Birželio 26 dieną Europos Tarybos (toliau ET) Parlamentinė Asamblėja suformulavo rezoliuciją (Nr. 2558/2024) „Kova su kultūrinės tapatybės ištrynimu karo ir taikos metu“. Priminsiu, kad ES Vadovų Taryba bei ET ir jos Parlamentinė Asamblėja yra skirtingos organizacijos. Į ET įeina tokios ne ES šalys kaip Turkija, Ukraina, Serbija, Rusija (suspenduota nuo 2022 m.), o Baltarusija yra tik stebėtoja.
Ši rezoliucija, nors ir turinti rekomendacinę galią, yra dokumentas, kuris gali būti ir, manau, bus išplėtotas ES, o galiausiai virs privalomu sprendimu ES ir kitoms tarptautinėms teisinėms institucijoms. Rezoliucija daugiausia kalba apie naikinamą ukrainiečių paveldą nuo 2014 metų, kai Rusija užėmė ir aneksavo Krymą ir ėmė drausti Krymo totorių ir ukrainietiškas tapatybes, plėšti ir naikinti muziejuose, bibliotekose, viešosiose vietose esantį kultūrinį paveldą. Prasidėjus 2022 metų atvirai ir plataus masto agresijai Rusija išplėtė kultūrinio valymo praktikas. Buvo sunaikinti Chersono muziejai, subombarduoti ir sudeginti kiti vietiniai muziejai, iš bibliotekų išimta, sunaikinta visa literatūra ukrainiečių kalba, draudžiama mokytis ukrainiečių kalba okupuotuose teritorijose. Atitinkamai keičiami istorijos, literatūros ir ideologiniai vadovėliai mokyklose.
Dokumente taip pat kalbama ir apie Baltarusiją: „Baltarusijos vyriausybė nuosekliai vykdo rusifikacijos politiką nuo 1994 m. Ši politika įgavo aiškiai baudžiamąjį pobūdį nuo 2020 m., kai vyko taikūs masiniai protestai prieš ginčijamus prezidento rinkimų rezultatus. Cenzūra įgyvendinama per juoduosius politiškai nepageidaujamų rašytojų, dailininkų, fotografų, aktorių, muzikantų, gidų ir muziejų sąrašus. Daugiau kaip 200 nevyriausybinių organizacijų, susijusių su Baltarusijos kultūros sritimi, buvo priverstos nutraukti savo veiklą ir užsidaryti.“
Ši rezoliucija kviečia priimti sprendimus dėl teisinės atsakomybės už kultūros naikinimą, kviečia patvirtinti sankcijas ir reparacijas (dėl vertybių grąžinimo, atkūrimo, finansinės skriaudos atlyginimo). Ji remiasi ir tęsia dar 2015 metais priimtą rezoliuciją (Nr. 2057/2015) „Kultūros paveldas krizinėse ir pokrizinėse situacijose“ ir tokiu būdu kuria bei skatina kurti teisinį istorinės kultūros politikos pagrindą.
Abi minėtos rezoliucijos yra būdas, kuriuo Europos institucijos pratinasi spręsti melagingos, klaidingos istorinės sąmonės sukeliamus konfliktus ir karus. Juk Putinas savo agresiją prieš Ukrainos tautą aiškina tuo, kaip jis regi XI ar XVI amžiaus įsivaizduojamą Rusiją ir jos tapatybę. Tačiau ir Lietuvoje, ir Baltarusijoje yra paplitusi kliedinti ir apie okupacijas svajojanti sąmonė. Kaip žinia, ES palieka kultūros politiką nacionalinių valstybių nuožiūrai ir nesikiša, ar statyti paminklą J. Marcinkevičiui, ar kaip aiškinti S. Nėries paveldą. Tačiau, kai kalbama apie tai, kieno Vilnius, Gardinas ar Suvalkai, prasideda tarptautinių konfliktų žadinimas ir noras naikinti kitos kultūros tapatybės ženklus, paveldą, užsiimti mikro- ir makrokultūriniais valymais ir griovimais.
Priešingai, Kremliui tik ir reikia, kad lietuviai, litvinai, litvakai ir Lietuvos lenkai susimuštų, draustų vienas kito ženklus, kalbą, paminklus ir galimybę mokytis gimtosios kalbos. Aš čia nešneku apie valstybinę lietuvių kalbą. Ji, kaip ir kitos analogiškos valstybinės kalbos, yra besąlygiška komunikacijos arba tapatybės (tai ne tas pats) sąlyga. Kalbu apie kultūrines autonomijas, jų raidą ir saugą, toleranciją kitoms kultūrinėms tapatybėms ir jų raidai.
Priešingai, Kremliui tik ir reikia, kad lietuviai, litvinai, litvakai ir Lietuvos lenkai susimuštų, draustų vienas kito ženklus, kalbą, paminklus ir galimybę mokytis gimtosios kalbos.
Šiandien didžiausios kultūrinės tapatybės problemos Lietuvoje yra baltarusių paveldas, jų litvinizmo tendencijos (ko aš nelaikau nei didele problema, nei konfliktu), bet ir vietos baltarusių negebėjimas ir nenoras kalbėti savo baltarusių kalba, jos propaguoti, mokytis ir mylėti, skatinti mus, lietuvius, šią kalbą pažinti. Antra problema yra daugialypis Rusijos paveldas Lietuvoje, esama buitinė rusofobija ir negebėjimas atskirti pelų nuo grūdų: kas yra putiniškos Maskovijos prasimanymas, imperinis paveldas, o kur yra demokratiniai ir vertingi paveldo kūriniai ir teisė į kalbą ir religinę, kultūrinę autonomiją.
Trečia problema, analogiška baltarusių problemai, yra daugelio ukrainiečių negebėjimas ir nenorėjimas šnekėti ukrainietiškai Lietuvoje, rusų kalbos tarp jų paplitimas bei, svarbu, tai, kad jų stačiatikiai turi eiti klausytis šventikų, ištikimų Maskvos patriarchatui. Tai įžeidžianti ir LDK istorijos bei politikos neatitinkanti politinė veikla. Minėti pavyzdžiai liudija, kad ir mes galėtume tapti analogišku ET tyrimo ir rezoliucijos objektu, nes vos rusenantis konfliktas diskutuojamas, bet ne sprendžiamas.
Panašus konfliktas buvo tarp dabartinės Šiaurės Makedonijos (buvusios Jugoslavijos respublikos) ir Graikijos Makedonijos (aplik Salonikus) bei Bulgarijos Makedonijos įsivaizdavimų. Po ilgų ir net labai aštrių, beveik karingų kultūrinių ginčų ir vienas kito neigimo iš principo sutarta, kad visos trys šalys sąlyginai atstovauja tam paveldui, kurį sieja su Aleksandro Makedoniečio epocha ir, kitais klausimais, pavyzdžiui, su Bizantija. Tautinė paraistorija ir mitologija negali būti varžomos, o alternatyvios mitologijos yra įmanomos, jei tik jos nekeičia pagrindinės valstybės sąrangos (kalbos, teritorijos, pagrindinių žmogaus teisių). Pavyzdžiui, Baltarusijoje paplitusi litvinų kilmės istorija juos siejant su senovės slavais – liutičiais, litvičiais – tol, kol nesiekia pakeisti Vilniaus valstybinio statuso, – yra tik istorinė vaizduotė.
Antra problema yra daugialypis Rusijos paveldas Lietuvoje, esama buitinė rusofobija ir negebėjimas atskirti pelų nuo grūdų: kas yra putiniškos Maskovijos prasimanymas, imperinis paveldas, o kur yra demokratiniai ir vertingi paveldo kūriniai ir teisė į kalbą ir religinę, kultūrinę autonomiją.
Neketinu kištis į istorinius tyrinėjimus ir paraistorines vizijas – ten išlieka plati erdvė vaizduotei, iš kurios skirtingos tautos ar kultūrinės grupės pradeda savo genezę. ET svarsto valstybinės politikos ir autonomijų tapatybių teises bei kalba apie draudimą naikinti šias tapatybes, drausti jų simbolines organizacijas. Šiame dokumente nėra kalbama apie naujų lyties, subkultūrinių, religinių ir filosofinių tapatybių pripažinimą. Tačiau tai tik laiko klausimas. Dabar pajudėjo didieji ledai – atvejai, vėliau ateis laikas ir mažesnėms kultūroms.
Kultūros tapatybės formuojasi kaip dideli ledkalniai, kurie per amžius ištirpsta ir jų vietoje kristalizuojasi kiti kultūriniai masyvai. Kai kurie išsigalvoja: kadangi užšalo tas pats vanduo, tai buvęs ledkalnis ir dabartinis yra tas pats. Tai ne tas pats ir čia nėra Tesėjo laivo paradokso, kai sename laive keičiamos supuvusios lentos tol, kol visos lentos būna pakeistos. Ar tai tas pats senas laivas? Tesėjo laivo atveju gal ir tas pats, tačiau kultūros ledkalnio, istorinės kristalizacijos, sedimentacijos atveju yra kas kita. Pasikeičia ir forma, ir kryptis, ir galvojimas, tik vanduo lieka iš to paties ežero.
Todėl tapatybės politika, identitetų sauga yra sudėtingas klausimas, nors Rusijos agresijos ir kultūros naikinimo atveju situacija yra paprasta. Būtina sustabdyti ir nubausti tuos, kurie naikina ukrainiečių kalbą, istoriją, literatūrą, paveldą, ir išlaisvinti Baltarusijoje kalinčius muzikantus, rašytojus, filosofus, persekiojamus už jų laisvą kūrybą ir pilietinę kritiką.
