Paskelbus 2025 metų karinio pajėgumo reitingus (2025 Military Strength Ranking), Lietuva tarp 145 šalių užėmė 88-ą vietą ir ne paguoda, kad Latvija liko 99-a, Estija 107-a, o Baltarusija – 70-a. „Global Firepower“, kuri sudaro šiuos reitingus, nurodo, kad jie atspindi tik šalies, ne sąjungos, kurioje ji dalyvauja, galią ir pridėtinę vertę.
„Global Firepower“ argumentuoja, kad antra pasaulyje pagal pajėgumus Rusija jau seniai būtų nugalėjusi dvidešimtą Ukrainą, jei nebūtų tarptautinės pagalbos, ukrainiečių armijos motyvacijos ir gebėjimų. Tačiau būti 88-a tikrai nėra pagirtina, nors rodiklis atitinka mūsų šalies gerovės arba BVP standartą. 2024 metų pasaulio BVP reitinguose Lietuva taip pat yra 88-a. Valstybės gerovės indeksas sutampa su mūsų saugumo pajėgumais, todėl ir verta svarstyti, kiek gerovės valstybės vizija yra vaistas, o kiek – nuodai.
Apie tai, kad ilgalaikė taika ir maldos gerovei silpnina valstybes ir daro jas negabias pasipriešinti karo iššūkiams, kalbėjo daugelis mąstytojų: Tukididas, N. Machiavellis, E. Gibonas, J.-J. Rousseau. Istorikas V. Rakutis knygoje „Prieš panyrant į sutemas“ pasakoja apie 18 amžiaus Abiejų Tautų Respublikos, vadinasi ir Lietuvos, neveiksnumą didinant savo kariuomenę, jos pasirengimą, ginkluotę, finansavimą plėtojat ūkio ir mokesčių sistemą. Respublika žlugo, nes sirgo dvaro taikos ir gerovės liga. Pernelyg didelis gerovės siekimas yra iliuzijų liūnas, kuris pasibaigia tuo, kad užauga baimė, egoizmas, sunyksta visuomenės gebėjimas ir galia gintis. Šiandien jau visą Europą kankina ši rūmų tingumo ir baimių liga.
Respublika žlugo, nes sirgo dvaro taikos ir gerovės liga.
Kas gi yra ta gerovės valstybės iliuzija, kurią mums kaip naują magišką užkeikimą siūlo valstybės vadovai? Pirmiausia tai įtikinantis pasakojimas. Tiesa, istoriškai valstybės visados yra linkusios kurti kokį nors savo buvimą ir savo tikslą pateisinantį pasakojimą, antraip išaugtų piliečių nepasitikėjimas juos valdančiomis institucijomis. Anksčiau tai buvo pasakojimai apie Šventąją Romos imperiją, Kristaus karalystę Žemėje, Maskvą – trečiąją Romą ir Bizantijos paveldėtoją, komunizmą visame pasaulyje ar tik kai kuriose šalyse. Vėliau fantazijos susiaurėjo ir tapo labiau racionalios: esą valstybės tikslas yra puoselėti tradicines vertybes, įkūnyti teisingumą, užtikrinti tvarią raidą, sukurti gerovės ar laimės visuomenes. Apdairesni kalbėjo, kad gal geriau kurkime saugią respubliką, kad nereikėtų gyventi karo visuomenėje.
Taip jau atsitiko, kad Lietuvos partijos, Respublikos prezidentai ir Seimas sutarė dėl gerovės valstybės kūrimo kaip tik Rusijos didžiosios invazijos išvakarėse, iš esmės – 2019 metais, kai jau konfliktas Donecko srityje liepsnojo, o Krymas buvo okupuotas. Vietoje saugumo prioriteto buvo pasirinkta siekti gerovės valstybės, tik COVID-19 sutrukdė tai padaryti, todėl jam pasibaigus vizija buvo pakartota: sparčiau didinti bendrą gėrį, kuris yra suprantamas kaip socialinių paslaugų ir vartojimo augimas. Tačiau gerovės valstybės fantazijos ir praktikos vieną dieną susvyruoja kaip nepakankamai apgalvotas elgesys.
Tačiau gerovės valstybės fantazijos ir praktikos vieną dieną susvyruoja kaip nepakankamai apgalvotas elgesys.
Perteklinius lūkesčius nebūtinai sugriauna tik karas. Tai gali padaryti ir teroras, stichinės nelaimės, nekontroliuojama migracija, ką rodo JAV situacija ir Donaldo Trumpo pergalė rinkimuose prieš demokratus, ir toliau kalbėjusius apie gerovės demokratiją. Teroras kyla ne tik iš religinio, civilizacinio nesuderinamumo, bet ir iš godumo ir idiotizmo. O vykstant nekontroliuojamai masinei migracijai, negebant sumaniai jos valdyti, neužtikrinant veiksnios socializacijos ir inkultūracijos, neišvengiamai auga nusikaltimų skaičius ir vyksta visuomenės radikalizacija. Stichinės nelaimės iš dalies yra tos pačios gerovės visuomenės, jos egoizmo rezultatas – patys teršia, patys ir kenčia.
Karas turi daug priežasčių, tačiau pagrindinė – iracionalumas. Mitologizuoti išsigalvoto istorinio didingumo, kraujo vertės pasakojimai, religija ir okultizmas, kuriuos demokratinės visuomenės draudžia kritikuoti (Lietuvoje už religinės nesantaikos kurstymą gresia baudžiamoji atsakomybė, todėl nedrįsk kritikuoti kliedesių!), yra tai, kas paskatina valstybės lyderius įsakyti pradėti žudyti kitos valstybės piliečius.
Mūsų kaimynės Rusijos didelė gyventojų dalis serga iracionalia didingumo ir keršto liga, prarasto, nors ir neturėto, didingumo ilgesiu, panašiai kaip vokiečiai 1933–1939 metais. Rusijos valdininkai, nors ir manosi, kad yra 1937–1939 metų Sovietų Sąjunga, jų nostalgijos charakteris primena vokiškąjį nacistinį revanšo troškimą – nepasotinamą, iracionalų, religinį.
Sakyti, kad patenkinus Kremliaus norus Ukrainoje karas baigsis, – didelė iliuzija. Todėl, mano manymu, Lietuvos valstybės tikslas turėtų jau būti mažų mažiausiai ketveri metai saugumo, o ne gerovės valstybė.
Mūsų kaimynės Rusijos didelė gyventojų dalis serga iracionalia didingumo ir keršto liga, prarasto, nors ir neturėto, didingumo ilgesiu, panašiai kaip vokiečiai 1933–1939 metais.
Kuo skiriasi gerovės ir saugumo valstybės? Pavyzdžiui, gerovės valstybė gerina patogumą piliečiams nuvykti į savo sodus ar naujus gyvenamuosius rajonus – ir tai suprantama. Tam skiriamas išskirtinis miestų ir rajonų dėmesys. O saugumo valstybė pirma rūpintųsi rokadiniais keliais (išilgai sienos ar galimų gynybos linijų) ir logistiniais koridoriais su Latvija ir Lenkija. Tuo liktų nepatenkinta didelė dalis pasiturinčių asmenų.
Gerovės valstybė skatina į verslą orientuotą švietimą, vaikai mokomi siekti turto ir karjeros. Ir tam pritaria prie gerovės pripratusios šeimos. O saugumo valstybė mokyklose ir universitetuose įveda karinį parengimą, kuris daugeliui mokinių ir jų tėvų atrodo beprasmis ir nesutampa su jų egoistiniais planais.
Gerovės projektai tvarko parkus, dvarus, šaligatvius, o ne įkuria slėptuves nuo bombų ir stato tris gynybos linijas. Visa tai yra tiesiog 18 amžiaus Lietuvos mentalitetų kopija: lėšas skirti dvarams ir bažnyčioms, o ne kariuomenei ir karo industrijai. Ar galima suderinti šias programas? Galima, jei mokiniai mokysis programuoti valdant skaitmenines karo mašinas, o įmonės plėtos karo mašinų technologijas ir susijusius verslus, pardavinės ginklus ar gynybos priemones visame pasaulyje.
Lietuvos valstybės tikslas turėtų jau būti mažų mažiausiai ketveri metai saugumo, o ne gerovės valstybė.
Galima kalbėti, kaip ginsis valstybė, paliekant visą atsakomybę pareigūnams, ir galima kalbėti kaip ginsis visuomenė, kaip ji gali susiorganizuoti pati, jei valstybės pareigūnai ir toliau pūs gerovės miglą. Lietuvoje veikiantys platūs nevyriausybinių ir kultūros organizacijų, savanoriškų bendruomenių tinklai yra neblogai susieti su valstybės sistema ir savivaldomis. Tai yra gana aukštas demokratijos lygis ir tuo galima didžiuotis. Tačiau šios pilietinės veiklos yra mažai susijusios su saugumu: su kariuomenės galia, teritorinės gynybos organizacija, šauliais ir KASP.
Tačiau pilietinėse organizacijose sukaupta kūrybinė ir organizacinė, horizontali patirtis ir potencialas gali būti nukreipti visuomenės atsparumui ir savigynai didinti. Horizontalus pilietinis gebėjimas organizuotis yra saugumo pasiekimas ir tai įrodo karo istorija Ukrainoje, kur korumpuotos valstybės trūkumus kompensuoja horizontalus piliečių gebėjimas patiems spręsti problemas. Iš dalies tai padeda.
Nusiėmus naivios gerovės akinius, galima sakyti: NATO yra būtinas, bet nepakankamas saugumo garantas. Tas pats ir dėl ES: gerai, bet tai ne viskas. Kai kurios šalys „partnerės“ išduos. Daug priklauso nuo pačios Lietuvos valstybės ir visuomenės pasirengimo, nuo Baltijos šalių, Šiaurės šalių ir Lenkijos pasitikėjimo vieni kitais. O tas pasitikėjimas yra galimas tik bendru sutarimu keičiant valstybių prioritetus: iš gerovės į saugumo tam, kad nereikėtų tapti karo visuomene. Izraelis yra labiausiai ir geriausiai organizuota demokratinė saugumo visuomenė ties karo riba, o Ukraina jau yra karo valstybė, kur neišvengiamai suspenduojamos demokratinės procedūros.
Horizontalus pilietinis gebėjimas organizuotis yra saugumo pasiekimas ir tai įrodo karo istorija Ukrainoje, kur korumpuotos valstybės trūkumus kompensuoja horizontalus piliečių gebėjimas patiems spręsti problemas.
Karo ekspertai sutaria: keturių procentų BVP gynybai neužteks. Spėjama, kad nepakaks ir penkių. Ir tai gąsdina, nes klausiama: kieno sąskaita, ar didinant mokesčius? Tam, kad valstybė nežlugtų piliečiams pabėgant į kitas šalis, negalima mažinti ekonominio augimo, negalima žlugdyti verslų ir jų dinamikos.
Taigi, prioritetų keitimas yra susijęs su dvejopos paskirties veiklomis, tinkančiomis ir taikai, ir karui. Tai susiję ir su naujais verslais, kurie skatintų prekybą ginklais, amunicija, dvigubomis technologijomis. Pažiūrėkime į Ukrainą – košmaras ten, kur nėra išplėtotas požeminis ir karui apskaičiuotas metro. Akivaizdu, kad ne tik Vilniaus, bet ir Kauno miestui, o gal ir Klaipėdai jo reikia, nors tam atrodo nėra nei lėšų, nei ambicijų. O kada jos bus?
Rusijos pradėti karo pramonės projektai rodo, kad dronų, raketų, tankų ir lėktuvų gamybos pagreitis augs, jei tik jiems pasiseks apeiti sankcijas. Jų ideologai vadovaujasi iracionalumo, religijos ir imperijos mišiniu ir atvirai teigia, kad po Ukrainos būtinai ateis Moldovos ir Baltijos šalių laikas.
O NATO Kremliaus nebegąsdina – samdinių, surinktų iš visų Rusijos pakampių, ir pasaulio jiems negaila. Putinui tas pats, kiek už pinigus pardavusių sielas žus. Ir tų norinčių žudyti ir mirti už gerus pinigus, kaip rodo faktai, yra šimtai tūkstančių. O kaip atimti visus šiuos pragaro auksinius – teoriškai suprantama, tačiau Lietuvai to padaryti neįmanoma. O JAV? Bus matyti.
