Nuogi faktai skamba žiauriai: penki šūviai į demonų apsėstą sergančią moterį. Kritika liejasi iš visų pusių ir pakampių. Pareigūnams, jų vadovams. Bet ar ši Juodšilių seniūnijos tykiame Baraškų kaime nutikusi istorija yra tik apie policininkus? Gal daug labiau ji yra apie tai, kodėl neprognozuojami, pasikartojantį pavojų keliantys žmonės lieka numesti ant namiškių ir kaimynų galvos be civilizuotos pagalbos.
Norėtųsi kitokios šios istorijos pabaigos. Norėtųsi, kad policininkams nereikėtų šaudyti į krizės ištiktus ligonius. Kita vertus, tokia ar panaši baigtis buvo užprogramuota.
Apylinkės žmonės vengė šios tvirto stoto ligotos moters. Visiems tarsi buvo akivaizdu, kad bet kada gali prasidėti sumaištis jos galvoje.
Šį kartą kastuvu ir kirviu buvo žalojami medikai ir pareigūnai. Žmogus gynėsi nuo smegenų sugeneruotų priešų. Tokiu priešu galėjo tapti šeimos narys, įmigęs naktį ar prie pietų stalo. Kaimynas ar praeivis.
Kiek tokių, laikinai nuramintų ir paleistų iš ligoninių, laukia naujo priepuolio namuose? Statistikos nėra, nėra lengva suskaičiuoti galimas pamišimo apraiškas. Bet psichiatrijos ligoninių gydytojai pervargę ne mažiau nei Santaros klinikų. Tad galima spėti – jų ne dešimt ir ne šimtas. Nors, kaip parodė šios savaitės tragedija, ir vieno yra per daug. Nesuvaldyta bėda dauginasi.
Psichikos sutrikimų turintys nėra tie vieninteliai, kurių problema gula ant šeimos, jeigu tokia yra, pečių. Alkoholikai, narkomanai – priklausomybių ligos, dar viena sunkiai įvertinamo masto problema.
Problema todėl, kad nėra jokio būdo, net visiškai beviltiškoje situacijoje, tokį žmogų gydyti, jeigu jis nenori. Nėra būdo jį izoliuoti, nes prievarta netaikoma arba, tam tikrais atvejais, taikoma teismo sprendimu ribotą laiką.
Teoriškai prievartos netaikymas atrodo patraukliai. Bet konkrečiame gyvenime tai įgauna šiurpinančias formas.
Alkoholikas ir jo senyvas gimdytojas. Pensija ir socialinės išmokos nusavinamos. Badas ir antisanitarija – net ne baisiausia. Smurtas atšuoliavus vaiduokliams ar šantažas bandant pešti dar daugiau, kai jau nėra, taip pat pasibaigia pareigūnų kvietimu.
Bet tai ir viskas. Atvažiuoja – išvažiuoja. Jeigu peiliu ir kastuvu nemojuoja, šaudyti nereikia.
Pasiskųsti negalinčio ar nedrįstančio žmogaus pajamų vagystė ir marinimas badu kažkaip netampa priežastimi gydyti ar izoliuoti tą kitą, taip pat sergantį asmenį. Tai nėra vertinama kaip nusikaltimas, tik – šeimos reikalai.
Klausimas paprastas – ar teisinga palikti tokias situacijas savieigai. Ir nereikia sakyti, kad sukurta socialinės pagalbos sistema. Ji yra. Bet ji veikia tik tada, jeigu yra kas tą sistemą geba prisikviesti. Net ir gebančiam nėra lengva. Jeigu tokio nėra, tai iš viso nieko nėra.
Gal reikėtų peržiūrėti kai kurias nuostatas ir nustatyti tam tikrą požymių visumą, kai žmogus, nepaisant jo norų, yra gydomas, stebimas, vėl gydomas, o ne paliekamas galuotis vienas, iki kito karto.
Jeigu suteikiama teisė šauti į neadekvatų pavojingą žmogų, tai kodėl negali būti suteikta teisė tokių žmonių gydymo eigą kontroliuoti griežčiau? Tokia kontrolė slidus ir pavojingas reikalas, bet ne labiau pavojingas nei gydymą nutraukęs, su vaiduokliais draugaujantis psichikos ligonis ar baltus arklius skaičiuojantis alkoholikas.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
