Šiandien prezidentas Donaldas Trumpas, juo sekantis J. D. Vance’as, oficialias pareigas ketinantis užimti Elonas Muskas ir vienas svarbiausių komandos ideologų Peteris Thielis ir toliau kalba apie 2025 metų JAV revoliucinius pokyčius, kurie sudrebintų ne tik JAV, bet ir visą pasaulį. Revoliucinė praktika sako, kad tam, jog perversmas būtų sėkmingas, reikalingi keli dalykai: stipri ir aiški ideologija, ja sekanti suinteresuota perversmu politinė klasė, organizuota politinė grupuotė, pasiryžusi tai padarysi, ir charizmatinis lyderis, galintis išjudinti mases, net jei jos ir nesupranta ideologijos. Šiandien JAV stebimi visi šie faktoriai.
Grupė, supanti D. Trumpą, plėtoja konservatyvaus libertarizmo ideologiją; ja yra suinteresuota kūrybinė klasė, siekianti naujų gamybinių santykių. Šios klasės geografinis centras yra Silicio slėnis ir su juo asocijuoti, su aukštomis skaitmeninėmis technologijomis susiję verslai, o ne Holivudas ir ne bohemiški hipsteriai.
Galimos revoliucijos partinis variklis yra MAGA , respublikonų autonominė grupė, įgyvendinanti šūkį „Padarykime Ameriką vėl didžią“ (angl. „Make America Great Again“). O D. Trumpas yra ultracharizmatinis lyderis, vedantis paskui save nelabai susigaudančias agresyvias mases. Galimai revoliucijai skirta ir dar bus skirta pakankamai lėšų. O priešinasi galimam perversmui giluminė valstybė (angl. deep state), prieš kurią nukreipta revoliucija, JAV valdininkija arba biurokratinis aparatas, demokratų partija ir jos rinkėjai, tačiau ir dalis karinio ar kito senojo industrinio komplekso.
Skelbiama galima JAV revoliucija kol kas Lietuvoje klaidingai pristatoma kaip paprastas dalies valstybės tarnautojų atleidimas ir savų žmonių paskyrimas arba kaip izoliacionizmo politika. Abu vertinimai, mano manymu, yra klaidingi.
D. Trumpo komanda bando vadovautis konservatyvaus libertarizmo ideologija, kuri yra dešiniojo libertarizmo atšaka. Lietuvoje platūs pokalbiai apie libertarizmą, kuris skiriasi nuo liberalizmo, pasibaigė dar 2000 metais, kai dar buvo populiarūs tokie libertarizmo autoriai kaip Friedrichas Augustas von Hayekas, Robertas Nozickas ar Miltonas Friedmanas. Lietuvoje ši ideologija neprigijo dėl daugelio priežasčių. Viena jų, kad nebuvo pakankamos verslios kūrybinės klasės, kuri galėtų daryti įtaką visam Lietuvos ūkiui ir kurti naujus gamybinius santykius.
Naujų gamybinių santykių poreikį šiandien rodo „Teltonikos“ konfliktas su Lietuvos valstybės biurokratais, su jų neatsakingais sprendimais. Tai yra klasikinis kūrybinės klasės ir biurokratinio valstybės aparato susidūrimo pavyzdys. Nauji gamybiniai ir technologiniai santykiai negali augti ir efektyviai veikti kartu su senąja valdininkija. Todėl vieną dieną ši revoliucija įvyks ir Lietuvoje – tačiau kokia? Ar būtina, kad jai vadovautų dešinysis libertarizmas?
Aš nesu dešiniojo libertarizmo šalininkas ir būčiau linkęs ginti kairįjį libertarizmą bei jo skatinamus revoliucinius pokyčius. Bendrai tariant, libertarizmas skiriasi nuo anarchizmo tuo, kad pripažįsta valstybės kaip saugumo garanto funkciją – valstybė yra naktinis sargas. Kairysis libertarizmas sako, kad minimalioje valstybėje turi būti įgalintas smulkus ir vidutinis verslas ribojant didžiąsias korporacijas ir monopolijas kaip analogišką valstybei blogį; o dešinysis teigia priešingai – valstybę turi administruoti didžiausių korporacijų atstovai, sumanūs milijardieriai.
Toks žvilgsnis anaiptol nepašalina demokratinio valdžių pasidalijimo ir konkurencinio galios svertų principo: lygiai kaip didelėse korporacijose konkuruoja akcininkai, akcininkų taryba, direktoratas ir savininkai. Konservatyvusis libertarizmas sako, kad blogis yra sustabarėjęs ir neefektyvus valstybės aparatas, biurokratija, masių demokratija neužtikrina deramo technologinio valstybės valdymo ir nesupranta naujų skaitmeninių, bio- ar kitų technologijų iššūkių bei galimybių ir tapo modernizacijos, progreso stabdžiu. Taigi kalbama ne apie kovą su komunizmu ar islamu, kaip jau atgyvenusiomis blogio formomis, o su biurokratijos klase, kurią norėtų išstumti komercinis ir technologinis kūrybinių industrijų, stambiausių pasaulio korporacijų elitas.
D. Trumpo konservatyviojo libertarizmo ideologas yra P. Thielis, kurį seka bendraminčių iš Kalifornijos Silicio slėnio grupė, vadinamieji Silicio slėnio tėvai, jų „dvidešimtukas“. P. Thielis yra multimilijonierius, geriau žinomas kaip „PayPal“ (mokėjimo) ir „Palantir“ (didžiųjų duomenų tyrimo) technologijų ir kitų kompanijų vienas įkūrėjų. Apie minėtą ideologiją ir galimą naują politiką jis yra paskelbęs knygų, straipsnių, interviu ir šiuo klausimu laikomas vienu didžiausių autoritetų JAV. P. Thielis kritikuoja daugiakultūriškumo mitą, aklą lygių galimybių ir susijusią demokratijos politiką, progresyvių mokesčių idėją, pabrėždamas, kad racionalus didžiojo kapitalo sutelkimas ir naudojimas progreso labui neturi būti apmokestinamas. Esą tai tik nereikalingos biurokratinės išlaidos, trukdančios visuomenės modernizacijai, progreso stabdys ir biurokratų pragyvenimo šaltinis.
Todėl pasaulinės korporacijos suvokia karą kaip atgyveną, kuri nepadeda iš naujo pasidalyti rinkų. Karas kaip rinkų valdymo priemonė yra senai atgyvenusi teorija.
Vietoje daugiakultūriškumo ir lygių galimybių politikos jis aukština elitinį išsilavinimą, meritokratiją (nuopelnų valdžią), korporacinį vadovavimo būdą, masių teisių ribojimą. Masės gyvena pasiūlos ir paklausos instinktais, jomis manipuliuojama, jų nuomonę formuoja ir kreipia didžiosios medijos, o pačios masės yra regresyvus progreso stabdis. Taigi revoliucija suprantama kaip valstybės aparato, masių valdžios ir demokratijos suvaržymas, suteikiant pirmenybę konsoliduotam korporaciniam protui.
Tam, kad įvyktų nauja technologinė revoliucija ne tik moksle, bet ir gamyboje bei prekyboje, kad būtų atverta nauja pažangos era, turi įvykti radikalios finansų (kriptovaliutų) ir valdymo (integruojant dirbtinį intelektą) reformos. D. Trumpas ketina įgyvendinti valdymo pokyčius ir taip paveikti globalias rinkas. Todėl tie, kas mano, kad JAV vykdys izoliacionizmo politiką, – giliai apsirinka. Tai nėra pasaulinių skaitmeninių technologijų gigantų, tokių kaip „Google“, „X“ („Twitter“), „Meta“ („Facebook“), „Microsoft“ ir kitų, tikslas ir to neįmanoma padaryti atmenant nesuvaldomą rinkų plėtrą. Kai tik korporacija užauga, kad ir JAV, ji iš karto mėgina plėstis visame pasaulyje, kur tik randa palankias sąlygas ar gali šias sąlygas pakeisti.
Kitas dalykas yra regioniniai ir lokaliniai karai. Jais naujoji informacinių technologijų karta yra mažiau susidomėjusi, palyginti su okeano ir kosmoso įsisavinimo planais ar su naujomis mokslo inovacijomis. Todėl pasaulinės korporacijos suvokia karą kaip atgyveną, kuri nepadeda iš naujo pasidalyti rinkų. Karas kaip rinkų valdymo priemonė yra senai atgyvenusi teorija. Ką veikti su subombarduotu ir užminuotų Donbasu? Todėl bus siekiama karus užbaigti, ir nelabai svarbu, kokiu rezultatu ir kas laimės – Rusija ar Ukraina. Ir tai, be abejonės, Ukrainos žmonėms bus nusivylimas.
