yra absurdas. Nežiūrint mano gilaus skepticizmo, trumpalaikiu laikotarpiu kai kurios jėgos ir pinigų vizijos bus lemiantys veiksniai, ir todėl reikia skaitytis net su nepagrįstomis geopolitinėmis fantazijomis, jei jos remiasi milijardais dolerių, ciniška valia ir naujausiomis technologijomis.
