Gynybos ir kosmoso reikalų eurokomisaras Andrius Kubilius kuria savo direktoratą ir planuoja, derasi su Europos Sąjungos (ES) vadovais dėl karinės pramonės plėtros, akcentuoja karinių procesų valdymo centralizaciją: „Pirmiausia reikia centralizuoti užsakymus, o tam reikia centralizuoto požiūrio į tai, ko reikia.“
Jis kartu su Kaja Kallas rengia baltąją knygą, kurioje bus rekomendacijos dėl Europos gynybos. Tačiau užkulisiuose kalbama apie poreikį formuoti Europos armiją ir tuo tikslu vėl bandyti kurti Europos federaciją. Galvojama, kad Europos armijos ir federacijos reikia, nes NATO 5-asis straipsnis, apie kurį daug kalbėta kaip apie pakankamą saugumo garantą, anaiptol toks nėra. Tai pastebėjo ir Lietuvos kariuomenės vadas Raimundas Vaikšnoras, ir pirmasis Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius.
5-asis straipsnis nors ir teigia, kad „ginkluotas užpuolimas prieš vieną [šalį] ar kelias iš jų Europoje ar Šiaurės Amerikoje bus laikomas užpuolimu prieš jas visas“, tačiau neįpareigoja sąjungininkės šalies įsitraukti į karą, bet tik kad ji „nedelsdama individualiai ir kartu su kitomis šalimis imtųsi tokių veiksmų, kurie, jos manymu, yra būtini“. Ir jei Turkija, Vengrija, Slovakija ir galbūt kitos šalys, užpuolus Baltijos valstybes, manys, kad būtina ir pakanka išreikšti Rusijai susirūpinimą dėl karinių veiksmų, bus laikoma, kad formaliai jos įsipareigojimą įvykdė, o kitos atsiųs ginklų.
Taigi, iš dalies pasikartotų Ukrainos situacija. Gali nepadėti ir ES, nes čia galioja konsensuso arba liberum veto tvarka, kai, vienai šaliai prieštaraujant, sprendimas būtų nepriimtas ir vietoj pagalbos prasidėtų ilgos biurokratinės derybos. Taigi, Baltijos šalių saugumą ir toliau šildys viltis, kad kai kurios NATO šalys, pavyzdžiui, Lenkija, Švedija ir Suomija bei JAV ar Britanija, nenuvils.
Taigi, Baltijos šalių saugumą ir toliau šildys viltis, kad kai kurios NATO šalys, pavyzdžiui, Lenkija, Švedija ir Suomija bei JAV ar Britanija, nenuvils.
Esant tokiam nepakankamai užtikrintam saugumui, turi būti ne tik didinamos ir efektyviai naudojamos didesnės gynybai skirtos lėšos, apie ką kalba Kubilius, bet ir kviečiama grįžti prie ES kaip federacijos klausimo. Jis jau buvo keliamas ne vieną kartą, manant, kad visos šalys turėtų vienbalsiai pritarti. Bet pažvelkime į istoriją, kaip formavosi įvairios ES tvarkos ir susitarimai. Ne visos šalys buvo ir yra Šengeno sutarties dalyvės, ne visos yra euro zonos dalyvės, lygiai taip pat gali būti, kad esamoje ES atsirastų šalių grupė, jungiama stipresnių – federacinių – ryšių. Tokiu atveju būtų pasiektas reikiamas centralizacijos lygis, apie kurį užsimena Kubilius.
Federacijos šalininkai argumentuoja, kad esama ES būklė neleidžia pakankamai operatyviai reaguoti. Tiesa, sukurti Europos gynybos bendriją jau buvo bandoma 1952 metais ir vėliau, bet sutartis nebuvo patvirtinta, lygiai kaip ne kartą buvo inicijuojamas ir federacijos kūrimas bei egzistuoja platus Europos federalistų judėjimas. Taigi Kubiliaus pareigoms teko labai sunkus uždavinys, kurio jo turimi įgaliojimai neleidžia išspręsti: suvienyti Europos gynimą. Tačiau jis yra patyręs politikas, o ne biurokratas, kuris tik seka normų tvarka.
Prisiminkime 2004 metų Europos Konstituciją, kurią Lietuvos Seimas buvo patvirtinęs, tačiau, kai Prancūzija ir Nyderlandai ją atmetė referendumo būdu, Konstitucijos ratifikavimas nutrūko. Vėliau buvo sutarta tik dėl kai kurių Konstitucijos punktų, ką atspindi Lisabonos sutartis. Šiandien inicijuoti federacijos ir Konstitucijos projektą vėl galima, bet ne kaip visiems tinkantį susitarimą, o priimtiną tiems, kurie sutiktų su įsipareigojimais ir dalyvautų kuriant tvarią federaciją ir Europos armiją kaip vieną iš NATO pajėgų. Tai ilgas kelias, pilnas ne tik biurokratinių kliūčių, bet ir visų Europos ultranacionalistų pasipriešinimo, kurie dėl savo iliuzijų yra pasirengę išduoti visas kitas ES šalis. Tačiau Rusija taip pat kuria savo aljansus ir pavojus Lietuvai nesumažėjo. O laiko sustabdyti augančią grėsmę nėra daug.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
