2018-aisiais popiežius nustebino tikinčiuosius pasirašęs sutartį su komunistine Kinijos valdžia. Prasidėjus karui Ukrainoje dviprasmiška Pranciškaus pozicija vėl patraukė visuomenės dėmesį: kodėl Katalikų Bažnyčios vadovas atvirai palaiko didžiąsias pasaulio diktatūras (komunistines)? Vatikano atstovai aiškina, kad tokie pontifiko veiksmai kyla „iš meilės“ naikinamoms tautoms ir žmonėms. Ar galima tuo patikėti?
Vatikanas yra mažiausia pasaulio valstybė (0,44 kv. km), bet ir beveik milijardo katalikų [1] dvasinis centras – Šventasis Sostas. Ten priimami sprendimai pasiekia kone visus pasaulio kraštus, kur tik gyvena Katalikų Bažnyčios nariai, ypač svarbus institucijai vadovaujančio popiežiaus žodis. Jį išgirsta ne tik tikintieji, nes pontifikas ne vien dvasinis lyderis – Vatikanas palaiko (ar nepalaiko) diplomatinius santykius su įvairiomis valstybėmis. Jono Pauliaus II žodis buvo ypač svarbus okupuotų šalių katalikų bendruomenėms, jį girdėjo kovojantys už laisvę visame pasaulyje, demokratinių ir totalitarinių valstybių vadovai. Tai buvo ne tik dvasinis palaikymas – Vatikanas nepripažino sovietų okupacijos, ten veikė Lietuvos Respublikos diplomatinė atstovybė. Jono Pauliaus II „Nebijokite!“ teikė viltį net kai atrodė, nebėra ko viltis.
Benedikto XVI pontifikatas išsiskyrė bažnytine reforma, imtasi tirti dvasinio ir seksualinio išnaudojimo nusikaltimus. Pradžioje atrodė, kad problemos viešinimas sugriaus instituciją, bet tiesos pripažinimas ir problemų sprendimas patvirtino, kad Katalikų Bažnyčia nėra sekta.
Pranciškaus pontifikatas keičia Bažnyčios „veidą“, ypač sistemai nepriklausančiųjų akyse. Nuo pirmųjų karo Ukrainoje dienų tapo aišku, kad Vatikano požiūris į agresorių ir auką dviprasmiškas. Prabėgus kelioms savaitėms nuo karo pradžios į Kryžiaus kelio liturgiją buvo pakviestos ukrainietė ir rusė nešti kančią simbolizuojantį kryžių – abi tautos aukos, abi kenčia! Po to sekė vienas po kito sunkiai paaiškinami „taikos troškimo“ įkvėpti – aiškino Vatikano atstovai – pasisakymai ir veiksmai. Nė karto neįvardytas agresorius, tik ieškoma, kas „išprovokavo“ karą, mezgami „ekumeniniai ryšiai“ su Putino režimą sakralizuojančiu Kirilu, o kaskart kilus visuomenės pasipiktinimui aiškinama: „Svarbiausia meilė!“ arba „Nieko nesupratot!“ Ir priduriama, kad pontifikas ypač pergyvena dėl ukrainiečių tautos, todėl ragina „kelti baltą vėliavą“, nors nė karto neparagino agresoriaus „sudėti ginklus.“
Vatikano politika dėl Ukrainos aiški (nesupranta tik nenorintys suprasti), bet nemažai klausimų ir dėl santykių su Kinija. Vatikanas lig šiol palaiko diplomatinius santykius su Taivanu (vienintelė šalis Europoje, viena iš 12 pasaulyje; ambasados Taipėjuje, Vatikane), bet prasidėjus Pranciškaus pontifikatui situacija pasikeitė.
Žemyninėje Kinijoje įsigalėjus ateistiniam režimui buvo skelbiama religijos laisvė, bet jau pirmaisiais diktatūros metais buvo ištremti krikščionys misionieriai užsieniečiai, kinų dvasininkai areštuoti, bažnyčios uždarytos. Persekiojimą patyrė kone visos religinės šalies bendruomenės, tariama religijos laisvė praktikuoti (šventovės lankymas) buvo suteikta tik valdžios pripažintoms ir kontroliuojamoms „tikinčiųjų asociacijoms“ – 1957 metais įkurta Patriotinė Kinijos Katalikų Bažnyčia [2]. Didžioji katalikų bendruomenės dalis atsisakė jungtis prie griežtai valdžios kontroliuojamos „patriotinės“ organizacijos ir išsaugojo vienybę su visuotine Katalikų Bažnyčia ir Vatikanu – buvo įkurta pogrindinė Bažnyčia.
1966 metų kultūrinė revoliucija sustiprino religinių bendruomenių persekiojimą, tai ypač patyrė pogrindinė Bažnyčia – nužudyta daug dvasininkų ir pasauliečių, nemažai ištremta ar pasitraukė į Taivaną, kur veikia Vatikano pripažinta Bažnyčia. 1978 m. Kinijos Konstitucijoje buvo įrašyta religijos laisvė, bet tai taikoma tik oficialiai pripažintoms ir kontroliuojamoms religijoms. Katalikų Bažnyčios situacija išskirtinė dėl „visuotinimo“ arba ryšio su Vatikanu, skiriančio vyskupus. Būtent tai kėlė režimo nepasitenkinimą – dvasinis ryšys su Vatikanu reiškė tikinčiųjų pasipriešinimą komunistinei diktatūrai. Pekinas reikalavo „demokratinių rinkimų“ – patriotinė katalikų bendruomenė turi rinkti savo vyskupus, tai yra, patvirtinti valdžios skirtus ir jai atsidavusius asmenis. Konflikto esmė – vyskupų skyrimas.
Prabėgus kelioms savaitėms nuo karo pradžios į Kryžiaus kelio liturgiją buvo pakviestos ukrainietė ir rusė nešti kančią simbolizuojantį kryžių – abi tautos aukos, abi kenčia!
Situacija pasikeitė 2018 metų rugsėjo mėnesį Vatikanui ir Kinijos Liaudies Respublikai pasirašius „istorinį susitarimą“ dėl vyskupų skyrimo. Vatikano atstovas pasidžiaugė, kad bus baigtas ne vieną dešimtmetį trukęs susipriešinimas, o Kinijos užsienio reikalų ministras patvirtino, kad komunistinis režimas ir Šventasis Sostas stiprins tarpusavio ryšius. Popiežius džiaugėsi katalikų suvienijimu: dabar pogrindinės Bažnyčios nariai galės jungtis prie „patriotinės“ (nors ir neprivalu, bet „patartina“). Dokumento detalės nežinomos, tik Vatikano atstovas pakomentavo: popiežius pripažins septynis komunistinės valdžios skirtus ir savo pirmtakų nepripažintus vyskupus. Šventasis Sostas galės nominuoti vyskupus, kuriuos tvirtins Pekino valdžia, pontifikui suteikiama veto teisė dėl partijos pateikto kandidato.
Vatikano sprendimas sukrėtė pogrindinės Bažnyčios tikinčiuosius. Honkongo kardinolas emeritas ir oponuojančiųjų lyderis Juozapas Zen (Joseph Zen) sakė: „Jie siunčia avis tiesiai vilkui į nasrus. Tai didžiulė išdavystė!“ Ir pridūrė, kad ne tik Kinijos, bet ir visuotinė Bažnyčia pajus tragiškas ir ilgalaikes to pasekmes [3]. Faktas, kad Vatikanas pripažino neteisėtai skirtus komunistinės valdžios vyskupus ir pritarė, kad Katalikų Bažnyčios vyskupai bus skiriami abišaliu sutikimu, reiškia oficialų „patriotinės bažnyčios“ legitimumą ir pogrindinės Bažnyčios prijungimą. Tikslas įvykdytas: popiežius užbaigė Bažnyčios susiskaldymą ir oficialiai patvirtino, kad Pekinui suteikiama teisė kontroliuoti visą katalikų bendruomenę. Tai yra, kad valdžiai nepripažinus pogrindinės Bažnyčios vyskupų, šie privalės pasitraukti nors dėl klusnumo Šventajam Sostui ir popiežiui buvo persekiojami to paties režimo, kuriam Pranciškus patikėjo jų „kontrolę“. Visa pogrindinė bendruomenė privalo jungtis prie valdžios „patriotinės“ struktūros – tik taip išsaugos vienybę su Vatikanu.
Sutarties pasirašymo kontekstas ypatingas. 2012 m į valdžią atėjus Xi Jinpingui baigėsi reliatyvios laisvės metas – sustiprėjo tikinčiųjų persekiojimas, griaunami kryžiai, dar griežtesnė religinių bendruomenių kontrolė [4], vykdoma Xi Jinpingo inicijuota „adaptacijos“ prie „kinų orientacijos“ programa siekiant jas pritaikyti prie „socialistinės visuomenės“. Dar iki susitarimo pasirašymo kardinolas Zen sakė, kad tai būtų „Jėzaus Kristaus išdavystė“ ir „pasidavimas“ – pogrindinės katalikų bendruomenės padėtis tikrai pablogėjo [5]. Taip pat ir atskirtis tarp pogrindinės ir „patriotinės“ struktūros. Sutarties detalės nežinomos, vieni Vatikano poziciją aiškina kaip „suartėjimą“, bandymą išvengti potencialios schizmos, nors tik priartino – Vatikano atstovas pripažino, kad norint įtikinti dvejojančius dar reikės daug nuveikti. Ir pabrėžė – susitarimo tikslas ne politinis, o „pastoracinis“: tikintieji turės vyskupus, kurie bus ir vienybėje su Vatikanu, ir pripažinti Kinijos valdžios.
2022 metais rugsėjo mėnesį Vatikano ir Kinijos susitarimas buvo atnaujintas. Prie „patriotinės“ struktūros neprisijungusių katalikų situacija dar pablogėjo, Honkonge įsigalintis komunistinis režimas ėmė persekioti ten gyvenančius tikinčiuosius.
Prasidėjus Pranciškaus pontifikatui Vatikanas dėjo daug pastangų atnaujinti 1951 metais nutrauktus santykius su Kinijos Liaudies Respublika [6]. Kad įrodytų prielankumą Kinijos režimui Pranciškus atsisakė susitikti su dvasiniu Tibeto lyderiu Dalai Lama. Pekinas pasiekė tikslą – oficialiai įgavo teisę kontroliuoti katalikų bendruomenę – tad nebeketina švaistyti laiko ir jėgų „diplomatijai“. 2022 m rugsėjo mėnesį viešėdamas Kazachstano sostinėje Pranciškus išreiškė norą susitikti su ten besilankančiu Xi Jinpingu, bet kinų atsakas buvo aiškus: vadovas užimtas. Nors pridūrė „vertinantys“ pontifiko „gestą“.
Prasidėjus Pranciškaus pontifikatui Vatikanas dėjo daug pastangų atnaujinti 1951 metais nutrauktus santykius su Kinijos Liaudies Respublika
2022 metų lapkričio mėnesį Vatikanas pareiškė kaltinantis Kinijos valdžią pažeidus dvišalį susitarimą dėl vyskupų skyrimo – ši vienoje Šventojo Sosto nepripažintoje diecezijoje paskyrė savo vyskupą. Tai didžiausias pažeidimas po 2018 metų Pekino ir Vatikano sutarties. Kinijos valdžia neskubėjo reaguoti ir Vatikanas vėl nusileido komunistinės valdžios diktatui. Net suėmus prieš paktą pasisakiusį kardinolą Zen, Šventojo Sosto reakcija buvo tik „žodinė“, kaip ir dėl kinų katalikų persekiojimo. Šių metų kovo mėnesį Honkongo valdžia paskelbė saugumo įstatymą vadinamą „23 straipsniu“ – jame nurodoma, kad kunigas per išpažintį išgirdęs apie asmens įvykdytą „išdavystę“ privalo tai pranešti valstybės tarnyboms. Jei ne, jam gresia 14 metų kalėjimo bausmė. Kokią „išdavystę“? Iškart sureagavo Žmogaus teisių organizacijos atstovai: toks kišimasis į žmogaus asmeninį gyvenimą ir dvasininko tarnystę yra žmogaus teisių pažeidimas. Iš Vatikano girdime tylą. Bet 2023 m. susitikime su Kinijos atstovais vizito Mongolijoje metu Pranciškus ragino šalies katalikus būti „gerais piliečiais“. Tais pačiais metai Jaunimo dienų renginiuose Ispanijoje pontifikas susitiko su kinų jaunimu, kurie jį pasitiko mojuodami raudonomis, geltona žvaigžde pažymėtomis vėliavomis.
Tokie Vatikano, konkrečiai Pranciškaus veiksmai kelia daug klausimų. Ne tik Kinijos Respublikos, Taivano, Honkongo, Kinijos Liaudies Respublikos piliečiams, bet ir demokratiniam pasauliui. Kaskart žurnalistams ir politikams paklausus, ar Vatikanas neketina nutraukti diplomatinių santykių su Taivanu, nuskamba diplomatiškas „svarbiausia taika“.
Tokia šiandienos Vatikano ar Pranciškaus pontifikato politika dėl „kairiosios pakraipos“ diktatūrų. Ne visuotinės Bažnyčios pozicija – tai rodo Jono Pauliaus ir Benedikto XVI pontifikatai. Dvasinis Vatikano vadovas yra bendruomenės lyderis, bet ne Bažnyčios „įsikūnijimas“. Daugiau nei du tūkstantmečius kurta bažnytinė tradicija sako, kad popiežiaus „neklystamumo dogma“ apima tik tikėjimo ir moralės klausimus. Tad Pranciškus, kviesdamas „ekumeniniam dialogui“ Kirilą ar ateistus [7] rodo tik asmeninę poziciją. Prieš keletą dienų kreipdamasis į tikinčiuosius jis kalbėjo apie vilties dorybę, jos svarbą žmogaus gyvenime, bet raginimas ukrainiečiams „kelti baltą vėliavą“ tikrai nesustiprino už laisvę kovojančiųjų vilties. Ne kaip skatinimas rusų jaunimui tęsti „šlovingą tradiciją“, o kinams būti „gerais piliečiais“.
Vatikano ir pontifiko pozicija politiniais klausimais yra tik vieno pontifikato „veidas“. Ragindamas mylėti artimą popiežius kalba kaip dvasinis lyderis, bet įterpdamas šį raginimą į politinį kontekstą, pavyzdžiui, auka privalo mylėti agresorių (neįvardijant, kaip) jis pasirenka stipriojo pusę ir „daro politiką“. Tikintiesiems spręsti – sinodo kelias – dėl popiežiaus moralinių ir religinių intencijų. O politologai ir politikai tevertina Vatikano valstybės vadovo poziciją kaip ir kitų valstybių vadovų.
[1] Pasak statistikos, katalikai sudaro beveik 18 procentų pasaulio populiacijos.
[2]1951–1957 metais įkurtos penkios įvairios religinės asociacijos.
[3] Kardinolas teigė gavęs nurodymą pasitraukti, nes į jo vietą skiriamas Pekino kandidatas. 2022 m. jis (90 metų) buvo sulaikytas kinų valdžios „dėl saugumo“ pažeidimo, iš jo atimtas pasas.
[4] Tai patiria visos „nepatriotinės“ religinės bendruomenės: musulmonai, budistai, krikščionys (šalyje daug protestantiškų bendruomenių).
[6] Siuntė dovanas Si Dzinpingui, dovanojo Pekinui nemažai meno kūrinių, į kinų kalbą išversti jo pamokslai.
[7] Priėmė jų delegaciją Vatikane 2023 m.
Šis tekstas – asmeninė jo autorės nuomonė
