Olimpinės žaidynės yra dievų šventė, kai lenktyniaujama ir šokama jų garbei ir visuomenės smagumui. Apskritai, olimpiada niekaip nesietina su vienatiniu krikščionių, musulmonų ar judėjų Dievu. Žaidynės, smagumai ir simpoziumai prigulus buvo skiriami dievų puotai, taikiai ir pilnai meilės bei karnavalinio juoko.
Be kita ko, Kristus ir jo sekėjai vakarieniavo taip pat pagal to meto tradiciją – prigulę. Tik apie XIII amžių, dar pora šimtmečių iki Leonardo da Vinčio, miniatiūros pradėjo vaizduoti Paskutinę vakarienę pagal riterišką, rūmų tradiciją, sėdint prie stalo, o tai neturi nieko bendra su ankstyvąja krikščionybe. Tačiau būtent rūmų riteriško stalo tradicija ir turėjo įtakos vėlesnei krikščioniškai ikonografijai.
O Paryžiaus olimpinės žaidynės prikėlė naujam gyvenimui anaiptol ne Paskutinės vakarienės siužetą, o barokinį Jano van Bijlerto paveikslą „Dievų fiesta“. Vienas iš olimpiados atidarymo režisierių Thomas Jolly užsiminė, kad jį įkvėpė Dioniso figūra, dionisiškos susitaikymo šventės motyvas, o anaiptol ne krikščioniška Paskutinė vakarienė. Paryžiaus drag queen, t. y. persirengėliai moterimis, parodijavo Bijlerto paveikslą „Dievų fiesta“ arba „Dievų puota“. XVII amžiaus dailininkas vaizdavo vestuvių puotą ant Olimpo kalno.
Pasak legendos, užstalės linksmybėse dalyvavo įvairūs antikinės Graikijos ar Romos dievai: centre švytėjo Apolonas, o ne Kristus, aplink atpažinsime Minervą, Artemidę, Marsą, Venerą, Heraklį, Poseidoną ir kitus dievus, o ne Judą ir ne šventą Joną. Priekyje šoka nuogas satyras, o vynuogių kekę kelia jaunasis dievas Bachas arba Dionisas.
Sakyti, kad Europos kultūra yra tik Jeruzalės palikimas, vadinasi, nesusigaudyti, kur gyvename. Kai Vilnius bandė vadintis tai Šiaurės Atėnais, o prieš tai Šiaurės Jeruzale, smarkiai ir begėdiškai blefavo.
Paryžiaus drag qeen, transgenderių ir transvestitų, fiestos menininkai parodijavo dievų, o vadinasi, ir kultūrų susitaikymo šventę, tai buvo karnavališka ir atitiko tolerantiškos olimpiados dvasią. Scenos centre stovinti apkūni DJ bei lesbietė aktyvistė režisierė Barbara Butch imitavo kupiną meilės DJ Apoloną, kurį simbolizavo virš jos esanti simbolinė saulė ir prieš ją gulintis garso maišytuvas.
Galėjome tik pasijuokti iš tokio olimpinio karnavalo. Lygiai taip pat buvo alegoriškai parodijuojami ir kiti antikiniai dievai. Jokios krikščioniškos dvasios ten nebuvo ir niekas nieko neįžeidinėjo. Pastebėsiu, kad Jano van Bijlerto paveiksle nuogumo ir nepadorumo yra daugiau, nei matėme televizijos ekranuose, o Dižono valstybinį Magnino muziejų, kuriame saugomas minėtas kūrinys, lanko ir dievų puotos paveikslą mato vaikai. Muziejuje jie mokosi suprasti antikinę Europos kultūrą, Prancūzijos baroką, karnavališkumą ir Apšvietą, jos pasaulietišką ironiją, volterišką sarkazmą, pagaliau, Paryžiaus vainiką – revoliuciją, kovą už pilietines laisves ir lygybę, už meilės jausmo išlaisvinimą. Visa tai ir buvo Paryžiaus olimpiados atidarymo motyvai.
Europos kultūra kyla iš skirtingų versmių: iš antikinės Atėnų demokratijos ir Olimpo dievų garbinimo, iš Jeruzalės vieno dievo religijų ir susijusios filosofijos, iš Egipto Aleksandrijos ezoterinės ir masoniškosios dvasios. Tačiau visa tai buvo perskaityta Florencijos Renesanso ir Prancūzijos karnavalo ir sarkazmo dvasia. Sakyti, kad Europos kultūra yra tik Jeruzalės palikimas, vadinasi, nesusigaudyti, kur gyvename. Kai Vilnius bandė vadintis tai Šiaurės Atėnais, o prieš tai Šiaurės Jeruzale, smarkiai ir begėdiškai blefavo.
Be minėtųjų šaltinių, Europos kultūra kyla iš daugelio kitų versmių ir vystosi įvairiomis kryptimis. Pagaliau, Europa yra gyva daugeliu kultūrų ir laisvių, kurių matoma išraiška yra ir Eurovizijos konkurso dvasia. Šiais metais Švedijos Malmėje matėme panašią madą ir stilių, laimėjo Šveicarijos dainininkas Nemo su daina „Kodas“ apie tai, kodėl svarbu sulaužyti binarinį lyčių kodą. Jis pats atstovavo vadinamajam trečiam pasirinkimui, jo atveju – negenderinę (non-gender) nuostatą.
Kaip ir Malmė, Paryžius kviečia atsisakyti binariškumo dominavimo net olimpinėse žaidynėse, tik pasaulis tam dar nėra pasirengęs.
Šiandien panašius dalykus stebime Paryžiuje: meninių stilių mišinys, socialinių bei kultūrinių lyčių įvairovė, ryški persirengimo kultūros ties aukšto ir radikalaus kičo riba. Kaip ir Malmė, Paryžius kviečia atsisakyti binariškumo dominavimo net olimpinėse žaidynėse, tik pasaulis tam dar nėra pasirengęs. Europos jaunimas, kuris daugiausiai ir balsavo Malmėje, jau nori matyti nebinarinę ir kupiną radikalaus karnavališkumo sceną, taip pat ir Paryžiaus. Tačiau pasaulio religiniams konservatoriams to jau per daug!
Taigi, Paryžius kelia kultūros kartelę, kurią įveiks anaiptol ne visos šalys ir ne visi piliečiai. Olimpiados atidarymo spektaklis atitiko dabartinę išlaisvėjusią Europos dvasią, su kuria mes taip pat esame, tik ne pirmūnai, o niurzgliai ir pabaigoje. Šiandieninės Europos kultūros pagrindas yra lygybė, įvairovė, laisvė ir pakanta, tačiau lygiai taip pat būtinas ir supratimas bei pripažinimas. Tuščioje stiklinėje įvykęs skandalas dėl neva parodijuotos Paskutinės vakarienės parodo atšaukimo kultūros skubotumą, neišmanymą, supratimo ir pripažinimo gebėjimų stoką.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
