Sotūs, sėkmės juostoje gyvenantys reagavo prognozuojamai: mums pigaus šlamšto nereikia. Geriau mažiau, bet kokybiškai. Krutantys ties riba arba anapus tos juostos saikingiau vertina sprendimą leisti parduoti maisto produktus, pasibaigus gamintojo rekomenduojamam jų geriausios kokybės laikui.
Maisto įstatymo pataisos įgaus galios nuo pirmosios Naujųjų dienos. Nors jos yra apie galimybę parduoti pigiau, tai nėra pastanga aprūpinti neturintį. Jos – apie maisto taupymą, švaistymo mažinimą.
Pagamintas, užaugintas ir šiukšlyne atsidūręs maistas – globali problema. Skaičiai pateikiami įvairūs. Jie sutampa ties vertinimu, jog maždaug trečdalis pasaulyje pagaminamo maisto keliauja lauk. Nuimant derlių, gamyboje ar jam sugedus anksčiau, nei rado valgytoją.
Valgomos atliekos Europos Sąjungoje sudaro apie 200 milijonų tonų kasmet. Lietuvos situacija taip pat įspūdinga. Statistiškai, vienam žmogui tenka iki 150 kilogramų išmetamo maisto.
Šie skaičiai nėra vien tik apie neišnaudotą galimybę pasidalinti su silpnesniu. Tai – daug daugiau. Apie beprasmiškai naudojamus išteklius – vandenį, žemę, darbo jėgą, energiją.
Ar Maisto įstatymo pataisa padės gyventi protingiau?
Dabar parduotuvės labdarai atiduoda produktus, kurių geriausias valgymo laikas pasibaigęs. Galima spėti, kad bandant juos parduoti pigiau, gali nukentėti labdara. Tuomet indėlis į maisto švaistymo ribojimą nebūtų labai matomas.
Bet karčiausias pipiras nukrito ne čia. Parduotuvės, kartu su anksčiau neturėta teise, dabar įgytų ir pareigą iš naujo pažymėti produktus. Prieš tai – įvertinti, ar jie, nepaisant pasibaigusio geriausio laiko valgyti, vis dar geri.
O tai kaip tai padaryti? Jos neturi salėse laboratorijų nei kokybę galinčių vertinti specialistų. Jeigu kuris, už eurą nusipirkęs dešimt kartų brangesnį produktą, apsinuodys, tai kas bus kaltas? Tikrai ne įstatymo leidėjas.
Parduodami pigiau nežinomą kokybę prekeiviai tikriausiai parduotų mažiau standartinių prekių. Mažesnė apyvarta, tačiau daugiau darbo papildomai ženklinant ir aiškiais kriterijais neapibrėžta atsakomybė arba papildoma reputacinė rizika.
Darbo laikas ir darbo sąnaudos – taip pat resursas, kurį verslas atidžiai vertina. Taip išeina, kad naujovės didžiausia našta gali užgulti verslo pečius.
O kuo eilinis prekybos tinklo darbuotojas yra geresnis maisto kokybės vertintojas nei eilinis pirkėjas?
Nei vienas, nei kitas neturi specialių priemonių ar žinių. Tiki savo akimis, uosle, intuicija. Skirtumas tik toks, kad pirmas gali būti apkaltintas, o pirkėjas gali kaltinti.
Tai ar nebūtų geriau sudėti atskirai tuos nebeaiškios kokybės, bet tikriausiai dar gerus produktus, ir leisti juos tiesiog paimti. Nemokamai. Jeigu manai, remdamasis savo juslėmis, kad jie dar tinkami ir pilvui, ir tavo biudžetui.
Namie atradęs pavojų nebėgsi skųstis, nes nemokamai. Koks skirtumas, kas išmes į šiukšlyną – parduotuvė ar namo jį parsinešęs valgytojas.
Prekybai – mažiau naštos, valgytojui – daugiau atsakomybės. Ar ne tai – valgytojo atsakomybė – ir yra vienas kertinių stulpų, taupant maistą.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ
